Daugiavaikės motinos, privilegijos ir tylinti visuomenė


Print

Keli visuotinai žinomi faktai

Dėl ekonominės krizės 2010–2011 m. pensininkai mūsų šalyje gavo 20 proc. sumažintas senatvės pensijas. Nuo 2012 m. sausio mėn. vėl buvo pradėtos mokėti į 2009 m. lygį grąžintos pensijos, tada prezidentė Dalia Grybauskaitė viešai priminė Vyriausybei, kad ir valstybinės pensijos, papildomai mokamos tam tikroms asmenų grupėms kartu su senatvės pensijomis, taip pat turi būti pradėtos mokėti visu dydžiu.

Mieste kalbėta, kad pas prezidentę apsilankė kažkuris jos kolegų iš Vilniaus partinės mokyklos, primygtinai prašęs, kad minėtos viso dydžio pensijos būtų mokamos ir privilegijuotiesiems. Finansų ministrė Ingrida Šimonytė puolė ieškoti pinigų…

Šių metų birželį Algirdo Butkevičiaus vadovaujama LR Vyriausybė nusprendė dar kartą atidėti tiksliau nenustatytam laikotarpiui antrojo laipsnio valstybinių pensijų mokėjimą motinoms, pagimdžiusioms ir išauginusioms 5–6 vaikus, nors šios pensijos turėjo būti pradėtos mokėti dar 2009 m. liepos 1 d.

Neigiamas Vyriausybės sprendimas dėl pensijų gyvenimo išvargintoms moterims nesulaukė tokios, kaip pirmiau paminėta, D. Grybauskaitės reakcijos, nors būtent ji propagandos sumetimais dažniausiai mėgsta fotografuotis vaikų būrelio fone…

2010 m. milijonierė Kristina Brazauskienė, remiama prezidentės D. Grybauskaitės, ėmėsi triukšmingų žygių siekdama valstybinės prezidento našlės rentos, nors yra pakankamai turtinga, kad jos nereikėtų išlaikyti piliečių, tarp jų ir daugiavaikių motinų, sąskaita. Juoba, kad tuo laikotarpiu, kai A. M. Brazauskas ėjo valstybės vadovo pareigas, ji tebuvo jo bičiulė. 

Neseniai Druskininkų meras Ričardas Malinauskas pasiūlė skirti privilegijuotas valstybines pensijas ir savivaldybių merams.

Keli palyginimai

Kadenciją baigęs Lietuvos Prezidentas kartu su šeima gauna valstybinę prezidento pensiją, taip pat turi apsaugą, vairuotoją, transportą, sekretoriatą ir tris būstus – Turniškėse, Palangoje ir Nidoje, ir visa tai išlaikoma piliečių – mokesčių mokėtojų, tarp jų ir daugiavaikių motinų, sąskaita, iki pat kadenciją baigusio prezidento ir jo sutuoktinės gyvenimo pabaigos.

O, pavyzdžiui, Prancūzijos prezidentas po vienos ar dviejų kadencijų, išbūtų einant valstybės vadovo pareigas, negauna jokių materialinių privilegijų ir tiktai vieną mėnesį turi teisę būti saugomas valstybės sąskaita.

Jeigu valstybinė pensija būtų skiriama minėtoms daugiavaikėms motinoms, kurios ir sulaukusios pensinio amžiaus toliau sunkiai dirba, pavaduodamos trūkstamus darželius ir lopšelius, taip palengvindamos gyvenimą savo vaikams ir sudarydamos sąlygas jiems dalyvauti gamybos veikloje valstybės labui… ir pagal privilegijas, tada jos gautų papildomai 400 litų per mėnesį, o su tuo susijusios valstybės išlaidos, remiantis Vyriausybės informacija, 2014 m. būtų 30 mln. litų.

V. Tomaševskiui ir dešimčiai jo padėjėjų pervedimais į ES biudžetą kasmet išmokame apie 2 mln. litų, o pats V. Tomaševskis gauna vieną tūkstantį litų kasdien.

Atmosfera

Daugelis šiandien viešai pasisakančių asmenų kalba apie moralinį nuosmukį, grėsmes ir nepaprastai sunkią valstybės padėtį bei karikatūrišką jos institucijų būklę. Tačiau diskusijoje, be negausių išimčių, negirdėti Nepriklausomybės akto signatarų, mokslininkų, teisininkų, gerbiamų ir mėgstamų plačiai suprantamos kultūros veikėjų balso. 

Tad pasinaudoję proga klausiame vieno iš labai nedaugelio Nepriklausomybės akto signatarų, kartkarčiais pasisakančio įvairiais visuomenės gyvenimo klausimais, kodėl, jo nuomone, ir jo kolegos, intelektualai, kultūros veikėjai ir mokslininkai tyli esant tokiai situacijai, kai jų nuomonė galėtų būti tikrai reikšminga įveikiant šią nesveiką būseną. 

– Jie (valdantieji) moka jiems valstybines pensijas ir rentas – tad laikosi nuomonės, kad lyg ir nedera kritikuoti valdžios…

Panašiai mąsto ir į pensiją išėjęs VU dėstytojas:

– Mano nuomonė nepakeis situacijos, tačiau gali pakenkti mano šeimos nariams, kai kreipsis dėl būsimos valstybinės pensijos.

Klausiame į pensiją išėjusio teisėjo – ar jam užtektų tiktai senatvės pensijos be papildomos valstybinės pensijos?

– Jeigu nemokėtų papildomos valstybinės pensijos? Dirbdamas gaudavau gerą atlyginimą, tad gaunu maksimalią senatvės pensiją. Pavyko ir sutaupyti, kad galėčiau saugiai jaustis iki gyvenimo pabaigos. Kitaip gal dažniau būčiau Lietuvoje, – juokauja. Priduria, kad dabar nepajėgia „pravalgyti“ abiejų – senatvės ir valstybinės – pensijų, didelę metų dalį praleidžia užsienio kurortuose. 

Kalbamės su Nepriklausomybės akto signataru, politiniu kaliniu Algirdu Patacku, vieninteliu mums žinomu Lietuvoje asmeniu, atsisakiusiu jam skirtos specialios rentos, apie tai, ką jis mano apie vis labiau plintančias mūsų šalyje privilegijas ir materialinę politinių kalinių bei tremtinių, t. y. tų, kurie iš tikrųjų kovojo už Lietuvos nepriklausomybę, padėtį.

– Esu prieš bet kokias privilegijas, suteikiamas kitų sąskaita ir skatinančias visuomenės susiskaldymą. Tačiau valstybės parama politiniams kaliniams ir tremtiniams iš esmės yra simbolinė. Neseniai susirgo ilgametis sovietinių lagerių kalinys kunigas Alfonsas Svarinskas ir, jei ne kolegų pagalba, nebūtų įstengęs sumokėti už gydymą bei slaugą. Daugeliu atvejų papildomos valstybinės pensijos, kurias gauna mums nuosprendžius rengę prokurorai, yra gerokai didesnės negu pensijos, mokamos jų aukoms, nuteistoms ilgus metus kalėti lageriuose už kovą dėl nepriklausomybės. 

Prieš keleta metų Artūras Paulauskas garsiai pareiškė, kad „Nusipelnėme gyventi geriau“. Kol rinkėjai susigaudė, kad omenyje turimi ne jie, o pats Paulauskas, Sadeckas ir Uspackichas, – Paulauskas jau vadovavo Seimui ir net ėjo prezidento pareigas, tačiau nė piršto nepajudino, kad pažabotų privilegijas ir pasirūpintų paprastų piliečių, įskaitant daugiavaikes motinas, interesais. 

Panašiai piliečiai apgaudinėjami kaskart vykstant bet kokio lygmens rinkimų kampanijai.

Konstitucija ir teisė

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje niekam nenumatyta kokių nors privilegijų. Joje nustatyta, kad gali būti skiriamos tiktai dviejų rūšių pensijos – senatvės ir invalidumo. Nepasiturintiems taip pat gali būti skiriama socialinė parama. Toliau pateikiame ištisai LR Konstitucijos 29 ir 52 straipsnius: 
29 straipsnis
Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.
Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.
52 straipsnis
Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.

Vis dėlto, nepaisant LR Konstitucijos, papildomai su senatvės pensijomis skiriamos valstybinės ir specialios pensijos bei rentos: Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijos; nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos; mokslininkų valstybinės pensijos; pareigūnų ir karių valstybinės pensijos; teisėjų valstybinės pensijos; kompensacinės išmokos teatrų ir koncertinių įstaigų darbuotojams; valstybinės signatarų rentos; rentos buvusiems sportininkams; Respublikos Prezidento valstybinė renta

Problemos mastas

Paskutinių Seimo rinkimų išvakarėse susitikome su kandidatu į Seimo narius, politinės ekonomikos profesoriumi, dabar laikomu ekonomistu, buvusiu ministru, norėdami paprašyti, kad, jei pateiktų į Seimą, atkreiptų dėmesį į du, mūsų nuomone, svarbius klausimus.

Taigi kalbėjome apie būtinybę įstatymais įtvirtinti pakeitimus, kurie neleistų valstybei toliau grimzti į skolas ir kad nepasikartotų nesena situacija, kai D. Grybauskaitei rekomendavus Andriaus Kubiliaus Vyriausybė ėmė paskolas iš privačių bankų su didžiausiomis galimomis palūkanomis, nors buvo galimybė gauti paskolą su bemaž keturis kartus mažesnėmis palūkanomis. Ir kad dėl tokių žingsnių turi būti konsultuojamasi su visuomene, bent jau visuomenei turi būti pateiktas argumentuotas tokių veiksmų pagrindimas.

Kitas klausimas, kurį norėjome aptarti – tai antikonstitucinės valstybinės pensijos ir rentos. Deja, kandidatas į Seimo narius (dabar – narys) nukirto per pusę sakinio, teigdamas, kad jų nėra daug, todėl valstybei tai nesudaro problemos. Jo nuomone, 10 tūkst. asmenų, gaunančių papildomas valstybines pensijas ir rentas, klausimas nevertas dėmesio visos šalies mastu.

Nepatikėjome, patikrinome Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje. Apgavo lygiai 100 tūkstančių. Remiantis ministerijos informacija, šių metų sausio 1 d. be „Sodros“ įvairių rūšių valstybines pensijas ir rentas gaudavo 110 (šimtas dešimt) tūkstančių asmenų! Šiandien minėtas Seimo narys jau pamiršo priešrinkiminius pažadus, jis patogiai ir nekenkdamas sistemai plaka putas aplink Garliavos įvykius, kad artimiausioje ateityje galėtų be keblumų gauti ne tik senatvės, bet ir valstybinę pensiją. 

Reikėtų pažymėti, kad toje didžiulėje privilegijuotų asmenų armijoje tiktai 2943 (du tūkstančiai devyni šimtai keturiasdešimt trys), t. y. vos 2,6 proc., yra politiniai kaliniai ir tremtiniai, kurie, be abejo, labiausiai nusipelnė valstybės paramos, nes tokia iš tiesų yra pasaulyje taikoma savo kovotojų už laisvę ir nepriklausomybę pagerbimo praktika.

Bet, matyt, jų vardais, kova ir nuopelnais pasinaudojo sovietinė bei naujoji nomenklatūra, kad už jų pečių sukurtų amoralią ir antikonstitucinę privilegijų sistemą, tarsi rūdys ėdančią valstybę, izoliuojančią elitą nuo likusios visuomenės ir sumokančią už jų tylėjimą.

Stebina tai, kad tarp privilegijuotų asmenų, gaunančių papildomą pensiją už nuopelnus nepriklausomai Lietuvai, atsirado net komunistų partijos funkcionierių, marksizmo–leninizmo dėstytojų, sovietinių tarnybų valdininkų ir pan. Esama situacija aiškiausiai tenkino tiek pokomunistinius kairiuosius, tiek konservatorius, kuriems šiandien tenka dešiniųjų vaidmuo ir kuriems tiesiogiai dalyvaujant buvo išplėtota ši demoralizuojanti ir elito lūpas surakinanti privilegijų, sistema, skatinanti gilų visuomenės susiskaldymą ir masinę emigraciją. 

Tačiau trūksta lėšų, kaip jau minėta pirmiau, paremti tiems labiausiai nusipelniusiems ir nepasiturintiems asmenims – daugiavaikėms motinoms, išauginusioms gausų būrį būsimų piliečių ir dažniausiai negalėjusių užsidirbti kiek didesnę nei minimalią senatvės pensiją.

Kad ši sistema galėtų funkcionuoti nebadydama akių visuomenei, kiekviena pirmiau paminėtų asmenų grupė turi etatinę komisiją, kuri priima prašymus, charakteristikas, rekomendacijas ir pateikia privalomus vykdyti sprendimus dėl biudžeto lėšų naudojimo. Ir tai daugybė žmonių, tvarkančių didžiulį dokumentų ir informacijos srautą – savotiška valstybė valstybėje su savo taisyklėmis ir struktūromis, išlaikoma mūsų visų sąskaita. 

Susirašinėdami su Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei „Sodros“ atstovais visų pirma klausėme apie tai, ar į senatvės pensijos dydį atsižvelgiama skiriant papildomą valstybinę pensiją ir atvirkščiai. Ir vienu, ir kitu atveju gavome neigiamą atsakymą. Maža to – visos senatvės pensijos skiriamos ir išmokamos „Sodros“ sistemoje, o papildomas valstybines pensijas moka Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Nacionalinė teismų administracija ir kitos mums nežinomos institucijos.

Esant tokiai situacijai niekas netvarko apskaitos ir nežino, kokios sumos iš viso išmokamos privilegijuotiems asmenims kaip senatvės pensija ir papildoma valstybinė pensija, o kartais – net kelios papildomos valstybinės pensijos.

Socialinio teisingumo klausimas prezidentės pareiškimuose ir valdančiųjų partijų programose 

Nors socialinio teisingumo, moralės, paramos šeimai, sovietinės okupacijos padarinių panaikinimo klausimams tenka pagrindinė vieta prezidentės D. Grybauskaitės pareiškimuose ir valdančiųjų partijų programose, nė viena iš jų praktikoje nesiima jokių veiksmų, siekdama sumažinti socialinį susiskaldymą mūsų šalyje, nors šis klausimas yra tarp svarbiausių ES dalykų.

D. Grybauskaitė: Dar bent keletą metų valstybė tikrai negalės būti dosni. Būtent todėl ji privalės būti teisinga ir išmintinga – labiau nei kada nors iki šiol. 
Būtent todėl tokiomis aplinkybėmis ypatingą prasmę įgauna pamatiniai vertybiniai principai – teisingumas, žmogiškumas ir, ypač norėčiau pabrėžti – atsakomybė.

Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP): Mes, socialdemokratai, būdami socialiai atsakinga politinė jėga, suvokiame savo įsipareigojimų svarbą Lietuvos žmonėms. Mūsų visuomenė nori, kad šalyje reikalai keistųsi į geresnę pusę. Socialdemokratų pamatinės vertybės yra socialinis teisingumas, galimybių lygybė ir solidarumas. Jomis yra pagrįsta mūsų partijos programa ir rinkimų į Seimą programa.

Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai: Savo veikloje Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) remiasi krikščioniškosios moralės, šiuolaikinės konservatizmo minties, tautiškumo ir europietiškos centro dešinės politikos principais bei tradicijomis, moralės nuostatomis ir teisingumo principais, atviros Europai lietuvybės idealais, puoselėja patriotizmą, laisvės ir pasipriešinimo kovų istorijos įamžinimo ir pagarbos jų dalyviams tradicijas, siekia sovietinės okupacijos padarinių panaikinimo ir istorinės tiesos apie pasipriešinimo kovas atkūrimo.

Darbo partija (leiboristai): Lietuvą mes norime matyti aktyvia europietiška šalimi, drąsiai ir ryžtingai einančia į priekį, besivystančia ir tobulėjančia bei sėkmingai konkuruojančia ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Mums taip pat labai svarbu, kad Seimas, kaip tautos atstovybė, o Vyriausybė, kaip aukščiausia vykdomoji valdžios institucija, vienodai tarnautų visiems visuomenės nariams, rūpintųsi kiekvienu Lietuvos žmogumi. 

Partija „Tvarka ir teisingumas“: Partija „Tvarka ir teisingumas“ iškelia ir pabrėžia šeimos svarbą bei jos apsaugą, nes pirmiausia šeimoje turi būti puoselėjamos ir perduodamos tradicijos, papročiai bei dorovės normos. Siekdama įgyvendinti savo veiklos principus ir kryptis, dalyvavimą politikoje grindžia moralės nuostatomis, kurios yra neatsiejamos nuo bendra žmogiškų vertybių.

Kas turi ir kas gali pakeisti šią antikonstitucinę sistemą

Demokratinės valstybės misija yra teisingas bendrai uždirbtų gėrybių padalijimas, per kurį būtų remiami ir apsaugomi silpniausi ir labiausiai pažeidžiami visuomenės nariai. Daugiavaikės motinos, kurios ne tik sunkiai dirba, bet ir ruošia darbui pamainą, kuri dirbs šalies labui ateityje, tokios paramos tikrai nusipelno.

O tuo pasirūpinti pirmiausia turi prezidentė D. Grybauskaitė, kurios pareiga yra saugoti konstitucinę tvarką, taip pat LR Seimas, kuriam vadovauja Vydas Gedvilas, ir Algirdas Butkevičiaus vadovaujama Vyriausybė.

Deja, šiandien tokią paramą nepaisant jokios logikos, teisingumo principų, nepaisant Konstitucijos ir moralės principų gauna ne daugiavaikės motinos, o daugiausia partinė–sovietinė okupacijos laikų ir naujoji nomenklatūra.

Taigi tai – aiškus mėginimas įtvirtinti antidemokratinės valstybės modelį, tokios valstybės, kuri nejautri žmonių poreikiams ir kurios visuomenė yra giliai susiskaldžiusi, todėl iš vidaus valstybė yra silpna, pasiduodanti spaudimui, daromam įvairių organizuotų grupių, kurios įgyvendina savo nusikalstamus tikslus veikdamos su legalių organizacijų ir partijų iškabomis, ir nesugebanti sukurti pilietinės visuomenės, galinčios susidoroti su šiuolaikinio pasaulio iššūkiais.

Mūsų mėginimas tarp 141 Seimo nario rasti asmenį, kuris norėtų imtis įstatymo leidybos iniciatyvos, kad būtų pakeista ši amorali ir antikonstitucinė privilegijų sistema ir grįžta prie desovietizacijos klausimų, šiuo kartu buvo nesėkmingas.

Galų gale, Seimo nariai, o ypač tie, kurie per dešimtmečius tiesiog priaugo prie Seimo kėdžių, yra potencialūs kandidatai gauti papildomą valstybinę pensiją „už nuopelnus Lietuvai“, todėl yra labiausiai suinteresuoti, kad ši sistema išliktų.

Seime veikianti parlamentinė moterų grupė, vadovaujama socialdemokratės Marijos Aušrinės Pavilionienės, taip pat negali padėti, nes sprendžiant iš pirmininkės veiksmų, grupės veikla šiuo metu koncentruojama ne į daugiavaikių moterų teisių gynimą, o į asmenų, neketinančių kurti tradicinių šeimų, kuriose gimsta vaikai.

Savotiškas perlas ir moteriško nepastovumo pavyzdys šioje moterų grupėje yra Eligijaus Masiulio liberalų atstovė Dalia Kuodytė, šiandien besirūpinanti lesbiečių ir gėjų teisių apsauga, nors ji buvo išrinkta į Seimą dėl priešrinkiminio pažado atgaivinti liustracijos procesą!

D. Grybauskaitė, kaip minėta pirmiau, jau kelis kartus viešai kalbėjo, kad remia ir esamą sistemą ir pritaria jai, todėl grįžti prie šio klausimo nėra prasmės. Tuo labiau – įsitikinome asmeniškai – prezidentūra į piliečių laiškus neatsako.

Tad lieka Konstitucinis Teismas, kuris galėtų šią sistemą pažaboti. Deja, pasirodo, kad Teismo suklupimas užkliuvus už Valdo Adamkaus šlepečių, paliktų Lietuvoje tuo metu, kai pats jis dirbo Jungtinėse Valstijose, nebuvo atsitiktinis dalykas. 

Nuo 2003 m. Konstitucinio Teismo teisėjams su senatvės pensijomis taip pat mokamos ir valstybinės pensijos, nors pagal mūsų šalies sąlygas jie gauna tikrai didelius atlyginimus, leidžiančius oriai gyventi ir atidėti senatvei. Dėl to jie taip pat yra suinteresuota šalis, siekianti išsaugoti šią antikonstitucinę sistemą. O piliečiai, kaip žinoma, kreiptis į Konstitucinį Teismą neturi teisės – taigi ratas praktiškai užsidaro. 

Kovos už teisingumą lauke lieka daugiavaikės motinos ir paprasti piliečiai be elito, kurie kas kelerius metus, galimas daiktas, surengs žygį ir išdaužys kelis Seimo langus, o paskui ilgus metus trindamiesi teismo koridoriuose ir posėdžių salėse giliai įsisąmonins, kad su amoralia ir antikonstitucine sistema piliečiai turi teisę kovoti tiktai teisėtomis priemonėmis…

XXX

Daugiavaikėms motinoms tereikia nedidelių pinigų, kad įveikusios penkių ar daugiau vaikų gimdymo ir auklėjimo sunkumus, paskui vaikaičių apsuptos galėtų kiek įmanoma oriai leisti senatvės metus. 

Tačiau, mūsų manymu, ši problema gerokai sudėtingesnė. Pirma, nepaprastai aiškiai atsiskleidė mus valdančių politikų moralė, jų prioritetai ir pasirinkimas tarp sovietinės–partinės bei naujosios nomenklatūros ir motinų, gimdančių ir auklėjančių būsimus piliečius ir darbuotojus.

Antra, papirkti ir tylintys elito atstovai, partijos, vedžiojamos už virvelės paskui didžiules biudžeto dotacijas, visuomeninių organizacijų nutildymo ir perpirkimo projektai ir nemažai kitų vienareikšmių ir mažiau matomų papirkimo už biudžeto lėšas, t. y. už mūsų bendrus pinigus, reiškinių liudija, kad tai ištisa gerai apgalvota sistema, skatinanti visuomenės sąstingį, apatiją ir beviltiškumą ir gilų socialinį susiskaldymą.

Ji nepaprastai palengvina gyvenimą valdantiesiems – nepriklausomai nuo to, kaip jie vadinasi – kairiaisiais ar dešiniaisiais. Jie neprivalo reaguoti į reikalavimus, prašymus, raginimus, pateiktus paprastų, eilinių piliečių, kurie būna reikalingi vos kartą per kelerius metus vykstant rinkimams. O elitas tyli. Tokiomis sąlygomis kartkarčiais atnaujinami įvairūs patriotiniai šūkiai ir raginimai kurti atsakingą pilietinę visuomenę, mūsų nuomone, neturi jokios perspektyvos.

Vertindami plačiai suprantamos kultūros reikšmę visuomenės gyvenimui puikiai suprantame, kad kultūrą kuriantis asmuo turi turėti daugiau savirealizacijos galimybių ir sulaukęs garbaus amžiaus, todėl jam reikalinga valstybės parama. Tačiau ar tokie asmenys ir politiniai kaliniai turi būti remiami pagal tas pačias taisykles kaip ir sovietinė–partinė okupacijos laikotarpio bei naujoji nomenklatūra?

Ir kodėl visa tai yra taip neskaidru ir slepiama nuo visuomenės? Ir ar ne todėl būtent priešrinkiminiai besikeičiančių valdančių grupių pažadai dėl pensijų sistemos reformos telieka pažadais baiminantis, kad kartais nebūtų „nuskriausti“ tie, kuriems pagal įstatymus ir socialinio teisingumo bei sąžiningumo principus tokios dotacijos nepriklauso?

Ir ar ne minėti poreikiai, taip pat ir valdančiosios koalicijos veiksmai toliau gramzdina valstybę į skolas? Ir ar nereikėtų kartais visas išmokas sutelkti „Sodros“ sistemoje mokant vieną pensiją, kad sistema vėl taptų sąžininga ir aiški, o daugiavaikėms motinoms tiesiog padidinti senatvės pensijas 100 ar 200 proc., užuot vertus jas rinkti charakteristikas, rekomendacijas ir įrodymus, kad pavyzdingai auklėjo vaikus atitinkamos komisijos biurokratų požiūriu? 

Ir geriausios kloties tam, kas sugebės išaiškinti, kuo pagrįstas mūsų visuomeninis ir valstybinis interesas, kad su maksimalia senatvės pensija dar mokėtume valstybinę pensiją, pavyzdžiui, Tomai Birmontienei ar kokiam kitam asmeniui, kai jie taps tiesiog pensininkais, beje, materialiai pasiturinčiais. Ar nebūtų perspektyviau ir sąžiningiau lėšas skirti daugiavaikių šeimų rėmimui, ikimokyklinių įstaigų statybai, sveikam vaikų maitinimui? Tuo labiau, kad T. Birmontienei, lygiai kaip daugiavaikei motinai ir kiekvienam iš mūsų, iš atlyginimo išskaičiuojamas tiktai vienas mokestis „Sodrai“ – būsimai senatvės pensijai.

Besikaupiančios metų metais nesprendžiamos problemos, išklibinančios valstybės pagrindus, tampa svarbiu išmėginimu naujajam premjerui Algirdui Butkevičiui, kuris, kaip mums atrodo, iš karto įklimpo ties užrašais ant tvorų tarp v ir w į dirbtinę paskutinės svarbos problematiką, sukurptą uolių tomaševskių. Ir nuo to, ar premjeras imsis rimtų valstybės reformų, priklausys, ar jis įeis į istoriją kaip valstybės veikėjas, ar tiesiogiai kaip eilinis Kirkilo ar Kubiliaus reikalų perėmėjas. 

XXX

Šis klausimas, kurį, be abejo, lėmė neįgyvendinta desovietizacija, yra nevienareikšmis, sudėtingas ir sunkus nagrinėti, todėl iš anksto turime atsiprašyti Skaitytojų už galimus netikslumus ir klaidas, prašydami pateikti savo nuomones ir įžvalgas.

Rašome apie valdančiųjų abejingumą, elito papirkimo ir socialinio susiskaldymo skatinimo problemas giliai įsitikinę, kad mūsų šaliai, turinčiai ilgus amžius puoselėtas didžios valstybės valstybingumo tradicijas, nestinga darbštumo, iniciatyvos bei istorinės patirties, ir esant neužterštai aplinkai ji turi visas galimybes užtikrinti visų piliečių poreikius gyventi oriai, tinkamai organizuodama darbą ir teisingai paskirstydama gėrybes.

Būtent todėl nekreipiame dėmesio į garsius kai kurių vadovų pareiškimus, esą XXI amžiuje negalioja moralės principai („Etika, moralė – ne šio pasaulio dimensijos“), ar grėsmingus teiginius, neva šalį valdo nusikaltėliai („Tampame oligarchų ir nusikalstamo pasaulio valdoma valstybe“). Tokie pareiškimai taip pat prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Prie šios temos dar grįšime.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: publikacijos autorius Ryšard Maceikianec.

Informacijos šaltinis – www.pogon.lt

2013.09.03


Prisijunkite prie diskusijos