Skandalas, kilęs dėl vadinamojo “šnipinėjimo akmens”


Print

2012 metų sausio 19 dieną Džonatanas Pauelas, buvęs Didžiosios Britanijos ekspremjero Tonio Bleiro kanceliarijos vadovas, interviu BBC pripažino „šnipinėjimo akmens“ egzistavimą.

„Tai buvo nemalonu. Mus sučiupo už rankos. Įsitikinęs, jie (FST – Rusijos Federalinė saugumo tarnyba) apie tai sužinojo gerokai iki skandalo, bet politiniais sumetimais kurį laiką informacijos neskelbė“, – pareiškė Dž.Pauelas.

Priminsime, 2006 metų sausį per televizijos kanalą „Rosija“ buvo parodyta programa apie šnipų operacijos, kurioje figūravo keturi britų diplomatai ir informacijos rinkimo siųstuvas, paslėptas akmenį vaizduojančio plastiko gumule, atskleidimą.

Filmo apie britų šnipus, parodyto per RTR, mįslės nepaaiškino nei kitą dieną pateikti kontržvalgybos bendradarbių pareiškimai, nei RIA Novosti antraštė „FST (rusiškai FSB) sulaikė grupę britų šnipų“, nes iš tikrųjų jokių priešo žvalgų nebuvo sulaikyta.

Vienintelio suimtojo – beje, ruso – pavardė laikoma paslaptyje, o minimos pavardės britų, kurie nesulaikyti ir su įkalčiais nesučiupti. Informacija, kad diplomatai įtariami šnipinėjimu, pirmiausia paskelbta ne britų, kaip tai priimta, o paskelbta per Rusijos televiziją.

Visų šnipinėjimo reikalų tvarkymo kanonų pažeidimas rodo tik viena: šis skandalas mažiausiai susijęs su šnipinėjimu.

Skandalų taisyklės

Nuo šaltojo karo laikų egzistuoja gana griežtas užsienio žvalgybų bendradarbių, veikiančių diplomatinėje priedangoje, apkaltinimo šnipinėjimu reglamentas. Kai ambasadose dirba po gana skaidria priedanga rezidentai ir karo atašė, nepakanka žinoti, kad jie atstovauja žvalgybai, reikia gauti geležinių jų šnipinėjimo įrodymų.

Toks įrodymas yra tik areštas su įkalčiais. Tai yra leistina situacija, kai valdžia ryžtasi tokiam garsiam tarptautiniam skandalui, gali būti tik dviejų piliečių – savojo ir užsieniečio – sulaikymas perduodant dokumentus, pinigus ir pan., ir dar – dokumentai, suprantama, turi būti slapti.

Tuo tarpu Didžiosios Britanijos žvalgybos (vienos iš stipriausių pasaulyje) metodų specifika faktiškai atmeta tokias nesėkmes. Pirmiausia britai niekada nerengia susitikimų su užverbuotais agentais jų gimtojoje teritorijoje, o stengiasi jas organizuoti trečiosiose šalyse. Būtent taip britai dirbo su savo agentu dešimtajame dešimtmetyje – URM‘o bendradarbiu Platonu Obuchovu, kontaktuodami su juo asmeniškai Baltijos šalyse. Lygiai taip pat buvęs KGB karininkas Valerijus Ojamiae, 2004 metais gavęs septynerius metus už šnipinėjimą Didžiosios Britanijos naudai, susitikinėjo su MI 6 rezidentu Estijos teritorijoje.

Pagal tą patį principą anglai organizuoja ryšį su agentu Rusijos teritorijoje (nenaudojant asmeninio kontakto su žvalgybininku): Platonas Obuchovas susisiekdavo su MI 6 iš troleibuso, važiuojančio pro Didžiosios Britanijos ambasadą, prie kurios priartėjus jis radijo ryšiu permesdavo informaciją.

Jeigu patikėsime istorija apie akmenį, tai išeina, kad anglai ir šiandien ištikimi savo taisyklėms. Rusijos FST Kontržvalgybos tarnybos bendradarbiams nepavyko areštuoti anglų susitikimo su agentu metu, nes tokio susitikimo nebuvo. Dar daugiau, čekistai nepaėmė akmens kaip šnipinėjimo įrodymo, leidę anglams jį sėkmingai nusinešti.

Nutraukta operacija

Matyt, iš tikrųjų operacija žlugo tokiu būdu: Rusijos pilietis, kurio pavardė neminima, patraukė kontržvalgybos dėmesį, buvo sulaikytas ir prisipažino duodamas parodymus. Toliau reikalai įstrigo: prie akmens FST rado Britanijos ambasados darbuotojus, tačiau tolesniam teisminiam tyrimui ši informacija didelės vertės neturėjo – ten nėra nusikaltimo sudėties. Be to, pati britų pasivaikščiojimų aplink akmenį dokumentavimo operacija atrodo kaip didelio kontržvalgybinio žaidimo vienas iš etapų.

Tokiu atveju gera valia nė vienas kontržvalgybininkas nelįstų į skandalą. Jo tikslas – kuo toliau nustumti arešto momentą, atskleidžiant vis daugiau priešo agentų. Idealus variantas – tai apskritai atsisakyti arešto, perverbuoti išdaviką ir per jį tiekti priešo žvalgybai dezinformaciją.

Kaip žinoma, operacija baigėsi niekuo, ir vienintelis operatyvininkų grobis buvo kažkoks akmuo, britų pasivaikščiojimo filmavimas ir suimtas Rusijos pilietis. Kad būtų ryžtasi tarptautiniam skandalui, turint tokius silpnus kozirius, reikia labai rimtų priežasčių.

Čia yra du variantai: arba kontržvalgyba kažkur prasipliurpė ir anglai sužinojo, kad juos „vedžioja“, ir tada, kai jau nepavyko demaskavimas, FST nusprendė surengti viešą skandalą. Šis variantas atrodo abejotinas, nes filmuojama buvo dar rudenį. Arba FST‘ą prispaudė Kremlius, pareikalavęs pateikti nors kokių įrodymų apie žvalgybos ryšius su nevyriausybinėmis organizacijomis.

Viešųjų ryšių užtikrinimas

Priversta sukelti skandalą, FST panaudojo tuos kozirius, kuriuos turėjo savo žinioje. Pats svarbiausias iš jų tapo nelemtas akmuo, kuris turėjo apstulbinti žiūrovo vaizduotę. Tačiau FST mažų mažiausiai gudrauja, kai tvirtina, kad ryšys per elektronikos prikamšytą akmenį ir nešiojamąjį kompiuterį yra britų žvalgybos technologija (know-how). Ryšys per slaptavietę akmenyje buvo pademonstruotas dar „Rezidento klaidoje“. O aukštąsias technologijas – pavyzdžiui, delninį kompiuterį Palm, pademonstruotą Arkadijaus Mamontovo filme, – aktyviai naudojo ryšiui Robertas Hanssenas, Rusijos žvalgybos „kurmis“ FTB struktūrose. Jis taip pat reguliariai naudojosi įvairiomis slaptavietėmis gamtoje.

Tuo tarpu, kaip išaiškėjo iš FST (rusiškai – FSB) Visuomeninių ryšių centro vadovo Sergejaus Ignatčenkos žodžių, akmuo, kurį demonstruoja kontržvalgyba, buvo paimtas visai kitame rajone ir nežinia kada. Jokių įrodymų, kad jis susijęs su britų žvalgyba, nebuvo pateikta. Be to, po tokio pripažinimo kyla abejonių: kokio akmens rentgenas buvo demonstruojamas per RTR, ir ar turi FST nors kokių įrodymų, išskyrus išorinio stebėjimo juostą, kad britų nusinešto akmens prigimtis ypatinga? 

Garsūs kaltinimai nevyriausybinėms organizacijoms dėl ryšių su žvalgyba užmaskavo dar vieną apsižiopsojimą FST versijoje. Šnipinėjimas, kuriuo kaltinami britai, – tai valstybės paslapčių įgijimas. Tačiau mes nežinome, kokią būtent informaciją gaudavo britai per tą akmenį, kokioje srityje darbavosi suimtasis rusas, ar jis pardavinėjo karines paslaptis, politines ar ekonomines. Taigi nei jūrų torpedos, kaip Edmondo Poupo atveju, nei tanko „Juodasis aras“, kurio brėžinius pardavinėjo izraeliečiams „Transmaš“ gamyklos darbuotojas Aleksandras Sakovas, per RTR mums neparodė. O juk tai labai keista, turint omenyje, kokia reikšmė teikiama šios operacijos propagandiniam aprūpinimui.

Visi šie neatitikimai ir prieštaravimai gali turėti tik vieną paaiškinimą. Pagal dar sovietinius vadovėlius specialiosios tarnybos gali užsiiminėti tiek pasyviais veiksmais (šnipinėjimu), tiek ir aktyviomis priemonėmis (tai yra ardomąja veikla).

Toks įspūdis, kad nevyriausybinės organizacijos kaltinamos kaip tik pastarąja veikla. Tuo tarpu ardomoji veikla – tai rimtesnis kaltinimas už šnipinėjimą, kuris laikomas leistinu tarp valstybių, nes tiesiogiai nepaveikia situacijos šalies viduje. Ardomoji veikla, tai yra sąmokslas siekiant pakeisti politinį režimą – tai blogiau už karą. Juk tai tas tikslas, kurio galima siekti karinėmis priemonėmis, o galima ir kitaip – teroristinėmis, politinėmis ir t. t.

Veikiant prieš tokį siaubingą pavojų galima, žinoma, nusižengti taisyklėms. Ir, be abejo, su ardomąja veikla (skirtingai nuo gana užkulisinių žaidimų tarp šnipų) negalima kovoti nerėkaujant per visus šalies televizijos kanalus.

Beje, likimo ironija, pirmieji, kuriems teko įgavusios naują kokybę FST‘os smūgis, buvo britai, paskutinieji iš Vakarų specialiųjų tarnybų, panaikinę kovos su ardomąja komunistine veikla skyrius (tetčerizmo atgyvena, liūdnai išgarsėjęs F. Brancho skyrius MI 6 kontržvalgyboje buvo paleistas tik dešimtojo dešimtmečio pradžioje).

Koks bus Didžiosios Britanijos atsakymas į kaltinimus ardomąja veikla, kol kas neaišku. O grynai šnipiško siužeto tęsinys suprantamas ir dabar: Rusijos žvalgybinės rezidentūros Londone, patraukliausiame mūsų elitui pasaulio mieste, bendradarbiams pats metas kortomis pasiburti, ką būtent išgrūs iš šalies anglai pagal „simetrinį atsakymą“.

XXX

Viktoras Suvorovas, buvęs GRU karininkas, perbėgęs į Didžiąją Britaniją 1978 metais, „Akvariumo“ ir Antrojo pasaulinio karo istorijos tyrinėjimų autorius:

– Koks Jums skandalo įspūdis?

Čia, žinoma, „žiūrint iš Londono“, sudėtinga suprasti, kas iš tikrųjų atsitiko. Bet tik aišku, kad reikalai tamsūs. Jeigu viskas taip, kaip tvirtina FST, tai, žinoma, žmogų reikėjo suimti su įkalčiais. Pavyzdžiui, įkišo Penkovskis ranką siuntiniui paimti, tai nufilmavo, ir štai įrodymai. Tai yra čia pagrindinis klausimas – kodėl neužgriuvo iš visų pusių ir nesučiupo? Jeigu tas akmuo guli, tai visada galima greta padėti specialius elektroninius įrenginius, kurie parodys, kad nuo konkretaus žmogaus sklinda arba spinduliuojantis impulsas, arba dar kažkas, ir čia jį galima čiupti. O iki tol – nesugautas, ne vagis. Jeigu yra įrodymų, tai jie turi būti nedelsiant pateikti.

– O jeigu įrodymai bus pateikti po poros savaičių, ar tai įmanoma?

– Taip, taip būna. 1960 metų gegužę, kai buvo numuštas U-2 pilotas Pauersas, iš pradžių mes nesakėme, kad Pauersas liko gyvas, ir amerikiečiai įnirtingai viską neigė. Ir tik po poros savaičių, kai visas pasaulis įtikėjo, kad tai sovietų provokacija, išvedėme ir parodėme gyvą Pauersą. Taigi ir jie gali laukti paneigimų.

Kitas dalykas, kad, kaip čia sako britų ekspertai, šiuo atveju jiems geriausia politika – tylėti. Nes jeigu šiuo atveju viską neigti, o kitu – tylėti, tai bus sutikta kaip prisipažinimas.

XXX

Naidželas Vestas, britų specialiųjų tarnybų istorikas, buvęs parlamento narys, daugybės knygų iš žvalgybos istorijos, taip pat ir knygos „KGB Anglijoje“ autorius:

– Sprendžiant iš tos medžiagos, kurią aš mačiau, yra dvi galimybės, arba tai operacija, kuri žlugo, arba tai provokacija, o tai yra įprastas dalykas specialiosioms tarnyboms.

Ar Jums neatrodo, kad FST turi mažai įrodymų – nėra areštuotų diplomatų, yra tik juosta su išorinio stebėjimo duomenimis, nėra…

– Bet juk yra įrenginys?

Taip, jis yra.

– Labai įdomu. Bet tokiais atvejais reikia juostų su perimtais pokalbiais apie slaptas medžiagas, filmuoti slapti susitikimai…

– Matyt, nieko šito nėra.

– Tada tai atrodo kažkaip silpnai. Galimas dalykas, yra kokie nors suimtojo agento paliudijimai. Tuo remiantis visa, ką galima padaryti – tai paskelbti diplomatus personomis non gratta.

– Jūs girdėjote, kad nuskambėjo kaltinimai nepriklausomoms organizacijoms?

– Taip, girdėjau. Bet Didžiosios Britanijos specialiosios tarnybos niekada nesinaudoja nevyriausybinėmis organizacijomis! Nevyriausybinių organizacijų darbas – tai organizuoti žmones, įtraukti juos į kokią nors veiklą, bet ne žvalgybinę. Tai kitoks darbas.

– Naidželai, FST atstovas pareiškė, kad neseniai Rusijos kontržvalgybos bendradarbiai buvo nuėję į Didžiosios Britanijos ambasadą ir oficialiai prašė nutraukti žvalgybinę veiklą. Ką Jūs apie tai manote?

– Juk žinoma, pas mus Londone yra oficialiai paskelbtas IŽT (Išorės žvalgybos tarnyba) rezidentas, yra ir kitų paskelbtų rezidentūros bendradarbių. Matyt, esama ir nepaskelbtų, nes žvalgybininkams taip patogiau dirbti. Todėl tas pareiškimas atrodo kažkaip neprofesionaliai.

XXX

Nikas Fildingas, vienas iš žymiausių Britanijos žurnalistų, rašančių apie specialiąsias tarnybas, būtent jis sukėlė skandalus, susijusius su Britanijos kontržvalgybos MI 5 buvusiu karininku Devidu Šeileriu, papasakojusiu apie bandymą pasikėsinti į Kaddafį, ir M I6 bendradarbiu-pabėgėliu Ričardu Tomlinsonu.

– FST spaudos atstovas pareiškė, kad 4 diplomatai buvo įtraukti į operaciją, susijusią su akmeniu. Ar visada Didžiosios Britanijos žvalgyba tokioms palaikymo operacijoms (ryšių tikrinimas ir pan.) naudoja rezidentūros karininkus, ar gali prašyti „švarių“ diplomatų pagalbos?

– Pasitaiko, kad rezidentūros karininkai panaudoja tokioms operacijoms savo žmonas ar merginas. Bet kadangi čia viskas kitaip, aš manau, kad ši ketveriukė yra operatyvininkai.

Kaip Jūs žinote, FST apkaltino Britanijos žvalgybą ryšiais su nevyriausybinėmis organizacijomis. Ar MI 6 leistina naudotis nevyriausybinėmis organizacijomis?

– Man neatrodo, kad žvalgybos tarnybos gali panaudoti nevyriausybinių organizacijų bendradarbius šnipinėjimui, pavyzdžiui, Rusijos ginkluotosiose pajėgose. Tai panašiau į politinę bylą. Paprasčiausiai Rusijos valstybė labai jautri nevyriausybinių organizacijų finansavimui dėl to, kas atsitiko Ukrainoje ir Gruzijoje.

– Mano nuomone, tai atrodo gana keistai – FST nesuėmė ir neišsiuntė diplomatų, jie turi kažkokį kitą akmenį, išorės medžiagos, ir tik vienas sulaikytasis – Rusijos pilietis. Tačiau FST vis dėlto nusprendė paviešinti diplomatų pavardes. Kokia gali būti priežastis?

– Kaip sakai, tai iš tikrųjų specifinis atvejis. Anksčiau, kai Rusijoje agentus užklupdavo nusikaltimo vietoje, juos išsiųsdavo per keletą valandų. Šiuo atveju to neatsitiko ir tam gali būti keletas paaiškinimų. Pirma, tai, kad valdžia nežinojo, kiek žmonių yra britų agentai ir kiek žvalgybos bendradarbių dirba su jais, ir jie neturi galimybės gauti patvirtinimo.

Kita galimybė, kad informacija, kuri buvo perduota, nebuvo slapta pagal Rusijos įstatymus. Galimas dalykas, operacija buvo sukompromituota iki tol, kai buvo perduota kažkas svarbaus. Taip pat labai svarbu, kad Britanijos diplomatai suspėjo paimti tikrąjį akmenį iki tol, kai Rusijos valdžia jį paėmė. Tai gali paaiškinti, kodėl Rusijos valdžia nusprendė paskelbti tai, ką ji žino, kad sutrikdytų britus ir užbaigtų operaciją. Taip pat yra likę neatsakytų klausimų apie „antrąjį“ akmenį. Kur jis buvo paimtas? Kaip jis rastas? Kodėl mes nepamatėme filmo apie tą akmenį?

Nuotraukoje: Didžiosios Britanijos slaptosios tarnybos MI 5 emblema.

Andrej Soldatov, Novaja gazeta“ Nr. 5, 2006-01-26

2012.02.04


Prisijunkite prie diskusijos