Dėl sutuoktinių Rupų šnipinėjimo NATO galėjo pralaimėti karą


Print

Raineris RupasŠiaurės Atlanto organizacijos (NATO) tarnautojas, šnipinėjęs VDR naudai 1977–1989 metais. Jis ir jo žmona perdavė Rytų vokiečiams (o per juos ir rusams) maždaug 10 000 dokumentų kopijas. Šios bylos tyrėjas iš Vakarų Vokietijos sakė, kad dėl jų šnipinėjimo veiklos „NATO galėjo pralaimėti karą“.

Kilęs iš Vakarų Vokietijos, Raineris Rupas (Rainer Rupp, g. 1945) dar studentas 1968-aisiais metais buvo užverbuotas VDR žvalgybos „Štazi“ („Stasi“). Jam buvo pasiūlyta ramiai baigti mokslus ir toliau laukti nurodymų.1970 metais, būdamas Briuselyje, jis susipažino su angle Ann Kristian Bouen, buvusia Didžiosios Britanijos Gynybos ministerijos sekretore.

1968 metais ji buvo perkelta iš Londono į Briuselį, kur pateko į Britanijos karinę misiją prie NATO. Kaip tik tuo metu „Štazi“ aktyviai verbavo sekretores iš NATO ir Vakarų Vokietijos valstybinių struktūrų per seksą, pasiųsdavo joms gražių jaunuolių (Vakaruose pramintų „Romeo“). Beje, R.Rupas tvirtino, kad jo jausmai anglei buvo nuoširdūs.

Jie pamilo vienas kitą, ir R.Rupas pagaliau papasakojo Ann Kristianai apie savo darbą „Štazi“ naudai. Tuo metu ji jau pritarė jo antiamerikietiškoms pažiūroms ir pasipiktinimui karu Vietname. Todėl ji visiškai neprieštaravo ir dėl to, kad jis pasirodė esąs šnipas. Net nuvyko su juo į Rytų Berlyną, kur R.Rupas išėjo specialų parengimą. O paskui sutiko padėti jam šnipinėjant. 1972 metais jie apsivedė.

Ann Kristian išnešdavo slaptus NATO dokumentus iš darbovietės moteriškoje rankinėje (kai kurios medžiagos buvo pažymėtos grifu „Kosmik“, tai buvo NATO priimta aukščiausia slaptumo kategorija). Namuose vyras dokumentus perfotografuodavo specialia „Štazi“ suteikta kamera, o kitą dieną Ann Kristian grąžindavo juos į vietą. Instrukcijas (šifruotas) Rupas gaudavo per radiją, kurią taip pat gavo iš „Štazi“. Jo kuratoriai jam davė operatyvinį slapyvardį „Topazas“, o jo žmonai „Turkis“.

1977 metais R.Rupas buvo perkeltas į NATO tarptautinės ekonomikos valdybą, ir jis pats jau galėjo prieiti prie slaptų dokumentų, kuriuos pradėjo neštis namo ir kopijuoti. Ann Kristian užsiiminėjo ir toliau šnipinėjimu – iki 1980 metų, kai sutuoktiniams gimė pirmagimis (iš viso jie turėjo tris vaikus). Vėliau Ann Kristian sakė, kad, visų pirma, nusivylė komunizmo idėjomis, o antra, jautė, kad motinos vaidmuo nesuderinamas su šnipės vaidmeniu. Ji nusprendė nutraukti šnipinėjimą, ir kuratoriai iš „Šazi“ neprieštaravo. O R.Rupas ir toliau darė tą patį, ką iki tol.

Vėliau Ann Kristian tvirtino: „Mes dažnai kalbėdavomės su juo ta tema, ir aš maldavau jį baigti tuos reikalus“.

Laikui bėgant nusivylė ir pats R.Rupas. Nors ir keista, bet tai atsitiko dėl tų dokumentų, kuriuos jis vogdavo darbe, poveikio. Sovietų kariuomenės įsiveržimas į Afganistaną 1979 metais galutinai sugriovė jo iliuzijas. Jis pranešė žmonai, kad metė šnipinėjimą, bet tai buvo melas. Matyt, sprendimas toliau tęsti pradėtą darbą, nors ir praradus buvusius įsitikinimus, buvo padiktuotas savanaudiškų sumetimų. „Štazi“ jam mokėjo apie pusantro tūkstančio Amerikos dolerių per mėnesį. Todėl R.Rupas nemetė savo šnipinėjimo iki pat Berlyno sienos griuvimo.

Po dviejų Vokietijų susijungimo 1990 metų spalį Ann Kristian kažkur perskaitė, kad Vakarų specialiosios tarnybos, gavusios priėjimą prie „Štazi“ archyvų, dabar ieško agento slapyvardžiu „Topazas“. Kažkoks informatorius pagaliau nurodė vokiečių kontržvalgybininkams R.Rupą, ir 1993 metų liepą jis buvo suimtas kartu su žmona Vakarų Vokietijoje, kur jie svečiavosi pas gimines.

„Aš elgiausi blogai ir esu pasiryžęs už tai atlikti bausmę“, – sakė R.Rupas teisme. 1994 metų lapkritį jis buvo nuteistas už išdavystę 12 metų kalėjimo. Ann Kristianai buvo skirta 22 mėnesiai lygtinai.

Nuotraukoje: viena iš centrinių sovietinės Vokietijos VDR slaptosios tarnybos “Stazi” būstinių.

Šaltinis – Normano Polmaro ir Tomo B.Aleno knyga “Enciklopedija špionaža”.

2012.10.03


Prisijunkite prie diskusijos