2000-aisiais metais nesutarimai tarp žydų ir palestiniečių labai sustiprėjo. Palestiniečių mirtininkai, remiami Palestinos išsivadavimo organizacijos (PIO) lyderio Jasiro Arafato, masiškai rengė teroro aktus, nukreiptus tiek prieš žydų kareivius, tiek prieš civilius žydus.
2001 metų gruodžio mėnesį Izraelio vyriausybė, vadovaujama premjero Arielio Šarono, galutinai atmetė galimybę derėtis dėl taikos su J.Arafatu.
Šis sprendimas reiškė, kad Izraelis bandys likviduoti Palestinos autonomiją. Tuo metu surengta Visuomenės nuomonės instituto (vadovė – Mina Cemach) apklausa rodė, kad net 55 proc. žydų pritartų vyriausybės pastangoms jėga nuversti J.Arafato valdžią.
Agresyvi, karinga Izraelio politika palestiniečių atžvilgiu negalėjo susilaukti nei JAV, nei Jungtinių Tautų, nei tuo labiau arabų valstybių paramos. 2002-aisiais kovo mėnesį amerikiečiai pabandė spustelėti Izraelio vyriausybę, kad ši bent jau neskatintų itin agresyvių veiksmų prieš palestiniečius. Bet ką galėjo padaryti taikos su palestiniečiais iniciatorius Šimonas Peresas, jeigu jis teturėjo vos 3 proc. šalininkų? Kiekvienas Izraelio politikas suvokia: jeigu jis eis derėtis su palestiniečių lyderiu J.Arafatu, jis neteks didžiosios Izraelio gyventojų dalies paramos.
Taikos derybų su palestiniečių vadovu J.Arafatu šalininkas Izraelio premjeras Icchakas Rabinas buvo nužudytas. Jį nušovė 1995 metų lapkričio 4 dieną vienoje Tel Avivo aikštėje. Visi mitingo dalyviai džiaugėsi, kad 1995 metų rugsėjo 28 dieną buvo pasirašytas taikos susitarimas su palestiniečiais. Paskutinysis kalbėjo Izraelio premjeras I.Rabinas. Jis tvirtino:
“Net 27-erius metus tarnavau armijoje ir kariavau, bet tada nebuvo jokios vilties, kad gali įsivyrauti taika. Šiandien tokia viltis egzistuoja. Tauta nori taikos ir piktinasi prievarta. Prievartos neturi būti Izraelio valstybėje”.
Po sėkmingai (buvo susirinkę daug žydų) pasibaigusio mitingo I.Rabinas patraukė prie jo laukusio automobilio. Kaip tik tuo metu jam į nugarą kažkas šovė. Mirtinai sužeistas premjeras iš karto buvo nugabentas į ligoninę, tačiau jau po dviejų valandų premjero kanceliarija oficialiai pranešė, kad I.Rabinas mirė.
Kas paleido mirtinus šūvius į I.Rabiną, išsiaiškinta tą pačią dieną. Žudikas – 26-erių metų Igalis Amiras, 3-iojo kurso studentas, būsimasis teisininkas. I.Amiras – išeivis iš Jemeno, augo giliai religingoje šeimoje. Jo tėvas buvo torų perrašinėtojas, o motina – vaikų darželio auklėtoja. Tėvai sūnų siuntė mokytis į religinę mokyklą. Būsimas premjero žudikas tarnavo Izraelio armijoje Golani divizijoje, paskui įstojo į universitetą studijuoti teisės. 1992 metais I.Amiras penketą mėnesių praleido Rygoje, kur dėstė ivritą žydų tautybės žmonėms specialioje vasaros stovykloje.
1993 metais kartu su broliu Chagajumi Amiru įstojo į ekstremistinę jaunimo organizaciją, kurios nariai neigė bet kokias taikos derybas su arabais. Tos organizacijos nariai ypač nekentė I.Rabino, kuris siekė sėstis už derybų stalo su palestiniečiais. Pavyzdžiui, 1995 metais vienas ekstremistinės organizacijos “Kerštas” narys nuplėšė emblemą nuo mašinos, kuria važiavo Izraelio premjeras I.Rabinas, ir pagrasino, jog kada nors susidoros ir su pačiu ministru pirmininku. Organizaciją “Kerštas” ypač rėmė sionistai – ortodoksai, siekiantys visiškai išvalyti šventąją Izraelio žemę nuo palestiniečių. 1995 metų spalio 3 dieną vienas žydų rabinas (Avigdoras Eskinas) premjerą I.Rabiną paskelbė žmogumi, kuris kelia pavojų žydų tautai. O tą, kuris nužudys premjerą, – nekaltu.
Svarbu tai, kad premjeras I.Rabinas buvo karys profesionalas, daug metų dirbęs specialiosiose pajėgose (1976-aisiais I.Rabinas asmeniškai vadovavo kariams, vadavusiems Ugandoje pagrobtus žydų piliečius). Todėl jis toli gražu ne visada laikėsi taikios politikos palestiniečių atžvilgiu. Tačiau žydams – ortodoksams praeities nuopelnai nedarė įspūdžio. Jie nusprendė, kad premjeras I.Rabinas privalo mirti.
I.Rabinas palankiau žiūrėti į palestiniečius ėmė 1988-aisiais, kai tų pačių metų gruodžio mėnesį J.Arafatas viešai pripažino, jog Izraelio valstybė turi teisę egzistuoti, ir pasmerkė palestiniečių savižudžius. 1993-aisiais Norvegijos sostinėje Osle slapta įvyko Izraelio premjero I.Rabino, Izraelio užsienio reikalų ministro Šimono Pereso derybos su palestiniečių lyderiu J.Arafatu. 1994 metų gegužės 4 dieną Vašingtone pasirašytas susitarimas “Oslas-1”, kuris įpareigojo tiek žydus, tiek palestiniečius siekti taikos derybų. Susitarimo esmė tokia: “jeigu palestiniečiams grąžinamos jų teritorijos, palestiniečiai nutraukia teroro veiksmus”. Tarptautinė bendruomenė palankiai įvertino šį susitarimą. Už šias pastangas tiek J.Arafatas, tiek Š.Peresas, tiek I.Rabinas 1994-aisiais apdovanoti Nobelio taikos premija.
1995 metų rugsėjo 28-ąją buvo pasirašytas antrasis susitarimas – “Oslas – 2”. Remiantis šiuo dokumentu, Gazos sektoriuje ir Vakarų Krante buvo įkurta palestiniečių autonomija. Tačiau taikos derybos netenkino tiek ekstremistiškai nusiteikusių žydų, tiek palestiniečių. Aistras kaitino nesiliaujantys palestiniečių organizacijos “Hamas” savižudžių išpuoliai prieš taikius žydų gyventojus. Ši organizacija nė akimirkai neatsisakė planų sunaikinti Izraelio valstybę. Žymus žydų rašytojas Fridrichas Gorenšteinas prieš pat I.Rabino nužudymą viename žydų dienraštyje paskelbė kategorišką nuomonę apie premjerą I.Rabiną: “Buvęs šalies gynėjas šiandien kelia didžiausią pavojų Izraeliui. Jis blogesnis už Iraną, blogesnis už Iraką, Libiją, Siriją, blogesnis net už “Hamas”.
Taigi tuomet Izraelis suskilo į dvi nesutaikomas stovyklas. Žydams – ortodoksams nebuvo sunku rasti žmogų, kuris sutiktų nužudyti Izraelio premjerą I.Rabiną. Igalis Amiras puikiai atitiko žudikui – fanatikui keliamus reikalavimus. Išaugęs giliai tikinčioje šeimoje, buvęs kariškis profesionalas, dalyvavęs rimtose karinėse operacijose. Nagrinėdami premjero nužudymo aplinkybes, Izraelio teisėsaugos organai išsiaiškino, jog I.Amiro namuose visąlaik buvo laikoma daug nelegalių ginklų bei sprogmenų, jog daug kas iš ekstremistinės organizacijos narių žinojo apie rengiamą pasikėsinimą į I.Rabiną. Daugelis žydų – ortodoksų žinojo net tai, kad I.Rabiną ketina nušauti būtent I.Amiras.
1995 metų lapkričio 6 dieną, praėjus vos dviem dienom po I.Rabino nužudymo, I.Amirui pareikšti kaltinimai: kad įvykdė iš anksto suplanuotą žmogžudystę, kad kartu su kitais žydais rengė sąmokslą prieš Izraelio valstybės vadovą. Iš pradžių žudikas atsisakė advokato paslaugų. Tačiau pačioje 1995 metų pabaigoje, kai prasidėjo I.Amiro teismas, žudiką ėmė ginti advokatai – Mordechajus Ofri ir Jonatanas Goldburgas. Abu advokatai nenurodė, kas sutiko jiems sumokėti honorarą už I.Amiro gynimą. Žinoma tik tiek, kad I.Amiro advokatams galėjo būti sumokėta apie 200 tūkst. JAV dolerių.
Pirmosiomis teismo dienomis I.Amiras elgėsi iššaukiančiai: žiovavo, replikavo, žiaumojo kramtomąją gumą, juokėsi. Dėl savo elgesio teisiamasis buvo pasodintas į specialų stiklinį narvą. Tačiau po kelių teismo posėdžių I.Amiras ėmė nervintis, prarado pasitikėjimą savo jėgomis. Sulaikytojo elgsena pasikeitė tada, kai psichologai nustatė, jog I.Amiras – psichiškai sveikas, todėl negalėjo nesuvokti, ką daro žmogžudystės metu. I.Amiro nuotaika dar labiau subiuro, kai teismas atmetė gynėjų pateiktus religinius įstatymus, leidžiančius žudyti žmones, kurie kenkia Izraelio valstybei ir žydų tautai. Sakydamas kalbą I.Amiras jau tvirtino, kad nenorėjo nužudyti premjero. Jis esą siekė tik sužeisti premjerą, kad šis negalėtų kurį laiką atlikti savo pareigų. 1996 metų kovą teismas nuteisė I.Amirą kalėti iki gyvos galvos, o už premjero asmens sargybinio sužeidimą pridėjo dar šešetą metų kalėjimo.
Tyrimo metu paaiškėjo kai kurios detalės, leidžiančios įtarti, jog premjero I.Rabino nužudymu buvo suinteresuotos Izraelio specialiosios tarnybos. Šios versijos esmė tokia: jeigu Izraelio slaptosios tarnybos būtų norėjusios, jos galėjo rimčiau rūpintis Izraelio premjero saugumu.
Pateikiame kelias tokios versijos detales.
Izraelio karinės žvalgybos “Aman” darbuotojas Šlomi Halevi 1995 metų vasarą centrinėje Tel Avivo autobusų stotyje atsitiktinai išgirdo dviejų nepažįstamųjų pokalbį. Vienas iš nepažįstamųjų tvirtino, jog ruošiasi nužudyti I.Rabiną. “Aman” darbuotojas Š.Halevi apie nugirstą pokalbį informavo savo vadovybę, ši informacija buvo perduota Izraelio saugumo tarnybai “Šin Bet”. Tačiau “Šin Bet” vadovybė nusprendė, kad šiuo reikalu turi užsiimti ne jie, o Izraelio policija. Po I.Rabino nužudymo prokuratūra apklausė “Aman” darbuotoją Š.Halevi. Paaiškėjo, kad jis asmeniškai pažinojo premjerą nužudžiusį jaunuolį – I.Amirą. Taigi “Aman” darbuotojas Š.Halevi tarsi ir melavo, teigdamas, kad Tel Avivo autobusų stotyje nugirdo dviejų nepažįstamųjų pokalbį. Vienas iš nepažįstamųjų jam buvo žinomas. Tėra neaišku, kodėl “Aman” darbuotojas savo vadovybei pateikė tik dalį informacijos, nutylėdamas vieno iš kalbėjusiųjų pavardę. Beje, Š.Halevi nutylėjo ir aplinkybę, jog apie I.Amiro planus nužudyti premjerą jį informavo bendra pažįstama – Hila Frank.
Dar vienas įsimintinas faktas. Ekstremistinės organizacijos, kuriai priklausė ir I.Amiras, lyderis – Avišai Raviv. Šis žmogus, kaip vėliau paaiškėjo, buvo Izraelio slaptosios tarnybos “Šin Bet” agentas. “Šin Bet” darbuotojai jį užverbavo 1987 metais. Netrukus jam pavesta sukurti ekstremistinę ryškiai dešiniųjų pažiūrų organizaciją. “Šin Bet” planas buvo puikus. Ši slaptoji tarnyba siekė visus žydų ortodoksus, ekstremistus ir aršiausius dešiniuosius suburti į vieną organizaciją, kuriai vadovautų jų žmogus. Tik subūrus ekstremistus į vieną organizaciją įmanoma juos kontroliuoti. Taip manė “Šin Bet” vadovybė. 1995-aisiais “Šin Bet” agentas A.Raviv net buvo susitikęs su I.Amiru. Bet savo raporte “Šin Bet” agentas A.Raviv nerašo, esą I.Amiras ruošiasi nužudyti premjerą I.Rabiną. Duodamas parodymus specialiai tyrimų komisijai, A.Raviv teisinosi, esą jam I.Amiras nepasirodė pavojingas žmogus, galintis žudyti.
Tačiau teismas A.Raviv pasiaiškinimus pavadino neįtikinamais. Galų gale yra užfiksuotas telefoninis pokalbis. Nepraėjus nė kelioms valandoms po žmogžudystės A.Raviv skambino savo pažįstamui ir aiškiai pasakė: “Tai I.Amiro darbas”.
Be to, medikai nustatė, kad premjeras I.Rabinas mirė nuo mirtino šūvio į krūtinę. O juk I.Amiras šovė į premjero nugarą. Vadinasi, į premjerą kažkas dar šovė? O balistikos ekspertai išsiaiškino, kad premjero asmens sargybinis Ioramas Rubinas buvo sužeistas kulkomis, paleistomis ne iš I.Amiro ginklo. Žinoma ir tai, kad asmens sargybinis pasikėsinimo metu kažkodėl sušuko: “Tai tušti šoviniai”. Todėl kai kurie žurnalistai mano, kad į I.Rabiną iš tikrųjų šovė teroristas, kurio asmenybės nepavyko nustatyti iki šiol. Pasak besidominčių šia versija esama ir tokių, kurie teiraujasi, kodėl I.Amirui pavyko prisiartinti taip arti prie premjero, kodėl jo nesulaikė policininkai? Įmanoma dar ir tokia versija: slaptasis “Šin Bet” agentas I.Amirui privalėjo paduoti pistoletą su tuščiais šoviniais. Tačiau padavė ginklą, užtaisytą tikrais šoviniais.
Parengta pagal Lietuvos ir užsienio spaudos pranešimus bei D.P. Prohorovo knygą “Izraelio specialiosios tarnybos”.
2011.06.17
