Liūdna buvusio Baltarusijos milicijos majoro Ivano Kruko gyvenimo istorija


Print

Prabėgo maždaug vieneri metai, kai kreipiausi į Vilniuje esančios Baltarusijos ambasados atstovę spaudai, prašydamas ambasadoriaus Vladimiro Dražino interviu. Interviu laukiu iki šiol. Kreipdamasis į Baltarusijos ambasadą norėjau išklausyti oficialią poziciją, kaip šiandien klostosi šalies politinė, ekonominė ir kultūrinė padėtis. Žinoma, skambindamas atstovei spaudai turėjau mažai vilties, jog būsiu priimtas ir ponas V.Dražinas teiksis duoti interviu, juolab – video. Tačiau bent jau tikėjausi, jog Baltarusijos ambasados darbuotojai pasielgs garbingai. Jei nuspręs nepriimti, tai atvirai ir pasakys: “mūsų ambasadorius interviu neduoda, su žiniasklaida nebendrauja”.

Deja, Baltarusijos ambasados darbuotojai melavo ištisus dvejis mėnesius, vis žadėdami ir žadėdami organizuoti susitikimą su Baltarusijos ambasadoriumi. Kiekvienas pokalbis su Baltarusijos ambasados atstovais baigdavosi maždaug taip: “paskambinkite po kelių dienų, manau, tada tikrai galėsime padėti”. Tas “po kelių dienų” tęsiasi ištisus metus.

Skambučio iš Baltarusijos ambasados jau nebelaukiu. Nenori – nereikia. Juolab kad prieš keletą dienų Vilniuje netikėtai sulaukiau pasiūlymo susitikti su keliais Baltarusijos opozicionieriais. Rimtais opozicionieriais. Tais opozicionieriais, kuriems teko krimsti politinio kalinio duonos. Viešėdami Vilniuje jie mielai rado laiko išdėstyti savąją nuomonę apie politinę santvarką Baltarusijoje. Omenyje turiu buvusį Baltarusijos milicijos majorą Ivaną Kruką, kuris pusei metų buvo pasodintas į baltarusišką kalėjimą vien dėl to, kad per 2006-ųjų metų Prezidento rinkimus rėmė A.Lukašenkos oponentus, bei nedideliame Baltarusijos miestelyje gyvenantį Aleksandrą Dergačiovą, kuris taip pat kalėjo baltarusiškose areštinėse vien dėl to, kad rinkimų metu rėmė ne A.Lukašenkos kandidatūrą. Šiandien papasakosime apie buvusio milicijos majoro I.Kruko vargus (apie A.Dergačiovo bėdas – artimiausiu metu).

Pasakojimą apie Baltarusijos šiokiadienius reikėtų pradėti nuo 2008-ųjų metų birželio mėnesio įvykių. Tikriausiai ne visi žino, jog Baltarusijoje šiandien surengta precedento neturinti akcija: visiems Baltarusijoje gyvenantiems vyrams nuo 18-os iki 55-erių metų tenka milicijos skyriuose palikti savo pirštų antspaudus. Ramybėje paliekami tik vaikai, seneliai ir moterys. Žmogaus teises pažeidžianti bei žmogaus orumą žeminanti akcija tęsiasi iki šiol. Tie, kurie nesiteikia ateiti savo noru, atvedami per prievartą, panaudojus grubią fizinę jėgą arba politines sankcijas. Atsisakantys palikti pirštų antspaudus dažniausiai netenka darbo arba pažeminami pareigose. Jiems vėluojama išmokėti atlyginimus.

Masinis pirštų antspaudų registravimas milicijoje prasidėjo po 2008-ųjų birželio 4-osios, kai per nepriklausomybės dienos minėjimą centrinėje Minsko aikštėje kažkas susprogdino ne itin galingą bombą, paslėptą ukrainietiškų sulčių dėžutėje. Sprogimo metu niekas nežuvo. Apie penkiasdešimt žmonių patyrė įvairiausio pobūdžio sužeidimų. Tuoj po sprogimo į aikštę atvykęs šalies prezidentas Aleksandras Lukašenka pareiškė, jog Baltarusijos specialiųjų tarnybų garbės reikalas – kuo greičiau nustatyti teroro akto užsakovus bei vykdytojus. Tuoj po incidento Baltarusijos milicijai ir šovė į galvą mintis imtis masinio, pasak ironiško Baltarusijos opozicijos teigimo, pirštų antspaudų kolekcionavimo.

Pirštų antspaudų “kolekcionavimas” tęsiasi iki šiol. Tačiau sprogmenį į aikštę atnešusiųjų tapatybės nenustatytos ir vargu ar bus kada nors išaiškintos. Mat buvęs Baltarusijos milicijos majoras I.Krukas įtaria, esą incidentas greičiausiai organizuotas slaptu A.Lukašenkos parėdymu. Tuo metu, kai driokstelėjo nedidelė bomba, šalies vadovo aikštėje dar nebuvo. Jis atvyko netrukus po incidento. Beje, atvyko be apsaugos. Tas A.Lukašenkos atvažiavimas be apsaugos ir yra įtartinas. Įvykus mažiausiam incidentui prezidento apsauga tik sustiprinama. O čia – ne bet koks incidentas, bet – sprogimas. Ir vis tiek prezidentas kažkodėl po Baltarusijos sostinę važinėja be apsaugos. A.Lukašenkos nenoras tądien saugotis  – sveiku protu nesuvokiamas. Todėl Baltarusijoje ir manoma, kad sprogimo užsakovas – tikrai ne baltarusiška opozicija. To sprogimo A.Lukašenkai greičiausiai reikėjo, kad turėtų bent mažytį pretekstą pradėti pirštų antspaudų rinkimo kampaniją. Tokia buvusio Baltarusijos milicijos majoro I.Kruko nuomonė.

Beje, jo gyvenimo istorija – labai įdomi. Jo tėvas nenorėjo, kad sūnus taptų jėgos struktūrų darbuotoju. Tėvas siekė, kad sūnus neturėtų nė mažiausio ryšio su sovietų valdžios struktūromis. Atvirai kalbant, tėvas svajojo, kad I.Krukas taptų šventiku. Šis noras ypač sustiprėjo, kai tėvas grįžo iš tremties Karelijoje. Tačiau likimas susiklostė kitaip. I.Krukas tapo milicininku. Bet ne tuo, kuris ima kyšius, kuris aklai tarnauja nomenklatūros užgaidoms, juolab – gina nusikaltėlių interesus. Dar sovietmečiu I.Krukas noriai griebdavosi pačių sudėtingiausių ir karjeros požiūriu neperspektyviausių bylų. Pavyzdžiui, norėjo už grotų pasodinti grubų nusižengimą padariusio komunistų partijos veikėjo sūnų. Milicijos vadovybė reikalavo, kad I.Krukas liautųsi vaizduoti principingą pareigūną – pateiktų išteisinančias, o ne sunkinančias aplinkybes. Tačiau I.Krukas atkakliai laikėsi nuostatų, kurias jam dar vaikystėje įpiršo tėvas: “sąžiningas išlik net tuomet, kai tai – pavojinga.”. I.Kruko principingumas tąsyk neliko nenubaustas. Milicijos majoras sulaukė papeikimų “pagal partinę liniją”, buvo pažemintas pareigose, perkeltas į mažesnį rajoną.

Subyrėjus Sovietų Sąjungai milicijos majoras dėl savo nepalaužiamo charakterio 1994-aisiais buvo per prievartą išleistas į pensiją. Tais pačiais 1994-aisiais jis jau aktyviai rinko parašus, kad į šalies prezidento postą būtų išrinktas ne A.Lukašenka, o Zenonas Pozniakas. Štai tada jį A.Lukašenkos aplinka ir įtraukė į savo “juoduosius sąrašus”.

Ilgą laiką kentusi užsispyrusio teisybės ieškotojo išsišokimus valdžia skaudžiausiai smogė 2006-aisiais, kai I.Krukas rūpinosi, jog į Baltarusijos valdžią pakliūtų opozicijos atstovai Aleksandras Milinkevičius ir Aleksandras Kozulinas. Paties I.Kruko žodžiais tariant, jis griežtai laikėsi visų baltarusiškų įstatymų. Tada, nerasdama preteksto, kaip išstumti jį iš rinkiminės kapmpanijos, Baltarusijos valdžia vagyste apkaltino I.Kruko sūnų. Nors sūnaus kaltė nebuvo įrodyta, vaikinui skyrė dviejų metų ir šešerių mėnesių įkalinimo bausmę nuosprendžio vykdymą atidedant vieneriems metams.

Pats I.Krukas netrukus irgi buvo nubaustas. Tik šį sykį – jau realia laisvės atėmimo bausme. Jį suėmė 2006-ųjų sausio 24 dieną. Iš pradžių jo bute buvo atlikta krata. Kai tardytojai ėmėsi kompiuterio, I.Krukas į sieną sudaužė kietąjį diską. Jis žinojo, kad Baltarusijos specialiosios tarnybos į kietąjį diską gali sudėti jiems naudingos informacijos, o paskui pareikšti, esą I.Kruko kompiuteryje aptikta tekstų, kaip pasigaminti sprogmenis, kaip nužudyti prezidentą A.Lukašenką arba kaip palaikyti ryšius su Amerikos slaptosiomis tarnybomis. Tad ir šį kartą nerasdama įtikinamo preteteksto sulaikymui milicija oficialiuose dokumetuose pareiškė, girdi, I.Krukas kratos metu priešinosi valdžios atstovams, o kratą vadovavusiam milicijos pareigūnui suplėšė uniformą. Už “uniformos suplėšymą ir milicijos pareigūnų garbės bei orumo įžeidimą” I.Krukas buvo nuteistas kalėti pusę metų. Visi liudininkai, stebėję I.Kruko sulaikymo aplinkybes, tvirtino, jog nė viena milicininko uniforma nebuvo suplėšyta. Nė vienas iš kaimynų netvirtino, jog I.Krukas elgėsi grubiai. Bet liudininkų parodymų Baltarusijos teisėjai neišgirdo.

Tais 2006-aisiais metais laisvės atėmimo įstaigose kalėjo šimtai aktyvesnių Baltarusijos opozicijos atstovų. Masiškai suimdama drąsiausius opozicijos veikėjus prezidento A.Lukašenkos administracija siekė bet kokia kaina laimėti rinkimus. Tad I.Krukas nė kiek nenustebo, kad buvo įkalintas šešeriems mėnesiams. Tokių kaip jis 2006-aisiais baltarusiškuose kalėjimuose buvo užtektinai. Tačiau I.Krukui sėdėti vienoje kameroje su likimo broliais neteko. Jį specialiai uždarydavo į tas kameras, kur kalėdavo vagys, smurtautojai, narkomanai. Taigi kalėjime patirti įspūdžiai – slogūs. Apie ten praleistas dienas jis net prisiminti nenorįs.

Be kita ko, paleidimo dieną A.Lukašenkos administracija dar sykį pasityčiojo iš suimtojo. Ji oficialiai pranešė, kada I.Krukas bus paleistas iš kalėjimo. Tačiau likus kelioms dienoms iki paleidimo jis slapta buvo pervežtas į kitą kalėjimą. Todėl jo artimieji ir bendražygiai beprasmiškai laukė prie vieno kalėjimo durų, o jį išleido visai iš kito kalėjimo kitame mieste. Ši rokiruotė valdžiai buvo svarbi, nes I.Kruko gerbėjai planavo jo garbei surengti nedidelį mitingą. Mitingas turėjo įvykti čia pat, prie kalėjimo vartų. Bet neįvyko, kadangi … nebuvo paties I.Kruko.

Buvęs milicijos majoras I.Krukas tvirtina, kad jis jau 12-a metų be perstojo dirba kaip neetatinis žmogaus teisių gynėjas. Skundų jis sulaukia pačių įvairiausių. Iš tų skundų galima susidaryti išsamų vaizdą, kokia supuvusi Baltarusijos valdžia. Tačiau žmogaus teisių gynėjams Baltarusijoje dirbti ne tik sunku, bet ir pavojinga. Ypač tiems, kurie gyvena mažesniuose miesteliuose. “Minske ir kituose stambesniuose centruose dar galima pasislėpti už “draugų nugarų”, o miesteliuose, kaimuose – visai kita padėtis. Ten dažniausiai tėra po vieną aktyvistą, kurį viešai ginti bijo visi gyventojai, net pensininkai, nes kiekvienas toks palankumas palydimas valdžios keršto”, – pasakoja buvęs milicininkas. Štai kad ir jo šeimos pavyzdys. Abu sūnūs šiuo metu gyvena arba mokosi ne Baltarusijoje. Ne vien dėl to, kad užsienyje mokytis ir dirbti kur kas perspektyviau. Jie išvažiavo iš tėvynės dėl kitų sumetimų. “Taip tiesiog saugiau, nors abu sūnūs skundžiasi kamuojami namų ilgesio”, – teigė portalo Slaptai.lt ir laikraščio “XXI amžiaus” pašnekovas I.Krukas.

Pasakodamas savo gyvenimo istoriją I.Krukas pabrėžė, kad jis šiandien atkakliai kovoja ir prieš valdžios ketinimus Baltarusijoje statyti atominę elektrinę. Pasak žmogaus teisių gynėjo, atominę elektrinę planuojama statyti būtent netoli gamtos rezervatų, kur labai švarus vanduo, tankūs miškai, daug retų augalų, paukščių, žvėrių. Atominės elektrinės statyba, be abejo, pakenktų to krašto gamtai. Tuo pačiu I.Krukas pateikė sensacingą versiją, kodėl Baltarusijos prezidentas A.Lukašenka staiga sumanė šalyje statyti atominę elektrinę. “Ne todėl, kad baltarusiška AE konkuruotų su lietuviška AE. Iš tiesų A.Lukašenka rimtai nė negalvojo statyti atominės elektrinės. Jis tikėjosi, jog Lietuvos valdžia ims įkalbinėti, jog oficialusis Minskas atsisakytų tokių planų. A.Lukašenka buvo nusiteikęs nusileisti. Bet už tokį kompromisą jis iš Lietuvos buvo numatęs išprašyti gražaus pinigėlio. Taigi baltarusiškos AE statyba buvo sumanyta tik todėl, kad iš Vilniaus būtų galima išpešti kuo daugiau politinės ir finansinės naudos”, – dėstė savo versiją buvęs milicijos majoras.

Taigi Lietuvos diplomatai labai protingai pasielgė, ignoruodami A.Lukašenkos kalbas apie ketinimus statyti AE, ir oficialusis Minskas šiandien pakliuvo į savo paties surengtas pinkles. Statyti nenori, bet nežino, kur dabar dėti savo pažadus. Be to, Baltarusiją statyti savąją AE pradėjo raginti Kremlius. Todėl baltarusiškos AE statybos klausimas – vis dar aktualus. Buvusio Baltarusijos milicijos majoro I.Kruko teigimu, šiandien viešai kritikuoti Minsko norą turėti nuosavą atominę energiją – draudžiama. Kaip draudžiama kritikuoti bet kokį prezidento A.Lukašenkos žingsnį.

Gintaro Visocko nuotraukoje: buvęs Baltarusijos milicijos majoras Ivanas Krukas, politiniais sumetimais pusę metų kalėjęs Baltarusijos įkalinimo įstaigose. 

Redakcijos prierašas.

Primename, kad norintieji užsiprenumeruoti Edvardo Šiugždos redaguojamą laikraštį „XXI amžius“, taip pat – jo priedą „SLAPTIEJI TAKAI“, turėtų kreiptis adresu gilanis.gintaras@gmail.com arba skambinti telefonu 8 687 90 497.

2009.11.27


Prisijunkite prie diskusijos