Darysiu viską, kad matyčiau sveiką ir blaivią Lietuvą


Print

De­vy­nio­lik­me­tis Si­mo­nas Dai­li­dė, gi­męs ir au­gęs Vil­niu­je, mo­ko­si pro­fe­si­nė­je mo­kyk­lo­je, šiemet ją baigia.

Tai ket­vir­ta jo mo­ky­mo­si įstai­ga.

Nuo 5 kla­sės ne­si­mo­kė. Iš­ban­dęs al­ko­ho­lį ir nar­ko­ti­kus, pri­da­ręs ga­ly­bę rū­pes­čių sa­vo tė­vams, šian­dien jis pro­pa­guo­ja svei­ką gy­ve­ni­mo bū­dą ir tvir­tai sa­ko:

„Da­ry­siu vis­ką, ką tik pa­jėg­siu, kad pra­blai­vin­čiau Lie­tu­vą!“

Rū­ky­ti pra­dė­jau 5-oje kla­sė­je. Bū­da­vo, net nak­ti­mis, prieš eidamas mie­go­ti, iš­lįs­da­vau pro lan­gą pa­rū­ky­ti. Ta­da pa­ban­džiau ir žo­lės, ir al­ko­ho­lio. Jo, aiš­ku, kaip vi­so­se „nor­ma­lio­se“ šei­mo­se, gau­da­vau pa­ra­gau­ti ir per šven­tes. Bu­vau tik­rai la­bai sun­kus vai­kas. Pa­sta­bos, so­cia­li­nės pe­da­go­gės, auk­lė­to­jos, di­rek­to­riaus skam­bu­čiai, tė­vų kvie­ti­mai į mo­kyk­lą, vė­liau – į po­li­ci­ją.

Iš­me­tė iš pir­mo­sios mo­kyk­los (Bal­tu­pių vi­du­ri­nė) 9-oje kla­sė­je. Yra iš mo­kyk­los iš­ve­žę ir po­li­ci­jos ma­ši­na, esu nak­vo­jęs areš­ti­nė­je. Tais pa­čiais me­tais iš­me­tė ir iš ki­tos mo­kyk­los (Fa­bi­jo­niš­kių vi­du­ri­nės). Mo­kiau­si in­ter­ne­tu, tei­sin­giau, už ma­ne mo­kė­si ma­no tuo me­tu bu­vu­si drau­gė… Ga­li­ma sa­ky­ti, bai­gė ke­le­tą kla­sių už ma­ne (taip, tai Lie­tu­vo­je įma­no­ma). Man tai at­ro­dė nor­ma­lu. Va­sa­rą bus 4 me­tai, kai ma­no gy­ve­ni­mo bū­das pa­si­kei­tė.

Po­ky­čių pra­džia

Iš es­mės ma­no gy­ve­ni­mą pa­kei­tė 2009 me­tais Šven­to­jo­je vy­ku­si svei­kuo­lių sto­vyk­la, ku­rią or­ga­ni­za­vo Si­gi­ta Kriau­čiū­nie­nė, Dai­nius Ke­pe­nis ir Eli­gi­jus Vals­kis, o į tą sto­vyk­lą at­ve­dė Die­vo siųs­ta Jū­ra­tė Ačė. Grį­žus iš sto­vyk­los vi­du­je kaž­kas la­bai pa­si­kei­tė… Nu­ė­jau į pro­fe­si­nę mo­kyk­lą – Vil­niaus sta­ty­bi­nin­kų ren­gi­mo cen­trą, ku­rį da­bar ir bai­giu. Per per­trau­kas dar vaikš­čio­da­vau rū­ky­ti. Aš juk bu­vau „kie­tas“. Kri­ti­nis lū­žis bu­vo grį­žus iš dar vie­nos sto­vyk­los Mo­lė­tuo­se.

Tą pa­čią die­ną bu­vo ma­no gim­ta­die­nis. Bu­vau pil­nas ge­rų emo­ci­jų, po­zi­ty­vu­mo, o drau­gai gim­ta­die­nio va­ka­rė­ly­je jau at­ro­dė vi­sai iš ki­to pa­sau­lio. Tą va­ka­rą į ma­ne la­bai keis­tai žiū­rė­jo… Tu­rė­jau drau­gę, jai ir­gi vis­kas bu­vo la­bai keis­ta ir ne­įpras­ta, kad aš ne­var­to­ju al­ko­ho­lio ir ne­val­gau mė­sos, tik vis dar rū­kiau. Po vi­są va­ka­rą ir nak­tį vyk­dy­to spau­di­mo at­si­lai­kiau ne­pri­gir­dy­tas. Tie­siog din­go no­ras tai da­ry­ti.

Tai­gi, me­tęs al­ko­ho­lį, pra­dė­jau rū­ky­ti žo­lę, ti­ki­nau sa­ve, kad tai ge­riau, nes, jei ne­be­var­to­čiau nie­ko, rei­kė­tų keis­ti ap­lin­ką, drau­gus. Rū­kiau kiek­vie­ną die­ną: ry­te prieš pa­mo­kas, per pie­tų per­trau­ką ir ke­le­tą kar­tų va­ka­re. Esu ir pla­ti­nęs ge­rus dve­jus me­tus. Ne­ži­nau, iš kur at­si­ras­da­vo pi­ni­gų, bet vi­są­laik tam tiks­lui jų bū­da­vo. Ge­rai ži­nau tą gy­ve­ni­mą, tą vir­tu­vę. Ban­džiau ir „įvai­res­nių“ su kom­pa­ni­ja. Kai su­pra­tau, kad nie­ko čia ne­bus, nu­ė­jau į dar vie­ną „Yes!“ kur­są, ku­rį ve­dė Jū­ra­tė Ra­ma­naus­kai­tė, ir pa­sa­kiau sau, kad me­siu rū­ky­ti. Ir me­čiau.

Ta­da ir pra­dė­jo keis­tis vi­si drau­gai ir pa­žįs­ta­mi… Da­bar iš jų jau su nie­kuo ne­ben­drau­ju… Ke­liai tie­siog iš­si­sky­rė. Dar kar­tais pa­si­šne­ka­me su ma­ne vi­są šį lai­ką ly­dė­ju­sia drau­ge. Su­tin­ku bu­vu­sius drau­gus mo­kyk­lo­je, kla­sė­je… La­bai keis­tai į ma­ne žiū­ri. Bet man gal tai net pa­tin­ka. Da­bar gi­li­nuo­si į šią di­de­lę pro­ble­mą, nes al­ko­ho­lis, rū­ky­mas jau­ni­mo tar­pe yra la­bai po­pu­lia­rūs ir plin­ta žai­biš­ku grei­čiu…

Gy­ve­ni­mo bū­das da­bar

Aš ne­nu­spren­džiau ir ne­pa­si­rin­kau to­kio gy­ve­ni­mo bū­do. Jis pats pas ma­ne at­ėjo ir ma­ne pa­si­rin­ko – ačiū jam, esu pa­ten­kin­tas ir dė­kin­gas. Jis dar nė­ra vi­siš­kai toks, ko­kio no­rė­čiau, koks ga­lė­tų bū­ti, bet tik­rai bus at­ei­ty­je. Be abe­jo, iš da­lies ne­var­to­ju nar­ko­ti­kų. Taip sa­kau, nes lai­kau nar­ko­ti­kais ir cuk­rų, ir „Fa­ce­bo­o­k’ą“, ir ap­skri­tai bū­ti­ny­bę val­gy­ti tiek, kiek mums ne­rei­kia.

Na, ne­val­gau mė­sos, kiau­ši­nių, ne­var­to­ju al­ko­ho­lio. Tai at­ei­na sa­vai­me. Prak­ti­kuo­ju jo­gą, plau­kio­ju, bė­gio­ju, mi­nu dvi­ra­tį. Tai kas­die­ny­bė. Pri­klau­sau NTAKK (Na­cio­na­li­nė ta­ba­ko ir al­ko­ho­lio kon­tro­lės ko­a­li­ci­ja), do­miuo­si ato­mi­ne ener­ge­ti­ka, da­ly­vau­ju įvai­riuo­se su­si­ti­ki­muo­se su da­bar ta­pu­siais ma­no gy­ve­ni­mo da­li­mi „yoga rei­ve­riais“. Mes fan­tas­tiš­kai lei­džia­me lai­ką, or­ga­ni­zuo­ja­me „Yoga Ra­ve“ va­ka­rė­lius be nar­ko­ti­kų, al­ko­ho­lio ir ki­to­kios bjau­ras­ties.

Jei ne­dir­bu (ne­se­niai įsi­dar­bi­nau ve­ge­ta­ri­nia­me „Shi­va chill“ ba­re), ei­nu į ba­sei­ną, būg­nų pa­mo­kas, ren­ku pa­ra­šus dėl ato­mi­nės elek­tri­nės Lie­tu­vo­je re­fe­ren­du­mo, pra­dė­jau la­bai do­mė­tis is­to­ri­ja, mū­sų pro­tė­vių iš­min­ti­mi, pa­li­ki­mu ar­ba tie­siog ge­rai lei­džiu lai­ką man su­pran­ta­mu bū­du. Nu­tir­pus snie­gui į dar­bą va­ži­nė­ju dvi­ra­čiu! Ne tik į dar­bą, vi­sur! Da­bar jau ir kny­gą pa­si­i­mu į ran­kas. Ga­liu tie­siog sė­dė­ti ir ste­bė­ti at­ei­nan­tį pa­va­sa­rį. Da­ly­vau­ju mi­tin­guo­se, su NTAKK or­ga­ni­zuo­ja­me pi­ke­tus prieš al­ko­ho­lio re­kla­mą. Da­ry­siu vis­ką, ką tik pa­jėg­siu, kad pra­blai­vin­čiau Lie­tu­vą!

Ar­ti­mų­jų re­ak­ci­ja į po­ky­čius

Ma­no ma­ma jau daug me­tų do­mi­si sveika gyvensena ir gy­ve­na svei­kai. Ji iš­vis da­bar ma­žai ką ir be­val­go. Se­sė mąs­to kaip ir vi­sas „nor­ma­lus“ jau­ni­mas, my­li gy­vū­nus ir ži­no vie­nin­te­lį bū­dą at­si­pa­lai­duo­ti – al­ko­ho­lį. Tė­vas – taip pat. Vi­siems bu­vo la­bai keis­ta, bet da­bar šei­ma jau pri­pra­to, kad aš toks. Ma­ma džiau­gia­si.

Se­sė pyks­ta, kai aš, kiek­vie­ną kar­tą jai grį­žus iš­gė­ru­siai, prie­kaiš­tau­ju, ko­dėl ji ge­ria. Ją tai la­bai ner­vi­na, o man pa­tin­ka. Ma­ma, ži­no­ma, džiau­gia­si. Juk tiek pro­ble­mų bu­vo per ma­ne… Ne­grį­ži­mai nak­ti­mis nie­ko ne­sa­kius, skam­bu­čiai, po­li­ci­ja, kai­my­nų skun­dai… La­biau­siai gai­la ma­mos – ji tu­rė­jo vi­sa tai iš­ken­tė­ti… Kri­ti­kos, įvai­riau­sių ko­men­ta­rų, pa­si­pik­ti­ni­mų, ne­su­pra­tu­sių­jų bu­vo la­bai daug…

Ką šian­dien val­gei? Ko­pūs­tą? Na, čia to­kius klau­si­mus už­duo­da mo­kyk­lo­je. Ten žmo­nės net nė­ra gir­dė­ję apie to­kius da­ly­kus, kaip svei­kas gy­ve­ni­mas. Ma­nau, ma­no ir dau­ge­ly­je ki­tų pro­fe­si­nių mo­kyk­lų nė­ra nė vie­no abs­ti­nen­to-ve­ge­ta­ro (be ma­nęs). Tiems, ku­rie ma­no, kad svei­kas gy­ve­ni­mo bū­das yra tik ne­tei­sin­gai mąs­tan­čių­jų pra­ma­nai, ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti: „Gy­ven­ki­te, kaip no­ri­te“. Bet blai­vy­bės me­tus (ne­ger­ti me­tus) pa­tar­čiau pa­ban­dy­ti vi­siems. Pa­ma­ty­tu­mėt, kaip vis­kas kei­čia­si.. Kiek drau­gų tu­ri­te… La­bai įdo­mu!

Šven­tės ir lais­va­lai­kis

Ga­liu pa­sa­ky­ti, kad mes šven­čia­me tik­rai links­miau už ki­tus. Tai da­ro­me nuo­šir­džiai ir la­bai links­mai. To ne­pa­pa­sa­ko­si, bet ma­nau, kad daug kas su­pran­ta. Ži­no­ma, anks­čiau te­ko švęs­ti ir su ne­mo­kan­čiais at­si­pa­lai­duo­ti: pi­la pi­la, trau­kia, uos­to ir po ge­rų dvie­jų va­lan­dų jau links­mi ir at­si­pa­lai­da­vę. Tai lai­ki­na. Ta bū­se­na bū­na gal ke­tu­rias va­lan­das, o pas­kui pa­si­reiš­kia ki­ti simp­to­mai… Na, kai pri­si­me­nu, tai at­ro­do vi­siš­kai kvaila. Šven­tes šven­čiu. Man kiek­vie­na die­na yra šventė, ir vis­kas pri­klau­so nuo nu­si­tei­ki­mo.

Pa­ge­rė­jo svei­ka­ta

Gy­dy­to­jų ne­mė­gau nie­ka­da. Ne­mėgs­tu ir da­bar, pas juos ne­si­lan­kau. Kaž­ko­kie jie ne­pa­ti­ki­mi man, gal net ver­sli­nin­kai. Aš ge­riau iš­ge­riu ma­mos pa­ruoš­tos žo­le­lių ar­ba­tos su lie­pos ša­ke­le. Pa­ste­bė­jau, kad din­go spuo­gai. Pa­ge­rė­jo at­min­tis, svei­ką pro­tą at­ga­vau… Švie­siau ga­li­ma žvelg­ti į gy­ve­ni­mą… Kai bu­vau ana­me fron­te, at­ro­dė, kad svei­kai gy­ve­nan­čių nė­ra. Da­bar vi­si tuo do­mi­si.

Parengta pagal svei­kuo­liai.lt publikaciją.

Nuotraukoje: Si­mo­nas Dai­li­dė.

2012.06.22


Prisijunkite prie diskusijos