Kas iš tiesų buvo turkas Ali Agdža: musulmonas fanatikas ar KGB agentas?


Print

Šiandien vis garsiau ginčijamasi, koks turėtų būti Turkijos statusas dabartinėje Europos Sąjungoje. Viena pusė kategoriškai nenorinti įsileisti turkų, įžvelgdama pavojus europietiškai, krikščioniškai civilizacijai, kiti mano, jog turkai padėtų sumažinti Rusijos įtaką Briuseliui ir tuo pačiu pasitarnautų bent jau toms europietiškoms valstybėms, kurios kenčia dėl Kremliaus spaudimo.

Esama ir trečiosios pozicijos: net jei ir neįsileisime, turkai vis tiek ateis į Europą, nes mes, europiečiai, jau nebepajėgiame sukurti gausių šeimų. Taigi trečiosios pozicijos  šalininkai įsitikinę, jog jei nuoširdžiai nenorime, kad ES taptų turkiška, privalome auginti daugiau vaikų nei turkai, ir tik ši vienintelė priemonė mus gali išgelbėti nuo “mažumos statuso”. Visi kiti draudimai, pareiškimai, protestai – bergždžios pastangos.

Antiturkiškai kampanijai pakurstyti nūnai prisimenami net 1981-ųjų gegužės 31-osios įvykiai Romoje. Tąsyk turkas Mechmetas Ali Agdža šovė į Popiežių Joną Paulių II ir jį sunkiai sužeidė. Nelaimė atsitiko Romoje, Šv.Petro aikštėje, apie 17 valandą, kai Šventasis tėvas išsirengė į kiekvieną savaitę rengiamus viešus susitikimus su maldininkais iš viso pasaulio. Nors Popiežius ir tądien buvo akylai saugojamas, asmens sargybiniai nepastebėjo minioje stovinčio Mehmeto Ali Agdžos ir jo bendrininko Oralo Celiko. O šie iš pirmo žvilgsnio niekuo iš minios neišsiskiriantys juodaplaukiai vyrai turėjo pistoletus. Kai Popiežius prie jų priartėjo vos per kelis metrus, A.Agdža paleido du šūvius iš brauningo, o O.Celikas iššovė tik vieną kartą. Šventasis Tėvas buvo sužeistas į pilvą, ranką ir pirštą. Kilus panikai O.Celikui pavyko pasprukti, o A.Agdžą sugavo civiliai apsirengę slaptųjų tarnybų karininkai.

Kodėl turkas A.Agdža šovė į Šventąjį Tėvą? Turkas A.Agdža užaugo Kurdistano šiaurėje. Jo vaikystė buvo skurdi. Todėl nenuostabu, kad jis ir jo vaikystės draugas O.Celikas netrukus tapo Turkijoje tuo metu įtakingos ir populiarios Pilkųjų vilkų organizacijos nariais. O tai reiškė tik viena: nuo šiol jie priklauso turkiškos mafijos grupuotėms, kurios iš vargingų šeimų kilusius jaunuolius remdavo finansiškai ir tuo pačiu išmokydavo samdomo žudiko amato. Taigi dar 1979-aisiais metais Agdža ir jo bičiulis Celikas tapo samdomais žudikais, kurie už pinigus galėtų nušauti bet ką –  mokytoją, žurnalistą, politiką, dvasininką. Tik mokėk pinigus.

1979-aisiais metais šie vyrai sutiko už maždaug 30 tūkst. dolerių sumą nušauti demokratiškų pažiūrų leidinio “Milliyet” savininką Abdi Ipecki. Užsakymą įvykdė 1979-ųjų sausio mėnesį. Juos netrukus sugavo ir pasodino į kalėjimą. Tačiau tų pačių metų lapkritį jie be didesnių vargų paspruko iš Kartal Maltepė kalėjimo. Pabėgimą organizavo įtakingoji Pilkųjų vilkų organizacija. Būtent pabėgę iš kalėjimo šie turkai nusiuntė keliems turkiškiems leidiniams pranešimą, jog Jonas Paulius II bus nužudytas, jei tik išdrįs atvykti į musulmoniškąją Turkiją. Jonas Paulius II piligriminės kelionės į Turkiją neatšaukė. Tačiau kaip bebūtų keista, o vizito į muslmoniškąją Turkiją metu išvengta net menkiausių nesusipratimų. Turkijos slaptosios tarnybos ėmėsi visų įmanomų saugumo priemonių ir, dera pasakyti jų garbei, sugebėjo apsaugoti Šventąjį Tėvą.

Tačiau turkų slaptosios tarnybos kažkodėl nesugebėjo sugauti besislapstančių Agdžos ir Celiko. Nors turkų policija visomis išgalėmis ieškojo Agdžos, nors Agdžos nuotraukos buvo paskelbtos visuose pagrindiniuose turkų leidiniuose, nors aukščiausiasis Stambulo teismas Agdžą ir jo sėbrą buvo pasmerkęs myriop, šie du samdomi žudikai sėkmingai paspruko į tuometinį Iraną. Čia greičiausiai pagėlbėjo tie patys Pilkieji vilkai ir solidūs kyšiai oficialiems Turkijos pareigūnams

Ilgai neužsibuvę Irane samdomi žudikai buvo perkelti į to meto Europą, kur irgi jautėsi užtektinai saugiai. Daugiausiai laiko jie praleisdavo to meto sovietinėje Bulgarijoje. Bulgarijoje knibždėte knibždėjo saviškių – įvairiausio plauko mafiozių, sukčių, prekeivių. Būtent per Bulgariją iš Turkijos į Vokietiją keliavo nelegalių ginklų siuntos. Per Bulgariją iš Turkijos į Vokietiją keliaudavo ir narkotikai. Agdža ilgokai gyveno Bulgarijos sostinėje Sofijoje.

1980-aisiais gavęs naują suklastotą turkišką pasą Agdža perkeliamas į tuometinę Jugoslaviją, po kurio laiko – į Vokietiją. Vokietijoje jis susipažino su turtingais bei įtakingais turkų emigrantais, priklausančiais ir kairiosioms, ir ekstremistinėms, ir nuosaikioms organizacijoms. Maždaug tuo laikotarpiu karinio perversmo pagalba į valdžią Turkijoje atėję kariškai pabandė įvesti bent minimalią tvarką. Anarchijos pažabojimu Turkijoje buvo suinteresuota ir CŽV, ir KGB. Taigi turkų generolai kur kas rimčiau pradėjo gaudyti tokius kaip Agdža, ir šiam samdomui žudikui nieko kito nebeliko kaip “nusileisti ant dugno”. Nenorėdamas atkreipti policijos dėmesio jis ima dažnai keisti nuolatinę gyvenamąją vietą. Jis keliauja iš Palermo į Hamametą, iš Hamameto – į Romą, iš Romos – į Ciurichą ir t.t. Dažnų kelionių metu jis bendravo su šimtais abejotinos reputacijos vertelgų, mafiozių, nusikaltėlių.

Išsiaiškinti, kas jam davė įsakymą 1981-aisiais nužudyti Joną Paulių II, – beveik neįmanoma. Tėra žinoma, kad gyvendamas Bulgarijos sostinėje Agdža susipažino su kažkokiu Bekiru Celenku. Vieno tardymo metu turkas Agdža pareiškė, esą būtent šis žmogus liepė nužudyti Joną Paulių II. Ne tik liepė, bet ir davė pinigų bei ginklų. Tačiau negalima pamiršti, jog Agdža ne sykį keitė savo parodymus, kaskart sugalvodamas naują versiją. Svarbu ir tai, kad tas paslaptingasis B.Celenkas mirė keistomis aplinkybėmis Ankaros kalėjime 1985-ųjų spalio 14-ąją. Oficiali versija – sunegalavo širdis. Todėl nebeįmanoma bent jau apklausti paties B.Celenko, ar tiesą apie jį sakė samdomas žudikas Agdža.

Iš karto po pasikėsinimo į Popiežių Joną Paulių II pasaulio žiniasklaidoje pasirodė keisčiausių versijų, kas gi iš tikrųjų galėjo būti Ali Agdža. “Narkomanas, pilietis be tėvynės, turkų teroristas, musulmonas fanatikas, samdomas žudikas…”, – maždaug tokiomis antraštėmis mirgėte mirgėjo pirmieji laikraščių puslapiai. Tačiau iš šių versijų labiausiai išsiskyrė tvirtinimai, esą tai – KGB kerštas. Ir versija, jog Kremlius keršija Popiežiui už jo nenuilstamą paramą Lenkijos “Solidarumui” bei kryptingą sovietinės santvarkos kritiką, – patikėjo milijonai viso pasaulio tikinčiųjų. Mat Sovietų Sąjungos vadovybė iš tikrųjų nekentė šio Popiežiaus ir iš tiesų bendradarbiavo su Bulgarijos slaptosiomis tarnybomis. Taip pat akivaizdu, kad Agdža ilgokai slapstėsi Bulgarijoje, be to, negalima pamiršti kadaise Agdžos ištartų žodžių: “Aš būtinai nužudysiu Popiežių”. Taip pat žinoma, kad 1981-aisiais SSRS vadovybė savo kolegoms Bulgarijoje nurodė bet kokiomis priemonėmis sukompromituoti “KGB pėdsako versiją”.

Tomis dienomis SSRS vadovas Leonidas Brežnevas buvo labiau panašus į “gyvą lavoną” nei į energingą lyderį. Todėl L.Brežnevui mažai rūpėjo kilusios intrigos dėl pasikėsinimo į Popiežių. Tačiau į L.Brežnevo krėslą besitaikantis KGB badovas Jurijus Andropovas į šią problemą žiūrėjo kuo rimčiausiai. Juk šiaip ar taip, o pasikėsinimo į Popiežiaus gyvybę rengimu kaltinami ne tiek bulgarai, kiek SSRS KGB komitetas.

Ypač J.Andropovui nepatiko žurnalistės Klier Sterling (Claire Sterling) 1982-aisiais metais populiariame, didelį tiražą turinčiame leidinyje paskelbtas rašinys “Kas norėjo nužudyti popiežių”. Ji savo publikacijoje įrodinėjo, jog Agdža nėra vienišas beprotis. Pasak žurnalistės, Agdža neabejotinai bendradarbiavo su Bulgarijos slaptosiomis tarnybomis, kurios ir įpareigojo nušauti sovietinę santvarką kritikavusį Popiežių. Tačiau akivaizdu, kad šiai operacijai Bulgarijos slaptosios tarnybos pačios, be Maskvos palaiminimo, tikrai nebūtų pasiryžusios. Taigi tikrasis pasikėsinimo į Jono Pauliaus gyvybę organizatorius – SSRS KGB vadovybė. Taip leidinyje “Readers Digest” rašė K.Sterling. Tais pačiais metais buvo sukurtas dokumentinis filmas, kuriame tvirtinta, jog “po šia kraupaus Bulgarijos slaptųjų tarnybų operacija slepiasi KGB”.

Tačiau pirmasis oficialus Italijos teismo verdiktas pateikė būtent sovietiniams saugumiečiams naudingą versiją. Esą Agdža tebuvo “sąmokslininkų pasamdytas žudikas, sergantis didybės manija bei suklaidintas religinių fanatikų peršamos ideologijos”. Apie KGB pėdsaką 1981-ųjų rugsėjį teismo nuosprendyje neužsiminta. Agždai skirta bausmė – kalėjimas iki gyvos galvos. Tada pasaulio visuomenė pasipiktino, pareikšdama, jog Italijos teismas tokios sudėtingos bylos deramai neišnagrinėjo, nes išnarplioti šį sudėtingą reikalą per keletą mėnesių – neįmanoma.

1981-ųjų metų lapkričio mėnesį byla pradėta nagrinėti iš naujo. Deja, ir papildomas tyrimas nebuvo linkęs vienareikšmiškai įvardinti KGB versijos. Teismas išanalizavo dešimtis galimų įtariamųjų: Amerikos slaptosios tarnybos, masonų ložė P 2, Raudonosios brigados, verslininkai iš vieno įtakingo banko, kuriame sąskaitas laikė Jonas Paulius II… Visuomenės dėmesiui buvo brukte brukama tiek daug versijų, kad jų gausoje “KGB pėdsakas tarsi ir ištirpo”. Kai kurie slaptųjų tarnybų ekspertai tvirtino, jog versijų gausa visuomenei paskleista specialiai – kad vienintelė teisinga paskęstų abejonių jūroje.

1982 – aisiais įvyko šioks toks lūžis. Įkalintasis Agdža pagaliau suprato, kad šį kartą iš belangės jo tikrai niekas neišvaduos. Net ir Pilkieji vilkai. Norą išduoti savo bendrininkus paskatino ir žinia, jog nuo šiol Italijos teisėsauga švelnins bausmes visiems, kurie tik papasakos apie savo bosus. Taigi 1982-ųjų gegužę Agdža prisipažino palaikęs ryšius su turkais, kurie buvo susiję su Bulgarijos slaptosiomis tarnybomis. Jis įvardino konkrečias pavardes žmonių, kuriuos Italijos slaptosios tarnybos laikė sovietinio bloko specialiųjų tarnybų agentais. 1982-ųjų spalio 29-ąją Agdža net pareiškė, jog tikrai buvo sovietų slaptųjų tarnybų įtakojamas žudikas, kurį Popiežiaus nužudymui bulgarai užverbavo Sofijoje.

Remiantis Agdžos parodymais tų pačių metų lapkričio pabaigoje buvo sulaikytas tūlas Sergėjus Antonovas, Bulgarijos aviacijos bendrovės “Balkan Air” darbuotojas. Jam pareikšti įtarimai organizavus pasikėsinimą į Šventąjį Tėvą. Mat įkalintasis Agdža labai smulkiai ir tiksliai papasakojo, kaip su S.Antonovu buvo susitikęs jo konspiraciniame bute, kaip aptarė pasikėsinimo detales, kaip gavo pinigų, instrukcijų. Tuo pačiu S.Antonovas teisėjui pateikė savąją versiją: jei jis būtų susijęs su nusikaltimu, nedelsiant būtų išvykęs gyventi kur nors į kitą šalį. Ir vis dėlto jis pasiliko gyventi Romoje. Suprask, dėl šūvių į Popiežių jis niekuo dėtas. Be to, jis toje lėktuvų bendrovėje tebuvo nedidelės svarbos tarnautojas. Jei būtų palaikęs ryšius KGB, jis, žinoma, būtų užėmęs ir svarbesnes, ir geriau apmokamas pareigas.

Šioje istorijoje esama ir dar painesnių dalykų. Pavyzdžiui, žinoma, kad Agdžą kalėjime nuolat lankydavo keisti, įtartini asmenys: arba su mafija, arba su slaptosiomis tarnybomis siejami asmenys. Jo kameroje šie žmonės užsibūdavo ne po vieną valandą. Agdžą tardę teisėjai taip pat pastebėjo, jog keli turko Agdžos parodymai labai panašūs į kai kurias operatyvines CŽV pažymas. Taip pat išsiaiškinta, jog virš konspiracinio buto, kuriame Agdža buvo ne sykį susitikęs su S.Antonovu, gyveno domininkonas, svarbus CŽV informatorius.

Pats Jonas Paulius II yra pareiškęs, jog netiki vadinamuoju bulgarų pėdsaku.  Tačiau šie žodžiai pareikšti greičiausiai tik dėl mandagumo, nes jie ištarti būtent oficialios viešnagės į Sofiją metu, susitikus su tuometiniu Bulgarijos prezidentu.

Tad kas gi iš tiesų buvo Ali Agdža? Versija, jog šis turkas tebuvo primityvus religinis fanatikas, asmeniškai nekentęs Katalikų Bažnyčios vadovo, – mažiausiai įtikinama. Mažai įtikinama ir versija, esą dėl pasikėsinimo į J.Paulių II – KGB nieko dėta.

Nuotraukoje: Popiežius Jonas Paulius II ir į jį šovęs teroristas Ali Agdža.

2010.11.03


Prisijunkite prie diskusijos