Kaip vyksta Lietuvos “apsivalymas”


Print

„Taip, Seimas laikys brandos egzameną. Jis turės parodyti, ar dar sugeba atsilaikyti prieš insinuacijas ir manipuliacijas, prieš kažkokių sacharukų šmeižtus, grybauskaičių spaudimus ir piliečių durninimą. Jis turės parodyti – ar Lietuva dar parlamentinė respublika, ar jau turime rusiško tipo „valdžios vertikalę“ (Nurchaci 2009-09-15 08:06)

Kostas Radavičius

„Šį antradienio rytą radau „Delfyje“ A.Valinsko interviu, kuris jau visiškai nepanašus į kokio nors TV pramoginių laidų vedėjo raišką. Tai, ką išsako politinių partijų atstovai, nuolat pabrėžusieji, kad jie nenori girdėti pačio Seimo pirmininko paaiškinimų, nėra labai įdomu. Apie tai mes jau prisiskaitėme žiniasklaidoje iki soties (…) Seimo pirmininko poste pasidarbavęs Arūnas įgijo kur kas daugiau politiko įgūdžių ir raiškos galimybių, negu jo oponentai bandė įrodyti. Visa tai, ką minėtame interviu išsakė Arūnas Valinskas, šio skandalo tėkmėje teko rinkti po akmenėlį tam, kad sudaryume į tikrovę panašią mozaiką. Manau, kad tiems, kurie nepasistengė pasigilinti į įvairias peripetijas, tai padaryti buvo iš tiesų nelengva.  Žiniasklaidoje iš viso radau tik 4-5 straipsnius, kuriuose jų autoriai  bandė pažvelgti į visą TPP konfliktą ir A.Valinsko veiklą neangažuotai ir kiek giliau“ (Pikasas 2009-09-15 08:50)

„Jeigu A. Valinskas tokia menka asmenybė, kaip ją piešia „elitiniai“ politologai – mokslinčiai, mazuroniai ir kitos „iškilios asmenybės“, tai jie patys yra daug kartų menkesni už puolamąjį… Žinodami, kiek daug netiesos ir demagogijos tvyro mūsų viešoje erdvėje, galime daryti išvadą, kad teisingumo ir teisės nėra nei kvapo ir dar ilgai nebus. O gaila.“ (Silva 2009-09-15 09:48)

„Ar mes kalbame apie tiesą, ar apie būtinybę laikytis ritualo, kad „ko nors“ ir „kaip nors“ neįžeidus? Kas gi , po galais, yra politika – žaidimas ar tiesos ieškojimas? Kas tada yra moralė, kad žmogų reikia atstatydinti, todėl , kad taip reikia, o ne todėl, kad jo kaltė įrodyta? Tiesiog nepatogus aštrialiežuvis žmogus, už kurio nugaros nestovi galingi rėmėjai? Rastas saldutėlis pretekstas jo atsikratyti. Nebalsavau už p.Valinską, nebalsuočiau už jį ir dabar. Tačiau politika, manau, ne realybės šou, kai vedantysis gali pašalinti dalyvį vien tik dėl to, kad jis nepatinka. Man nemaloni ši situacija…“ (Abėjingas 2009-09-15 09:58)

Tai – tik keli charakteringi komentarai (jų yra kur kas daugiau) po „Lietuvos žiniose“ išspausdintu ir „Bernardinuose.lt“ pakartotu Robertos Tracevičiūtės straipsniu „Balsuodamas dėl A.Valinsko Seimas laikys pilietinės brandos egzaminą“. Prasidėjus vadinamajam A.Valinsko skandalui, panašių komentarų beveik nebuvo, o likus kelioms valandoms iki Seimo pirmininko numanomo nušalinimo – jie jau vyrauja. Turint omenyje, kad visą menamo skandalo laiką visuomenei buvo pateikiama beveik išimtinai vienašališka – Seimo pirmininkui nepalanki – informacija ir jos interpretacijos, tai nuteikia optimistiškai. Panašu, kad Lietuvos žmonės pajuto falšą ir pagaliau pradėjo priešintis vis labiau besiplečiančiam jų zombinimui. Jų jau negraudina išvedžiojimai, kad palikus „nepribrendusį“ („perbrendusio Artūro Zuoko“ išsireiškimas) A.Valinską Seimo pirmininko poste, neva gali komplikuotis Seimo santykiai su Prezidentūra. Jie jau supranta, kad geriau tokios „komplikacijos“, negu komentatoriaus „Nurchaci“ minima rusiško tipo valdžios vertikalė.

Pasirodo, „komplikacijų baimė“ tampa aukštesniųjų Lietuvos valdžios ešelonų ne tai sunki liga, ne tai nauja mada. Teko išgirsti iš patikimų šaltinių, kad Rusijos vadovybė palankiai žiūri į „Družbos“ vamzdyno atkarpos, kuriuo į Lietuvą vėl galėtų varvėti neva pigesnė rusiška nafta, atgaivinimo projektą. Yra tik viena nedidelė smulkmena – Lietuva pati turėtų to paprašyti. Suprask – nepaprašius gražiuoju visi naujosios Lietuvos Prezidentės reveransai Rusijos atžvilgiu bus pamiršti ir santykiai vėl gali „komplikuotis“. O kad mūsų politikams būtų lengviau apsispręsti šiuo klausimu, jau suplanuota atitinkama „aiškinamoji“ kampanija Lietuvos žiniasklaidoje.

Priminsiu, kad minėtas naftotekis „sugedo“ prieš tris metus, prieš pat VSD pulkininko Vytauto Pociūno nužudymą Gudijoje ir po to sekusį „valstybininkų“ klano pilkojo kardinolo Albino Januškos panišką pabėgimą iš Užsienio reikalų ministerijos. Dar prieš tai A.Januška spėjo „pagąsdinti“ Rusiją, kad „keršydama“ Lietuva gali išardyti geležinkėlį, jungianti Rusiją su jos administruojamu Karaliaučiaus kraštu. Kam buvo reikalingas tas blefas? Tam, kad Lietuvos žmonės patikėtų, kad „valstybininkai“ yra karščiausi Lietuvos interesų gynėjai, o „Družba“ – Lietuvai gyvybiškai svarbi arterija.

Prabėgę metai parodė – nieko panašaus. Surežisuotas šantažas nepavyko. Lietuva gan neskausmingai persiorientavo į kitokius naftos importo būdus, tokių būdu atsikratydama bent vienos nereikalingos bambagyslės, siejančios ją su neprognozuojama rytų kaimyne. Štai iš kur atsirado dabartinis Rusijos „palankus požiūris“ į vamzdyno reanimavimą.

Ar tik ne „komplikacijų baimė“ verčia Dalią Grybauskaitę oficialiai susitikti su odioziniu Gudijos vadovu, tokiu būdu galutinai perbraukiant bet kokius tolesnius Lietuvos bandymus paremti šios šalies demokratines jėgas? Kaip bebūtų keista, kitais atvejais Prezidentė jokių komplikacijų nesibaido. Tai atvejai, susiję su tariamu Lietuvos „apsivalymu“ (prisiminkime jos kategoriškumą Seimo pirmininko atžvilgiu).

Kurį laiką atrodė, kad taip pat negalvodama apie „komplikacijas“ ji patenkino užsisedėjusių Valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus pavaduotojų – A.Januškos bičiulio Dariaus Jurgelevičiaus ir Dainiaus Dabašinsko atsistatydinimo pareiškimus (bet ne pati juos atstatydino, kaip kartais teigiama spaudoje). Tiesa, iš pat pradžių tas „atrodymas“ buvo kiek atskiestas tuo, kad D.Dabašinskas iš VSD iškeliavo ne į Darbo biržą (jau nekalbant apie griežtesnius variantus), o į Lietuvos ambasadą Ukrainoje. Dar įdomiau pasidarė, kai sužinojau, kad ir toliau maištaujantis prieš Seimą (atsisakydamas pateikti jam dvyliką iki šiol slepiamų pažymų) VSD vadovas Povilas Malakauskas, pasirodo, visai tenkina Jos Ekscelenciją, o neilgai pabuvęs bedarbiu D.Jurgelevičius tapo Gruzijos (?) vidaus reikalų ministro patarėju.

Tokie tad pas mus „apsivalymai“. Rusiją visada erzino Lietuvos principinga pozicija Gruzijos, Ukrainos (ir Gudijos, beje) atžvilgiu. O Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas jau beveik prieš tris metus nustatė „valstybininkų“ klano neleistinus ryšius su verslo grupuotėmis, galimai susijusiomis su Rusijos spec. tarnybomis. „Valstybininkų“ žmonėmis VSD buvo įvardinti ne tik buvęs departamento vadovas Arvydas Pocius, bet ir jo pavaduotojai D.Dabašinskas ir D.Jurgelevičius. Tai dabar jie mums (ir jiems – šeimininkams Kijeve ir Tbilisyje) „pasidarbuos“ – ypač po to, kai naujoji Prezidentė nesiteikė morališkai paremti Michaelo Saakašvilio, atvykusio į Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimą. Tiesiog geniali kombinacija – kaip gi emocingi gruzinai nepriglaus jau metus pas juos sėdinčio D.Jurgelevičiaus, kai jis namie yra „skriaudžiamas“ mūsų nesvetingosios (čia aš ne apie A.Lukašenką) Prezidentės?

Kai kas sako, kad D.Grybauskaitė yra neigiamai nusiteikusi „Dujotekanos“, kuri buvo laikoma tarpininke tarp „valstybininkų“ klano ir „Gazpromo“ (suprask – Kremliaus), atžvilgiu. Galbūt. Bet dar kiti sako (ir sugeba tai įrodyti), kad Lietuvoje veikia ir kiti „Gazpromo“tarpininkai. Per tiek metų jie jau išmoko dirbti su visomis mūsų valdžios šakomis, su kaire ir dešine. Sistema yra gerai patepta, todėl dirba itin sklandžiai.

Ir jai nereikalingi „nesisteminiai“ Seimo pirmininkai, kurių atžvilgiu negalioja įsistemintos Prezidentės „komplikacijų baimė“. Ypač tais atvejais, kai tie pirmininkai kalba su Rusija ne reveransų, o vyriška kalba.

P. S. Baigdamas tekstą išgirdau: A.Valinskas jau nebe Lietuvos Seimo pirmininkas. Ka gi, toliau galioja komentatoriaus „Nurchaci“ išvados dėl rusiškos valdžios vertikalės Lietuvoje.

2009 metų rugsėjo 15 diena


Prisijunkite prie diskusijos