Pavardės – nekilnojamas turtas, privati nuosavybė


Print

Mūsų skaitytojams siūlome antrą ištrauką iš kalbininko Vinco Urbučio knygos “Pavardžių pradžiamokslis”, kurioje jis kalba apie nurašinėtojų sugalvotą nekilnojamąjį turtą, privačią nuosavybę – užsieniečių ir Lietuvos lenkų pavardes, jų nepriklausymą kalbai; apie Konstitucijos neatitinkantį, bet lenkams įtinkantį pavardžių įstatymą, kuris, laimei, Seime pavasarį dar nebuvo priimtas. Mūsų prezidentai, premjerai – buvę ir esami – atsidūrė keblioje padėtyje. Tautos neįgalioti, angliškai ir rusiškai mokėdami geriau negu lietuviškai, Varšuvos lenkams jie prižadėjo neįmanomų dalykų. Dabar juos bando gelbėti Valstybinė lietuvių kalbos komisija, ypač per ilgai užsibuvusi jos pirmininkė I. Smetonienė, taip pat “vienas profanas, valdžiai ypač įtikęs kalbininkų (ir ne tik jų), dar kartais drįstančių viešai ginti pavardžių lietuviškumą”, puldinėtojas. Skaitykite ir stebėkitės pragaištinga pavardžių “rašybos reforma”.

Vincas Urbutis

Vardynas – sudedamoji kalbos, jos žodyno dalis. Jau iš terminų bendriniai žodžiai ir tikriniai žodžiai matyti, kad vieni ir kiti laikomi žodžiais. Tas dvejopų žodžių skyrimas žinomas jau antikos laikais, ir jo neatsisakyta nė dabar. Net moderniausių lingvistikos krypčių atstovams veikiausiai nė sapne nėra prisisapnavusi mintis, kad tikrinius žodžius reikėtų atskirti nuo kalbos ir laikyti kažkokiu kitu reiškiniu. Tik vienas kitas mūsiškis nurašinėtojas, neturėdamas lingvistinių argumentų svetimo pavidalo tikriniams žodžiams pateisinti, neseniai prasimanė “mokymą” apie jų diegiamo neintegruoto vardyno nepriklausymą kalbai. Mėginama remtis tikrinių ir bendrinių žodžių reikšmės skirtumu. Tačiau tas skirtumas ne toks jau didelis. Individualizuojamąja reikšme, vieno dalyko išskyrimu iš kitų tos pačios rūšies dalykų tikriniai žodžiai griežtai nesiskiria nuo bendrinių, nes ir tie gali būti ir yra lygiai taip  pavartojami. Pati riba tarp tikrinių ir bendrinių žodžių nėra labai aiški. Vienur, pavyzdžiui, tautovardžius įprasta laikyti tikriniais žodžiais (ir rašyti didžiąja raide), kitur jie neišskiriami iš bendrinių, plg. ang. Belorussian, lo.Galli, le.Polacy, slvn. Slovenci ir lie. baltarusiai (-is), galai, lenkai, slovėnai. Kokia reliatyvi riba tarp vienų ir kitų žodžių, ypač gerai parodo žodyno raida. Apibendrinamai galima pasakyti, kad visi tikriniai žodžiai yra tiesiai ar per tarpinius kitus tikrinius žodžius kilę iš bendrinių. Mūsų pavardžių tarpinė raidos grandis paprastai yra kiti asmenvardžiai: vardai (su jų trumpiniais ir deminutyvais), tėvavardžiai, pravardės, prievardžiai. Pavardė Užkuraitis, pavyzdžiui, yra atsiradusi kaip tėvavardis (su priesaga – aitis) iš prievardžiu paimto bendrinio žodžio užkurys “preikšas”, kitu atveju tas pats prievardis yra perėjęs į pavardę Užkurys. Paskolintos pavardės skiriasi tik tuo, kad panašų raidos kelią yra nuėjusios kitose kalbose.

Kai mėginama iš kalbos išskirti, jai nepavaldžias padaryti ne visas, o vien skolintines, iš kitur gaunamas pavardes, dar labiau klystama. Kalba skolinius tiek suvienodina su senais savo žodžiais, kad jau ir kalbininkams ne visada sekasi juos atskirti. Dar didesnė painiava atsiranda įsigeidus vienaip elgtis su senesniais, o jau kitaip su naujesniais skoliniais. Kasdienis kalbos vartojimas negali būti susijęs su mažai kam pažįstama etimologija.

Nepavykus pavardžių ar bent jų dalies atskirti nuo kalbos lingvistiškai, imta žvalgytis teisinių argumentų. Prabilta, kad lietuviškas pavardžių vartojimas kartais užkliūvantis užsieniečiams, kad jiems, girdi, mieliau būtų matyti savo pavardes lygiai tokias, kokios jos rašomos jų kalba. O užsieniečių norai – tai ne lietuvių, kurių panašias užgaidas lengva būtų atmesti kaip nacionalistines ar ksenofobines. Dabar imta gąsdinti, kad neįtikus užsieniečiams galėtume būti apkaltinti žmogaus teisių pažeidimu. Ir mūsų politikuojantiems tėvynainiams iš panerių ir pašalčių pasirodė būsią naudinga šlietis prie užsieniečių, neva nukentėjusių dėl pavardžių. Dar sukonkretinta, koks tas teisių pažeidimas. Pasirodo, pavardė, ypač jos parašymas, yra privati nuosavybė, tokia pat kaip kilnojamasis ar, dar gražiau, nekilnojamasis turtas. Čia jau visai menki juokai – juk už pasikėsinimą į kito turtą, jo suniokojimą, vagystę bei pasisavinimą gali ir kalėjime atsidurti. Kaip atrodo tas lietuvių kalbos išsižadėjusių vilniečių pavardžių turtas, matyti kad ir iš tokių pavyzdžių, paimtų iš nesenų okupacijų metais išduotų dokumentų (iš dalies jų tokių dar galima rasti ir Lietuvos Respublikos dokumentuose, ne visada atitinkančiuose dar galiojančio pavardžių įstatymo reikalavimus): Adamaicis, Andruloniec, Aszkielojc, Auksztolewicz, Awgul, Biczun, Bildakiewicz, Blus (Blusiewicz), Boltuc, Borejko, Bruzgul, Budrejko, Bujwid, Butrymowicz, Dowgielo / Dowgialo (Dowgielewicz / Daugielewicz), Downarowicz / Daunarowicz, Donowagis, Dzidziul, Gajdzis / Gojdz, Golmant / Golmont / Galmont, Graužynis, Gulbicki, Gulbinowicz, Gulbinski, Jodzis…

Pavardės, pasirodo, iš tiesų įspūdingos. Nebėra ko stebėtis, kad tokios net nekilnojamuoju turtu laikomos. Savininkui negaila būtų ir nekilnojamojo turto mokestį mokėti. O tokį įvesti krizės spaudžiama vyriausybė jau senokai taikstosi. Gal ji ir tą pavardžių laikymo nekilnojamuoju turtu “teoriją”, lengvabūdiškai pasigautą panerių ir pašalčių tėvynainių, bus paskleidusi. Pavardę prilyginus dviaukštei pilaitei ar dvareliui, būtų galima gražaus pinigo į biudžetą pririnkti.

Tiems Lietuvos gyventojams, kurie kasdieninėje savo buityje pripratę prie vietinės lenkų kalbos, be pacituotų ir daugybės kitų panašių pavardžių būtų sunku išsiversti. Savo vietoje vartojamos, jos kitiems nekliūva. Negirdėti, kad kas kėsintųsi jas atimti. Nereikalingi ginčai atsiranda tada, kai imama klaidingai galvoti, kad tokio pavidalo pavardės turėtų tikti visiems. Taip, deja, nėra. Ypač jos nereikalingos lietuviams. Žinoma, tik tiems, kurie ir toliau vis dar kalba lietuviškai, atsilaikę ne vieną šimtmetį trukusioms pagundoms už privilegijas išsižadėti gimtosios kalbos, kaip tai buvo padaręs jau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdantysis elitas. Sykiu su kalba  jie yra išlaikę ir lietuviškas pavardes: Aukštuolis, Ožkelaitis, Bildokas, Baltutis, Bareika, Daugėla, Didžiulis, Juodis ir kt.

Šnekėti apie pavardes kaip privatų, neliečiamą turtą nurašinėtojai yra ėmę siekdami to paties jau minėto tikslo – išskirti jas iš kalbos kompetencijos, kad jie patys galėtų su jomis elgtis kaip tinkami. Postringavimai apie dalies kalbos ar vien atskirų tiek bendrinių, tiek tikrinių žodžių privatumą prieštarauja pačiai kalbos prigimčiai ir paskirčiai. Kalba yra visai tautai bendra bendravimo priemonė. Natūralios kalbos raida, funkcionavimas visai nepriklauso nuo ją vartojančių atskirų žmonių valios. Atvirkščiai, kalba visiems jiems primeta savo valią. Pavardės tikrasis šeimininkas yra ne ja įvardijamas asmuo, o kalba, kuriai ta pavardė priklauso. Ji lemia pavardės garsinę raišką, kaitybą. Raštą turinčios kalbos pavardė dar privalo paklusti tos kalbos visiems privalomos rašybos taisyklėms.

Pavardė reikalinga ne tiek įvardijamajam, kiek kitiems žmonėms, ir ne tiek šeimos nariams, artimiausiems bičiuliams (tiems užtenka ir vardo), o platesnei visuomenei. Ir pavardžių istorija rodo, kad jos vėlesnės už vardus, atsirado su žmogaus įsitraukimu į platesnį visuomenės ratą. Iš pavardės, jos vadinamosios vidinės formos, neretai kyšo menkinamoji asmens charakteristika. Tai būdinga visoms pravardinės kilmės pavardėms, pvz.: Blusius, Didvyžis, Seilius, Šleivys, Zaunius… Žmonės ne patys taip pasivadino, ir net ne tėvų buvo taip praminti. Vadinasi, pavardės iš pat pradžių mažai nuo įvardijamųjų priklausė.

Baigiant užsitęsusią pirmąją temos dalį, reikia pasiteisinti, kodėl čia jai tiek dėmesio, kad net kyla pavojus nuskriausti antrąją, centrinę, dalį – apie pavardžių pavidalo pasirinkimą. Tiesa, kad vieno kito nurašinėtojo teiginys dėl pavardžių nepriklausymo kalbai tiek akivaizdžiai klaidingas, jog pakaktų jį paprasčiausiai palikti be dėmesio kaip net nevertą rimtai diskutuoti. Tačiau karti realybė, dirbtinai kurstoma pavardžių sumaištis neleidžia taip pasielgti. Juk vyriausybė savo neseniai žlugusį išdavikiško pavardžių įstatymo projektą norėjo prakišti preambulėje kaip tik prisidengusi nurašinėtojų “mokymu”… Šimašius su bendrininkais ėmė aiškinti, kad “kalbininkų doktrina” pasikeitusi, kad jie pavardžių nebelaikantys kalbos dalyku. Tad Konstitucinis Teismas klystantis, laikydamasis pasenusios kalbos mokslo koncepcijos. Dabar, girdi, valstybinė kalba ir jos apsauga – viena, o pavardės – jau visai kas kita. Jei taip, nebėra ko nė kalbininkų kviestis į talką rengiant kalbos įstatymą. Pasidarė nebereikalinga nė patikimoji J.Palionytė iš Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vadovybės, anksčiau ne kartą pasišaukta į bobutes bei pribuvėjas, kai iš Teisingumo ministerijos pakartotinai vis reikalauta gimdyti vaiką be galvos – parengti Konstitucijos neatitinkantį, bet lenkams įtinkantį pavardžių įstatymą. Šį sykį ją bene bus išstūmęs vienas profanas, valdžiai ypač įtikęs kalbininkų (ir ne tik jų), dar kartais drįstančių viešai ginti pavardžių lietuviškumą, nuolatiniais puldinėjimais, pastaruoju metu dar ir ciniškais pamokymais, kad vienos kitos raidės mainai Lietuvai galėtų būti net pelningi, ji, girdi, galėtų gauti dar priedų – elektros stulpų ar dujų vamzdžių. Girdamas naująjį projektą per Žinių radiją Šimašius buvo atsivedęs ir tą savo patarėją bei mokytoją. Abu pūtė į vieną dūdą. Tik diskusijai imituoti dar atsikviestas Seimo narys Songaila, nors irgi ne kalbininkas, pusėtinai sėkmingai jiedviem nepasidavė. Būdamas tikras dėl projekto šviesios ateities, patarėjas neiškentė nepasigyręs (nesusizgribdamas, jog tai akibrokštas šalip esančiam užsakovui), kad tai jo taip šauniai padirbėta. Patarėjas nė kiek nenužleibdamas, apie kokį esmingą kalbos reiškinį kalbama, ir kuriam visą laiką tik raidės akyse tabaruoja, dar nuramino, kad kinų ir kitų visai kitoniškas rašto sistemas turinčių kalbų pavardes nereikės nurašinėti iš anglų kalbos, pakaksią… lotynų alfabeto.

Išblaškius dūmų uždangą, tyčia paleistą pridengti atakai prieš pavardžių lietuviškumą ir galutinai įsitikinus, kad pavardės gali priklausyti tik kalbai, kartu tampa aišku, jog lemiamą balsą svarstybose dėl pavardžių vartojimo vienokiu ar kitokiu pavidalu turi turėti ne kokie profanai, o kalbininkai. Išskyrus, žinoma, keletą tų, kurie pavardžių savo mokslo objektu nelaiko, jomis nesidomi, todėl ir pasakyti apie jas ne kažin ką gali. Likusiųjų kalbininkų pavardžių išmanymas, beje, irgi ne visų vienodas. Šiandienis kalbos mokslas labai platus, išsišakojęs, jame daug siauresnių specialybių. Akcentologas, sintaksistas gali tenkintis labai ribotu pavardžių pažinimu. Artimiausios pavardės onomastui, ypač antroponimikos tyrėjui. Apie pavardes, jų raidą, skolinimą bepigu susidaryti vaizdą ir bendrinės leksikos istorijos bei etimologijos specialistui. Čia panašiai kaip medicinoje: kai širdies ligų specialistas operuoja ligonį, į operacinę nesiveržia su patarimais ne tik profanai (nemedikai), bet ir kokie okulistai ar urologai. Šiaip ar taip, kalbininkai neturėtų būti nušalinti ar patys nusišalinti nuo pavardžių tvarkybos. I.Smetonienės, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos per ilgai užsibuvusios pirmininkės, pastarojo meto išsisukinėjimai, kad pavardžių problemą (pasuose) turintys spręsti ne kalbininkai, o politikai, tik rodo, kokiose nekompetentingose ir neatsakingose rankose yra atsidūrusi valdiškoji kalbos tvarkybos institucija. Kai reikėjo organizuoti kalbai pragaištingą pavardžių “rašybos reformą”, Komisija nebuvo nušalinta, atvirkščiai, jos vardu viskas sujaukta ir prišiukšlinta. Jei dabar jai neleidžiama iškopti net to, ką ji anksčiau pati yra primėžusi, tai gal jos valstybė turėtų visai atsisakyti, ypač krizės laikais.

Dirbtinis, neapgalvotas lietuviškų tekstų užtvindymas nepritaikytomis lietuvių kalbai tikrinėmis svetimybėmis visą laiką nevaldiškų kalbininkų mėgintas sulaikyti. Aiški pažiūra, kad lietuvių kalboje vartotini tik integruoti į ją tikriniai žodžiai, susiformavo jau maždaug prieš dešimtmetį. Ji išdėstyta 2003 m. paskelbtame aukštųjų mokyklų daugiau kaip pusšimčio lingvistų, turėjusių anuomet profesorių ar docentų vardus, viešame pareiškime Seniai metas atsisakyti mūsų tikrinių svetimybių “originalių formų”. Ta pažiūra toliau rutuliota, papildomai argumentuota ir kol kas plačiausiai išdėstyta knygutėje Lietuvių kalbos išdavystė (2 leid., Vilnius, 2007, 160 p.). Jau daug metų savo daugybėje periodikos straipsnių mūsų tikrinių svetimybių lietuviškam įforminimui pirmenybės reikalauja prof A.Piročkinas. To paties savo straipsniais siekia prof. A.Paulauskienė, prof. V.Labutis. Iš nekalbininkų, pasiilgusių grynai lietuviškos, nepritaikytomis tikrinėmis svetimybėmis neužterštos kalbos, bene aktyviausiai reiškiasi Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataras poetas G.Iešmantas, ankstesnius straipsnius pakartojęs rinkinyje Rodanti kelią, teikianti prasmę (2 leid., Vilnius, 2010, 256 p.). Iš kitų rašytojų neseniai (Lietuvos aidas, 2010. 02. 10) V.Astas (T.Galinis) plačiau ir taikliau už kitus yra nušvietęs praktinius vargus, kuriuos sukelia nesulietuvintų pavardžių nepateisinamas vartojimas spaudiniuose ir kurių dar daugiau atsirastų prastūmus Šimašiaus ar panašų valdžios teikiamą įstatymo dėl pavardžių dokumentuose projektą. Tad publicistinės, prieinamai parašytos literatūros, tačiau sykiu ir teisingai, argumentuotai orientuojančios, koks pavardžių vartojimas ir kalbai priimtinas, ir žmonėms patogus, jau yra nemažai. Kam neužteks tolesnių striukų teiginių, galės pasižvalgyti kur kitur.

2010.11.02

(Bus daugiau)


Prisijunkite prie diskusijos