Ne pirmą kartą važiuoju į Sintautus. Su žmonėmis, susirūpinusiais gimtojo žodžio, gimtosios kalbos likimu.
Kai lietuvių kalbą paskelbėme valstybine kalba, negalėjome nė pagalvoti, kad toks susirūpinimas mus šiandien slėgs. Tada ir poetas Justinas Marcinkevičius manė: dabar mes amžini. O išeidamas tuo jis jau labai abejojo.
Važiuojame į Sintautus nusilenkti mūsų amžininkui, mūsų dėstytojui, studijų draugui, kolegai profesoriui Juozui Pikčilingiui, prieš 20 metų atsigulusiam netoli didžiojo sintautiečio poeto Prano Vaičaičio. Važiuojame pakalbėti apie profesoriaus veiklą, susijusią su gimtojo žodžio puoselėjimu, apie naujo netikėto pavojaus ištiktą lietuvišką žodį, kuriuo taip rūpinosi profesorius.
Palikome gėlių ant šių didžiųjų sintautiečių kapų, dalyvavome Šv. Mišiose Sintautų bažnyčioje, paskui susirinkome į Sintautų mokyklos salę šalia puikaus muziejaus, kur saugomas P.Vaičaičio, J.Pikčilingio, rašytojo Antano Tatarės, Nepriklausomybės akto signataro Saliamono Banaičio atminimas, jų knygos, jų mintys apie tėvynę, tėviškę, kalbą, J.Pikčilingio žodžiais tariant – tautos gyvybę ir garbę.
Apie profesorių J. Pikčilingį, jo nuveiktus darbus, meilę ir rūpestį gimtojo žodžio sveikata labai įdomiai kalbėjo Seimo narys dr. Arvydas Vidžiūnas, prof. Giedrė Čepaitienė, dr. Jonas Jurevičius, prof. Regina Koženiauskienė, prof. Vladas Žukas, Kulūros istorikas Albinas Vaičiūnas, “Aidijos” vadovė Albina Šiupienienė, profesoriaus brolis Zigmas Pikčilingis, Poetė Rita Mockeliūnienė, Mokytoja Marija Puodžiukaitienė; dainavo mokyklos moksleiviai ir “Linksmynės” ansamblis.
Sintautai – nedidelė salelė, kur lietuvių kalbai dar jauku ir gera. Daug kur Lietuvoje taip jau nėra. “Drastiškai ir įžūliai klausiu: gal jau atėjo metas minėti kalbos praradimo dieną, jos įžengimą į Didįjį žodyną, užleidžiant vietą svetimai kalbai. Atrodo, tarytum vyksta kažkoks puolimas prieš visa tai, ką vadiname lietuviškumu. Arba mūsų pačių savigriova ir savinaika: žingsnis po žingsnio, lašas po lašo, žodis po žodžio. Sunku apie tai kalbėti ir galvoti” (Justinas Marcinkevičius, “Dienoraščiai ir datos”, LRS leidykla, Vilnius, 2011). Tą patį šiandien pasakytų ir prof. J.Pikčilingis.
Tikiuosi, buvę profesoriaus mokiniai, kolegos, bendražygiai neįsižeis: skaitytojams siūlau ne jų labai įdomias, didžiai prasmingas ir įsimintinas kalbas, o neįprastą kunigo Kazimiero Ambraso SJ pamokslą, skirtą prof. J.Pikčilingio 20-osioms mirties metinėms – “Dėkui Tau, didysis Sūduvos sūnau!”
Vytautas Visockas
XXX
Kun. Kazimieras Ambrasas SJ
DĖKUI TAU, DIDYSIS SŪDUVOS SŪNAU!
Kloja žemę lapų šilkas,
Į kapus kelelis pilkas.
Ten palaidota motulė, –
Čia Juozelis tyliai guli…
Gal neužpyks Salomėja, kad mažumėlę pakeista jos posmelio pabaiga. Bet kad čia taip jau susiklostė… Taigi, ką tik sugrįžome iš Sintautų kapinių, kurios šiandien pasipuošė vilniečių, taip pat ir kitų svečių žydinčiomis gėlėmis… Atėjome paminėti tos dienos, kai prieš 20 metų užmerkė akis žmogus, kuriam daugelis, ypač aš esu nepaprastai dėkingas ir kartu skolingas… Džiaugiuosi, kad šia proga aplinkui matau nemažą būrį pažįstamų ir pirmąkart šiandien taip gausiai atėjusių ir atvažiavusių. Ypatingai dėkoju tiems, kurie mane čia, į šią Zanavykijos lygumų žemę, pakvietė. Dėkoju klebonui kun. Donatui, kad leido man kartu su juo stoti prie altoriaus ir Jus visus čia susirinkusius pasveikinti. Nuoširdžiai džiaugiuosi.
Juk pasitaikydavo neretai, ypač praeityje, jog savųjų žmonių, gal ir ne taip iškilesnių, bet vertų pagarbos ir dėmesio seniau ar dėl neprierangumo, ar dėl baimės, o gal ir dėl daugelio kitų priežasčių ganėtinai nepagerbdavome ar neprisimindavome. Tačiau ši ir ankstesnės dienos, kuriose nedalyvavau, liudija, kad jau gerokai išmokome, gerokai ūgtelėjome ir gerų širdžių geros širdys nepamiršta, nusilenkia joms, padėkoja malda, laiko skiria, dėmesio ir vargo negaili…
Ši mūsų trumpa kelionė į Sintautų kapines priminė tą akimirką, kai, dar būdamas karys su pilka apranga, Juozelis tada galėjo ir mirti. Štai kaip jis apie save man, tada dirbusiam Vatikano radijuje, savo laiške rašė: „Dar turiu bėdų su ta koja, fronte dviejose vietose skeveldrų kliudyta. Pažeistos venos dabar „pateikia sąskaitas”. Vis uždegimas – tromboflebitis. Prof. Triponis sakė labiausiai čia padėtų podisant. Jei gautum, Bayer ‘io aspirino. Bet jis turbūt labai brangus. Ir nežinau, ar beįstengsiu atsilyginti. Kaip minėjau, pajamėlės raukias „.
Nors tada, kai skeveldrų sužalotas lietuvis karys buvo išgelbėtas nuo mirties, bet tų žaizdų sopančius randus ir gilesnes pasekmes nešiojosi visą gyvenimą… Ir dabar prie kapo pamatėme tą grumstą, tą Sūduvos laukų žemę, po kuria Jis ilsisi, ant kurios andai, fronto linijoje, tįsojo paslikas… Tasai grumstas, ant kurio anuomet gulėjo, priminė citatą iš šv. Rašto: „Juk dulkė esi ir į dulkę sugrįši…” Pr 3, 19 Tas žodis šv. Rašte ne veltui pakartotas 68 kartus, – kaip rodo neseniai išleistasis dažnumų žodynas. Tik dulkė dulkei nelygi. Šitoji dulkė, kurią reikėtų rašyti iš didžiosios raidės, paliko tokius pėdsakus ir tokius ženklus, kad iš jų ir daugelio kitų panašių, išsaugotos salėse, bažnyčiose, muziejuose, liko bibliotekų ir aukštųjų mokyklų lentynose išrikiuotos. Iš jų susidarė kultūra, architektūra, kalbotyra, stilistika ir kiti mokslai, įvairūs saugotini ir prisimintini tautos paminklai… Nūnai tautos paveldu vadinami.
Liko įžymiųjų žmonių sukurti meno, architektūros, muzikos ir kitokie kūriniai, maitiną ne tik žmoniją, bet ir mūsų tautą iki šios dienos. Tarp tų didžiųjų žmonių, kurių vardus pagarbiai minime, jų eiles deklamuojame, knygose cituojame, – sūduviai – Jablonskis, Vaičaitis, Bačinskaitė, Mykolaitis, Basanavičius, Pietaris, – turime ir šiandien mūsų lūpose dažnai tariamą, gana ilgoką 4 skiemenų pavardę PIK ČI LIN GIS, mus šiandien subūrusią į šią bažnyčią. Ne tik bibliotekų lentynose šalia Gustaičio ir kitų stilistikos tėvų matysime šio darbštaus sūduvio vyro pavardę, ne tik išgirsime lituanistus, studentus ir dėstytojus pagarbiai šią pavardę tariančius, bet lyg jautriausią stygą skambančią širdyse tų žmonių, kurie susidūrė su šiuo pareigingu, paprastu dėstytoju, kruopščiu mokslininku.
Jis niekados nestūmė pirma savęs tuščiavidurio „aš” burbulo, bet visados, – tiek kasdienoje, tiek auditorijoje, tiek dekanate, tiek katedroje, tiek, pagaliau, ir lituanistų sekmadieniais ar švenčių proga pėsčiųjų, slidžių ir kituose žygiuose – paprastas kaip tiesa, šmaikštus kaip kaimo pasakorius, protingas ir žodingas profesorius, atlaidus ir supratingas bičiulis. Galime gėrėtis, kad jis išugdė ne vieną savarankiškai, vaisingai besidarbuojantį mokslininką, profesorių, kurių turime ir šiandien tarp šioje besimeldžiančių bažnyčioje. Jo dėka turime įžymių lituanistkos, ypač stilistikos artojų. Pikčilingis ne be reikalo vadinamas lietuviškosios stilistikos tėvu, palikusiu ne vieną savo mokinį, bet ir sukūręs visą lietuviškosios stilistikos mokyklą.
Nepaisant visai Lietuvai vertingų jo nuveiktų mokslo darbų, šiuo darbščiuoju vyru dėl prieraišumo, dėl skirto dėmesio ir daugelio pastangų kas jau kas, bet Sūduva, konkrečiai Zanavykija, tikrai vertai ir pelnytai gali juo didžiuotis, jam būti dėkinga ir palanki. Man būtų neatleistina, jei bent šią iškilmingą šv. Mišių valandą geru žodžiu Jo nepaminėčiau, bent šia proga jam nepasakyčiau kuo nuoširdžiausio DĖKUI… Pamenu, einu kartą mažumėlę nunarinęs galvą per Vilnių ir susitinku Juozelį.
-Tai ko dabar, tarsi žemes pardavęs, dūlini? – Nagi tada aš jam ir išdėstau savo rūpestį, kad iš „Mūsų gamtos” žurnalo dėl pažiūrų mane gena ir nežinau, kur čia man dabar dėtis…
O jis man tiesiai šviesiai atsako:
Gana tų redakcijų. Kaunas atsisakė aspirantūroje vietos, Vilniaus universiteto fizikai tuo tarpu neturi kandidato, tai atidavė tą vietą mūsų filologams. Nedelsk. Stok į aspirantūrą…
Tai kad, Juozeli, aš jau mokslo knygas prieš dešimt metų, kai pradėjau dirbti redakcijose, peržegnojau kaire ir dešiniąja…
Nepaisyk. Išsilaikęs egzaminus būsi lietuvių katedros aspirantas…
Ir taip jis mane galų gale įkalbino. Per du mėnesius išsilaikęs stojamuosius egzaminus, atsidūriau Lietuvių kalbos katedroje, kur po kelerių metų sėkmingai apsigyniau darbą ir galų gale po didelių uždelsimų gavau ne tik kandidato, docento, o paskui, gero bičiulio doc. Gv. Bartkaus priverstas, po stratifikacijos ir daktaro diplomą.
Tačiau dėl manęs, Juozelis ir ne tik jis, bet ir kiti, ypač tuometinis rektorius Jonas Kubilius turėjo bėdų. Sykį, regis, kažkur miškuose ar gal dekanate akis į akį jis man prasitarė: „Kai kas iš tam tikrų rūmų manęs teiravosi, ar negalima stilistiniu požiūriu nustatyti straipsnio autorių?” Aš atsakiau, kad negalima…” O tuo metu kaip tik buvo pradėta leisti KB „Kronika”, kurios visus straipsnius mane tada buvęs kunigas, o dabar arkivysk. Sigitas Tamkevičius prašė suredaguoti. Vėliau tą patį dariau ir pats straipsnius rašiau naujame pogrindiniame kultūros ir visuomenės reikalams skirtame leidinyje „Aušra”. Užsidirbti kelių ar keliolikos metų Gulago, kai buvau iš paskos sekiojamas keliolika metų, tada tikrai buvo nemaža progų… O tuometinis mūsų un-to rektorius Jonas Kubilius, kai prie kavos puodelio sėdėjome po Kudirkos varpo įamžinimo filologijos kiemelyje Lietuvių kalbos katedroje paklausiau: „Ar daug bėdos su manim tada turėjote?”- jis atsakė: „Ne vienas tu toks buvai…” Gal dar daugiau panašiais žodžiais šia tema būtų papasakojęs ir prof. Pikčilingis.
Kai dirbdamas Romoje norėjau tarp tos politinių ir kitokių žinių gausybės įterpti, kuo daugiau savitais tautiniais motyvais pagyvinti redakcijos laidas, parašiau Juozeliui laišką, kad jis kartas nuo karto atsiųstų trumpus straipsnelius apie mūsų garsiuosius kalbininkus, įžymius lituanistikos šulus. Sutiko parengti laidas „Gimtojo žodžio ugdytojai”. Kaip man buvo džiugu. Štai vienas pavyzdys, kaip Jis savo laiškuose, kuriuos pasiųsdavo į Romą, jautriai, subtiliai, sakytume, romantiškai rašė, o jo žodžiai mano lūpomis skambėjo per anuometinę Vatikano radiją:
Šiandien toliau supažindinsime klausytojus su aną savaitę pradėtu valandėlių ciklu „Gimtojo mūsų žodžio ugdytojai”, kurio autorius – Vilniaus universiteto profesorius Juozas Pikčilingis. Prašom klausytis antrosios laidos „Gimtojo žodžio reikšmė”.
„Tu esi mano viltis ir išsipildymas, Žodi! Esi mano pilnatvė, mano vidaus grožis ir turtingumas, Žodi! Kas tave praranda, tas praranda ir save”. Šitaip apie jį, gimtąjį žodį, prieš dešimtį metų (1981 09) iš Permės srities, 35 lagerio bylojo poetas Gintautas Iešmantas. Tai juk himnas žodžiui!
Čia visur sakant „Žodis” turėta mintyje kalba. Juk ji – žodžių visuma!
O ji, gimtoji kalba, ir tauta Ji, ir žmogus? Amžių kelionėje jiedu ėjo drauge! Jie ėjo drauge! Dar kun. Silvestras Gimžauskas, poetas, lietuvybės gaivintojas, knygnešys ir jų globėjas, sakė: „Atimk kalbą nuo lietuvio, / Ir Lietuvos jau nesti”. Dar prieš „Aušrą”, „Varpą”. O Mikalojus Daukša? Dar bemaž 300 m. prieš S. Gimžauską savo „Postilės” vertimo į lietuvių kalbą garsiojoje „Prakalboje…” („Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia savo kalbos išlaikymu ir vartojimu”. Gimtoji kalba, – tautos gyvybės pradžių pradžia, jos šaknys, atramų atrama. Jei nori numarinti tautą, – atimk išjos kalbą. Ar to nepatvirtina baltų genties prūsų pavyzdys? Dar anksčiau – jotvingių, sėlių, kuršių likimas? Ne veltui sakoma: „Lingua gentem facit” – Kalba pagimdo tautą. Pagimdo… Tad ji ir esti jos gyvasties laidas. „Kalba, – sakė Vydūnas, – aiškiai parodo, koks tautos gyvybės stiprumas”.
Atseit, stipri kalba – stipri tauta, paliegusi kalba – paliegusi tauta. Tą mintį ne kartą yra pabrėžęs Lietuvos atgimimo patriarchas dr. Jonas Basanavičius, dr. Vincas Kudirka ir kiti. Čia, gimtojoje kalboje, yra „tikroji tėvynė” sakys Vilhelmas v. Humboltas (Humboldt), vienas iš didžiausių pasaulio kalbininkų. Čia „tautos genijus” sakys Johanas G. Herderis, „Sturm und Drang’o” pradininkas… „Kalba yra ryškiausias tautiškumo ženklas” – primins prof. Antanas Maceina, iškilusis lietuvių filosofas Jis tars: čia yra visa tautos „širdis ir siela”, čia „gyvena visi tautos minčių turtai, josios tradicija, istorija, religija ir gyvenimo dėsniai”. Panašią mintį anksčiau, beje, bus kėlęs kalbininkas Kazimieras Būga sakydamas : „Žmonių kalba yra tai įvairių įvairiausias žinių aruodas. Ji atstoja geriausią senovės dokumentų rinkinį. Kalba – tai mūsų archyvas. Kalboje, it stebuklingame veidrodyje, atšviečia tautų gyvenimas, jų kultūra, jų ramieji ir kruvinieji santykiai su kaimynais”. Ją, tokią mintį, kėlė prof. J. Balčikonis, kurs sakė: „Tauta į kalbą sukrauna savo dvasios turtus, kaip į kokią klėtį. Kalboj atsimuša tautos galvojimas, jausmai, sąmojis. Galop, sekdami poetu Justinu Marcinkevičium, trumpai drūtai tariame: „Be jos – mes ne mes”.
Išlaikė ją mums ir lūposna įdėjo ne raštai, o, kaip sako Simonas Daukantas, „ Motinos, ant kurių kaulų seniai jau spindi saulė su žvaigždėmis”. Ne raštai, ne knygos, ne… O vis dėl to raštas, knyga – didis įvykis gimtosios kalbos amžių kelyje. Kas gi buvo tas pirmasis mūsų raštininkas”, toji pirmoji knyga? Juk tai žymi ir kartu pradėtą naują erą istorinėje kiekvienos kalbos raidoje! Juk kalbos
žinok — neištesėsi. Vakar vedėja, visiems išsiskirsčius, betarianti: turiu nelinksmą naujieną – visi seniai škiud… Ketvirtis etatulio, ir tiek nuo rugsėjo pirmos. Ne, ne taip pasakė, ne taip valiūkiškai. Su sielvarto, graudulio balsu. O ir jai iškyla rūpestėlio gražaus – kam paskirstyti krūvį? Jau nekart su prof. V. Urbučiu esam įsišnekę: metas patiems pasitraukti, užleisti vietą. Tik kad tų santaupėlių bemaž nueita vėjais. Dar buvau numatęs metelius, antrus pasidarbuoti – kol baigsis perrinkimo kadencija. Porą naujų speckursėlių esu surentęs. Na, tiek jau šito! Yra kur kas, kur kas lemtingesnių dalykų… VR, 1991 03 16
Kaip jis mokėdavo džiaugtis kiekvienu pasisekusiu renginiu, susitikimu savajame krašte! Kaip sugebėjo įvertinti kultūrinį, kalbinį poslinkį, bet kokios srities savojo krašto labui skirtąją visuomeninę veiklą:
Mes, Vilniaus zanavykai, turim gražų veiklelės barą. Šiemet gegužės 25-ąją kaksime į Gelgaudiškį – minėti: „ Gimtoji kalba – 19 „. Atseit į tradicinę, jau 19-ąją rajono Kalbos dieną. Būna labai ar bent gan smagu, jauku. Ypač, jei gražus oras. Buvo Kudirkos Naumiestyje, Griškabūdyje, Šakiuose, Sintautuose, Lukšiuose, Jankuose, Sudarge, Kriūkuose… Dar tebegyvi Jono Jablonskio 130-ųjų minėjimo įspūdžiai Griškabūdyje, Rygiškiuose, Prano Mašioto – Kudirkos Naumiestyje, sodybos atkūrimo Pūstelnikuos. O dar gyvesni – Prano Vaičaičio 115-ųjų Sintautuos, Santakuos. O aną savaitę grįžome iš Ilguvos, kur minėjome kun. karo kapelioną Juozapą Vyšniauską, tremtini kankinį. Prieš akis (07 15) – didžio zanavyko ir Lietuvos žmogaus Saliamono Banaičio 125-osios metinės. Reikės ir sodybėlės atgaivinimo bent pradžią padaryti. Ir kita, ir kita. Tarp tų „kita” bene svarbiausia Zanavykų kalbos žodynas. Bet čia jau Aldono Pupkio iniciatyva ir vadovaujanti ranka. Mes tik talkininkai, ir jau. O mūsų Zanavykų bendrijos? O jos akiratyje leidinys „Kur Novužė teka „. Jau didžiuma medžiagos ant stalo, stalčiuose. Regis, labai vertingos, gražios. Žemė, kraštovaizdis, istorija, žmogus, papročiai, darbai, buitis, sodybos, architektūra, piliakalniai, archeologija, knygnešiai, savanoriai, tremtys, atsiminimai, kapai, bažnyčios…
Kyla iš griuvėsių Sintautų bažnyčia. Klebono Antano Maskeliūno iniciatyva ir rūpesčiu. Stengiamės irgi bent kiek ne kiek prisidėti. Dar „M. Valančiaus blaivystė „. Gana! Prišvokščiau pilnas ausis. Prisigyriau, lyg būč darbų darbininkas, ne, tik bekrutąs, besikrapštąs…
Pamenu ir kitas akimirkas, liudijančias, kad Juozelis nebuvo abejingas bažnyčiai. Juk niekados iš jo lūpų neišgirdau nei jokios kritikos, nei kokio įžeidžiančio žodžio tikėjimui, nei bažnyčiai, nei kunigų adresu. Štai Šiluvos šventorius. Aš sėdžiu, apsuptas iš abiejų pusių ilgų penitentų eilių, pirmąsyk šios šventovės klausykloje, o kažkur takeliu drožia link didžiųjų bažnyčios durų Juozelis…
Galų gale derėtų prisiminti šios dienos Evangelijos ištraukos pabaigoje minėtus žodžius: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui” Mt 22, 21. Man regis, kad ši dulkė, kuria mes visi, kas šioje bažnyčioje dabar esame, po 100 metų pavirsime, taip ir padarė: tyliai, sąžiningai, paprastai, nuoširdžiai ir daug dirbo… Ir daug padarė. Duok, Dieve, amžinąjį džiaugsmą šiam Didžiajam Sūduviui, mūsų bičiuliui ir dėstytojui. Tebūna Jam ne tik lengva Zanavykijos žemelė, bet ir džiugus, giedras dangiškasis džiaugsmas, kurio tikrai vertas. Tebūnie kupinas, kimšte prikimštas ir dosniai prigrumdytas Tau dangiškasis saikas, Juozeli, už jautrią širdį ir visą tavo gerumą… AMEN.
Vytauto Visocko nuotraukose:
1. Regina Ūsienė ir Rita Mockeliūnienė.
2. Šv. Mišias aukoja kunigas Kazimieras Ambrasas ir Sintautų bažnyčios klebonas Donatas Rolskis.
3. Prie prof. Juozo Pikčilingio kapo.
4. Prie poeto Prano Vaičaičio kapo.
5. Kalba prof. J.Pikčilingio brolis Zigmas Pikčilingis.
6. Seimo narys dr. Arvydas Vidžiūnas.
7.Poetė Rita Mockeliūnienė su moksleiviais.
8. Prof. Giedrė Čepaitienė.
9. Dr. Jonas Jurevičius.
10. Prof. Regina Koženiauskienė.
11. „Aidijos” vadovė, prof. J.Pikčilingio bendražygė Albina Šiupienienė.
12,13. Dainuoja „Linksmynės” ansambliečiai.
14. Sintautų mokyklos salėje.
15. Mus išlydi Sintautų mokyklos moksleivės.
2011.10.19
