“Analitikas ryškiai rudais plaukais”


Print

Ronaldas Peltonas – buvęs JAV Nacionalinės saugumo agentūros (ANB) specialistas, pardavęs sovietams itin detalią informaciją apie amerikiečių elektroninio šnipinėjimo būdus bei metodus.

ANB struktūrose ponas R.Peltonas darbavosi ištisus 14 metų.

Kokios priežastys privertė šį amerikietį pasukti išdavystės keliu?

Išdavystės priežastys – daugiau nei banalios. Ponas R.Peltonas nuolatos gaudavo solidų atlyginimą. Tačiau nemokėjo kukliai gyventi. Ilgainiui ėmė slėgti milžiniškos skolos. Norint išsisukti iš kaklą veržusios skolų naštos R.Peltonui prireikė finansinių injekcijų. Štai kokios priežastys R.Peltoną pasodino į kaltinamųjų suolą.

XXX

O karjeros pradžia buvo nuostabi, viltinga, daug žadanti. Besimokydamas Indianos universitete R.Peltonas lankė sustiprintus rusų kalbos mokymosi kursus. 1960-aisiais įstojo į reguliariąją Amerikos kariuomenę. Kalbant konkrečiai, tapo karinių oro pajėgų atstovu. Netrukus buvo pasiųstas tarnauti į Pakistaną JAV ryšių žvalgybos padalinyje, analizuojančiame sovietų radijo ir eletroninius pranešimus. 1964-aisiais metais iš karinės tarnybos pasitraukė savo noru. Keletą mėnesių plušėjo televizorius remontuojančioje kompanijoje eiliniu darbininku.

Į JAV ANB struktūras dirbti pakviestas 1965-aisiais metais. Iš ANB R.Peltonas pasitraukė savo valia 1979-aisiais metais. Tiksliau kalbant, ne savo noru, o bijodamas, kad vadovybė nesužinotų apie jo skolas ir pati jo neišmestų iš tarnybos kaip nepatikimo arba kaip pasitikėjimą prarasti galinčio darbuotojo.

1980-ųjų metų sausio 14-ąją Amerikos kontržvalgyba užfiksavo įtartiną skambutį, kurio sulaukė Sovietų Sąjungos ambasados Vašingtone darbuotojai. Į sovietų pasiuntinybę skambinęs vyriškis ambasadoriui pareiškė “esantis iš JAV federalinės vyriausybės”. SSRS diplomatas nedelsdamas pasiūlė vyriškiui tiesiog ateiti į ambasadą ir pasišnekėti. Nepažįstamasis sutiko ateiti kitos dienos vakare, kada jau tamsu ir sunku nustatyti, kas konkrečiai įeina ir išeina iš ambasados. Tačiau sausio 15-ąją vidurdienį nepažįstamasis paskambino dar sykį pabrėždamas, kad laukti daugiau nebegali – ateis nedelsiant, po keliolikos minučių.

Tuometinis JAV Federalinių tyrimų biuro (FTB) direktorius Viljamas Vebsteris yra prisipažinęs, jog jo vadovaujami agentai akylai sekė, kas gi tas nepažįstamasis, panoręs kuo skubiau susitikti su Vašingtone reziduojančiais sovietų diplomatais 1980-ųjų sausio 15-ąją. Tačiau asmenybės nustatyti nepavyko. FTB nufotografavo tik įeinančiojo nugarą. Taigi FTB agentai nežinojo, jog į sovietų ambasados teritoriją tąsyk R.Peltonas.

Beje, 1980-aisiais užfiksuotas įtartinas skambutis buvo padėtas į archyvą. FTB nesugebėjo sėkmingai pratęsti tyrimo, kadangi paslaptingas nepažįstamasis, jų manymu, iš sovietų ambasados neišėjo. FTB net neįtarė, jog R.Peltonas iš ambasados pasitraukė persirengęs darbininku, aptarnaujančiu sovietų diplomatų įstaigas. Beje, R.Peltonas išėjo ne vienas, o drauge su keliolika sovietų diplomatų darbuotojų. Todėl FTB analitikams dėl ryškius rudus plaukus turinčio vyriškio nekilo jokių įtarimų.

XXX

1980-ųjų sausio 14-osios skambutį FTB darbuotojai prisiminė tik 1985-aisiais, kai Amerikos politinio prieglobsčio paprašė kadrinis KGB karininkas Vitalijus Jurčenko. Tąsyk susiklostė velniškai įdomi intriga. Juk politinio prieglobsčio užsigeidęs KGB darbuotojas V.Jurčenko jau po trijų mėnesių vėl grįžo į SSRS. Ir, beje, oficialusis Vašingtonas neturėjo jokių tikrų žinių, kodėl V.Jurčenko sumanė pasprukti į JAV, o po maždaug šimto dieno nei iš šio, nei iš to vėl grįžo į Sovietų Sąjungą. Tačiau per tris mėnesius, kol aukšto rango KGB darbuotojas V.Jurčenko buvo amerikiečių žinioje, FTB sužinojo, kad 1980-aisiais jis buvo susitikęs su buvusiu ANB analitiku. Tik V.Jurčenko niekaip negalėjo prisiminti buvusio ANB analitiko pavardės. Tačiau prisiminė, kad jo pašnekovas turėjo ryškiai rudus plaukus.

FTB darbuotojai nedelsdami puolė aikškintis, kas gi iš ANB darbuotojų turi ryškiai rudus plaukus. Sąrašas sudarytas užtektinai ilgas. FTB darbuotojai buvo priversti peržiūrėti maždaug 500 asmens bylų. Galų gale amerikiečių kontržvalgyba nustatė, kad ryškiai rudus plaukus turi ne kas kitas, o būtent Ronaldas Peltonas. Tada iš archyvų buvo ištrauktas telefoninio pokalbio įrašas, darytas 1980-ųjų sausio 14-ąją ir sausio 15-ąją. Balso analizė parodė, jog į sovietų ambasadą tądien skambino būtent R.Peltonas.

FTB labai rimtai sunerimo, kadangi R.Peltonas JAV Nacionalinio saugumo agentūroje dirbo beveik penkiolika metų ir visąlaik turėjo teisę susipažinti su pačiais slapčiausiais dokumentais. Todėl FTB suvokė, kiek daug R.Peltonas žino apie amerikietiškas slaptąsias tarnybas ir koks vertingas galėjo būti sovietų agentas. Ilgainiui FTB nustatė, jog 1980-aisiais metais ponas R.Peltonas turėjo didelių skolų, kurių niekaip nepajėgė apmokėti. Todėl pagrįstai viename laiške save vadino “visišku bankrotu”.

FTB analitikams neliko jokių abejonių, kad R.Peltonas – išdavikas. Tik kaip įrodyti jo kaltę? Juk FTB prieš R.Peltoną neturi jokių vertingų įkalčių. Tik tą skambutį į SSRS ambasadą Vašingtone. Ir keistojo KGB perbėgėlio – sugrįžėlio V.Jurčenkos žodžius, esą 1980-aisiais jis buvo susitikęs su buvusiu ANB analitiku ryškiai rudais plaukais. Tokių įkalčių buvo per maža norint R.Peltoną ilgam pasodinti už grotų. Tiesa, V.Jurčenko yra tvirtinęs, jog ANB darbuotojas, su kuriuo jis kalbėjosi 1980-aisiais, jam pasirodė iš tiesų daug žinantis ir nuoširdžiai norįs padėti rusams. V.Jurčenko net yra pabrėžęs, esą ryškių rudų plaukų vyriškis jiems perdavė neįkainuojamos vertės slaptųjų duomenų.

Remiantis V.Jurčenkos žodžiais, abejonės dėl R.Peltono nuoširdumo galutinai išsisklaidė, kai rudaplaukis jam smulkiai papasakojo apie vieną sėkmingą ANB operaciją. Ogi pasirodo, kad povandeninių laivų pagalba amerikiečiai sugebėjo prisijungti prie sovietinių ryšio kabelių, nutiestų Ochotsko jūros dugnu ir jungiančių Kamčiatkoje dislokuotus kariškius su Tolimųjų Rytų kariniais daliniais. Ši operacija turėjo kodinį pavadinimą “Aivi Bels”.

Beje, prieš įeidamas į SSRS ambasadą Vašingtone R.Peltonas buvo užsiauginęs vešlią barzdą. O išėjo nusiskutęs. Ir, kaip jau minėjome, išėjo persirengęs remontininko drabužiais su grupe sovietų ambasados darbuotojų. Išėjęs iš ambasados sėdo į sovietų darbininkus gabenusį furgoną. Jis buvo nuvežtas į kvartalą, kur gyveno sovietų pasiuntinybės darbuotojai. Ten išlipęs pasislėpė minioje – FTB agentų liko neužfiksuotas.

XXX

Kaip FTB agentams vis tik pavyko įrodyti R.Peltono kaltę ir pasodinti jį už tėvynės išdavimą į kalėjimą iki gyvos galvos? Žinoma, pirmiausiai FTB vadovybė paprašė teismo leidimo sekti R.Peltoną. Leidimas buvo išduotas. FTB agentai klausėsi kiekvieno R.Peltono pokalbio telefonu. Pasiklausymo įranga buvo sumontuota tiek R.Peltono namuose, tiek jo automobilyje. FTB darbuotojai turėjo teisę stebėti net kai kuriuos R.Peltonui artimus bičiulius ir drauges. Deja, tuo metu R.Peltonas nežengė nė vieno įtartino žingsnio. R.Peltonas elgėsi taip, tarsi nebūtų jokių ryšių su sovietų žvalgyba.

Tada FTB nusprendė išprovokuoti rudaplaukį R.Peltoną aktyviems veiksmams. FTB darbuotojai Deividas Folkneris ir Dadlis Chodžsonas pareiškė norį pasišnekėti su R.Peltonu akis į akį. Pokalbio metu jie įjungė magnetofoną, ir R.Peltonas išgirdo savo balsą. Tai būta1980-aisiais įvykusio jo ir SSRS ambasados Vašingtone darbuotojo pokalbis. Jausdamas, kad FTB galbūt turi ir daugiau įkalčių prieš jį, R.Peltonas geranoriškai sutiko bendradarbiauti su JAV teisėsauga. Rudaplaukis R.Peltonas prisipažino, kad 1985-aisiais balandžio mėnesį buvo specialiai nuvykęs į Austrijos sostinę Vieną susitikti su KGB darbuotoju. Tačiau KGB atstovas tąsyk kažkodėl nepasirodė. Tada FTB agentai pasiteiravo, už kokią pinigų sumą R.Peltonas sutiko talkinti sovietams. Atsakymo būta tokio: apie 35 tūkst. JAV dolerių ir dar 5 tūkst. dolerių – einamosioms išlaidoms. Toks atvirumas R.Peltonui vėliau labai pakenkė.

XXX

R.Peltoną suėmė. Jam pateikti kaltinimai dėl šnipinėjimo prieš JAV interesus. Netrukus bylą atidavė teismui. Ironiška, bet R.Peltonas vardan JAV interesų sutiko teisme negarsinti kai kurių svarbių detalių, dėl kurių perdavimo rusams buvo kaltinamas. Pavyzdžiui, jis neįvardino nė vieno kodinio slaptųjų operacijų pavadinimo.

Taigi FTB prieš R.Peltoną neturėjo rimtų įkalčių, reikalingų tam, kad kaltinamasis teisme tikrai nesulauktų išteisinančiojo nuosprendžio. Įkalčiais tebuvo geranoriški paties R.Peltono prisipažinimai. Niekas neabejoja, jog R.Peltonas geranoriškai bendradarbiavo su FTB. Tačiau teismo prisiekusieji buvo negailestingi. Jie nusprendė, kad R.Peltonas išdavė JAV valstybę, todėl turįs kalėti iki gyvos galvos.

Nuotraukoje: Ronaldas Peltonas suėmimo metu.

2011.12.22


Prisijunkite prie diskusijos