Išreikšdamas nepasitenkinimą dėl Kultūros ministerijos netinkamai organizuoto konkurso skulptūrai Lukiškių aikštėje Vilniuje, Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos valdybos pirmininkas Jonas Burokas 2013 m. gegužės 13 d. kreipėsi į Prezidentę, Seimo Pirmininką ir Ministrą Pirmininką, prašydamas panaudoti Valstybės vadovų galioje esantį poveikį Kultūros ministerijai, kad pastaroji pakeistų požiūriui į valstybinės reikšmės konkursą ir imtųsi atitinkamų priemonių padėčiai taisyti. Rašto tekstą pateikiame.
Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę patriotiškai nusiteikusi Lietuvos visuomenė – partizanai, politiniai kaliniai, tremtiniai, didžiuma įžymių istorikų, skulptorių, architektų, dailininkų puoselėjo viltį, kad Vilniuje bus sukurta valstybinė aikštė ir pastatytas paminklas „Kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę“.
Per du dešimtmečius po valstybės atkūrimo buvo organizuota daug konkursų, tačiau visi jie buvo nerezultatyvūs. Labai gaila, bet likome vienintelė valstybė Europoje, kuri neturi valstybinės aikštės su valstybiniais simboliais. Lieka tik įsivaizduoti, kaip oriai jaučiasi vengrai Budapešte, valstybinėje Didvyrių aikštėje, sukurtoje minint valstybės 1000-metį. Bet mums, Lietuvos piliečiams, panašu, kad nebus duota nei dešimtos dalies to, ką turi vengrai.
Į neviltį jau daug metų varo ir nerezultatyvūs konkursų organizavimai ir konkursų metu kuriamos dirbtinės kliūtys. Paskutiniojo konkurso organizavimą perėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Ji pavedė Lukiškių aikštės architektūrinio sutvarkymo konkursą organizuoti Aplinkos ministerijai, o laisvės kovotojų įamžinimą – Kultūros ministerijai.
Pagal Aplinkos ministerijos paruoštas architektūrinio konkurso sąlygas nugalėtoja tapo R.Paleko grupė. Po gana ilgos pertraukos ryžosi organizuoti konkursą ir Kultūros ministerija. Konkurso sąlygos buvo patvirtintos vertinimo komisijos 2012 m. rugsėjo 6 d. protokolu, konkursinius darbus buvo numatyta demonstruoti Vilniaus karininkų ramovėje, kad kuo labiau galėtų susipažinti visuomenė.
Konkurso dalyvių darbai į Ramovės sales turėjo būti pristatyti ne vėliau kaip iki kovo 8 dienos. Ten su jais turėjo susipažinti visuomenė, o iki kovo mėnesio pabaigos, balandžio mėnesio pradžios vertinimo komisija turėjo įvertinti nugalėtoją. Beje, Ramovės vadovybė sutiko sudaryti visas sąlygas, kad tai vyktų sklandžiai, užtikrino pristatytų darbų saugumą ir dargi visas paslaugas organizuoti nemokomai.
Kovo 8 d. visuomeninės organizacijos lankėsi pas LR Prezidentę, įteikė jai peticiją, kviečiant aktyviai prisidėti, kad paminklas kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę galimai greičiau būtų pastatytas. Prezidentė konkursui pritarė, sužinojo, kad konkurso pabaiga – kovo aštuntoji, tikėjosi, kad rezultatai bus geri.
Tačiau tą pačią dieną sužinota, kad konkursas atidėtas ir konkurso vertinimo komisija atstatydinta. Paklausus ministerijos darbuotojų apie naujos sudarytos konkurso vertinimo komisijos bei ekspertų sudėtį atsakyta, kad tai konfidencialu.
Tai didžiulis absurdas, nes pasaulinėje praktikoje kiekvieno architektūrinio ar meninio konkurso sąlygų sudėtinė dalis – paskelbti vertinimo komisijos narius. Niekinga situacija, kai valstybinės aikštės likimą lems ne komisija iš žymiausių Lietuvos kultūros atstovų, kaip turėtų būti, o komisija iš ministerijos klerkų, dirbančių su Viešųjų pirkimų taisyklėmis.
Pirmą kartą Lietuvos istorijoje kuriant valstybinę aikštę, turi būti pačio aukščiausio lygio viešasis interesas, o daroma atvirkščiai. Tačiau Kultūros ministerijai savivaliauti leidžia tai, kad ji konkursą organizuoja pagal Viešųjų pirkimų taisykles.
Bet juk šis konkursas skirtas meninės idėjos atradimui, o ne vykdymui, t.y. ne gamybai ir statybai. Konkursas organizuotas viešųjų pirkimų pagrindu, kuris taikomas verslui ir netinkamas pasaulėžiūriniam reiukalui, t.y. menui. Taip yra pažeistas pagrindinis tikslas ir principas vystyti meninę mintį valstybę reprezentuojančiam paminklui, atskiriama visuomenė ir piliečiai nuo šios problemos sprendimo. Iš tos ydingos situacijos kyla tolesni absurdai.
Procesas prasidėjo nuo juridinių dalykų (nuo vokų atplėšinėjimo), o ne nuo meninės idėjos nagrinėjimo ir tinkamiausio projekto atrinkimo. Todėl, dar nepradėjus demonstruoti konkursinių darbų, dėl juridinių kazusų 14 projektų (pusė visų darbų!) atmesta. Autoriams iš karto atimta teisė šiuos darbus eksponuoti, paniekintos dailininkų pastangos ir galimybė tarti žodį menine kalba. Taip pat gėdingas dalykas, kad valstybinės aikštės kūrimai nesugebama Vilniuje rasti viešos erdvės rimtam darbų eksponavimui, o naudojamos uždaros ministrijos patalpos, visuomenei susipažinti su projektais skiriama tik 20 valandų.
Ministerijai turi būti gėda dėl nerimto požiūrio į konkursą, o visuomenei tikra bėda, nes vėl matosi, kad užsitęsęs sostinės centrinės aikštės reikalas akivaizdžiai žlugdomas.
Susidarius visavertį konkursą žlugdančiai padėčiai, reikalaujame:
Meno kūrinio idėjos atradimo nežlugdyti Viešųjų pirkimų taisyklėmis, o vadovautis visame pasaulyje tokiais atvejais priimta praktika, kaip yra organizuojami konkursai meno kūriniui.
Įpareigoti atsakingus pareigūnus deramai eksponuoti visus projektus, t. y. prašome grąžinti atmestus darbus į visuomenei skirtą ekspoziciją bei meninius darbus eksponuoti tam pritaikytose parodų salėse normaliu laiku.
Sudaryti sąlygas, kad kuo labiau su konkursiniais darbais būtų supažindinta visuomenė, dėl to paskelbti darbus ir internete.
Sudaryti sąlygas, kad vertinimo žodį, gerai susipažinus su visais projektais, tarp jų ir atmestaisiais, turi tarti neabejingi valstybinei aikštei specialistai, visuomeninės patriotinės organizacijos, o ne vien ministerijos parinkti asmenys.
Pakoreguoti konkurso vertinimo komisijos sudėtį, kad didesnė jos dalį sudarytų kultūros elito atstovai, pavyzdžiui, Nacionalinės premijos laureatai ar kiti valstybės ypač įvertinti asmenys, o ne ministerijos klerkai, atsakingi už viešuosius pirkimus.
Neslėpti komisijos sudėties nuo visuomenės, prisidengiant Viešųjų pirkimų taisyklėmis.
Prašome panaudoti Jūsų galioje esantį poveikį rimtam Kultūros ministerijos požiūriui į konkursą dėl paminklo Lukiškių aikštėje.
Tuo pačiu prašome Gerbiamą Premjerą skubos tvarka priimti delegaciją dėl operatyvaus aptarimo susidariusios konkurso organizavimo padėties bei dėl didelės dalies skulptorių konkursinių darbų pašalinimo, neišnagrinėjus jų meninės vertės.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: sostinės Lukiškių aikštė – vis dar be didingo Laisvės paminklo. O jei čia ir pastatomi tautiškumą, patriotiškumą menantys paminklai – tai tik trumpam laikotarpiui ir tik šiaudiniai.
2013.05.14
