Šveicarijoje, viename privačiame fonde saugoma drobė, kurioje pavaizduota Mona Liza jaunesnė, negu Luvre eksponuojamame originale. Nauji tyrimai parodė, kad paveikslas tapytas Renesanso meistro.
Bet meno istorikai nėra galutinai tuo įsitikinę, rašo Enrikas Franceskinis laikraštyje "La Repubblica".
„Po Džokondos nelemtos dvynės, po Džokondos kopijų, po klastočių, provokacijų ir svarstymų apie garsiausią pasaulyje paveikslą, atrodo, atėjo momentas atsirasti Džokondos dukrai arba gal jaunai Džokondai.
Kaip ten bebūtų, tai dar viena Mona Liza, pasirašyta to paties autoriaus, kaip ir anksčiau. Iki pirmojo pasaulinio karo paveikslas buvo saugomas anglų kolekcionieriaus. Paskui jis tapo begalinių diskusijų objektu nustatinėjant autorystę. Tai Leonardas da Vinčis.
Taip bent jau tvirtina Mona Lisa Foundation, tarptautinė grupė, kurios būstinė Šveicarijoje, įsteigta vienu tikslu: kartą ir visiems laikams nustatyti portreto autorių. Nauji italų ir šveicarų ekspertų atlikti tyrimai patvirtina, kad paveikslą tapė Leonardas“, – rašo straipsnio autorius.
„Pasak Šveicarijos fondo prezidento Martino Feldmano, tai patvirtina du įrodymai. Pernai po to, kai portretas buvo pristatytas publikai, su Feldmanu susisiekė italų leonardiškosios geometrijos specialistas Alfonsas Rubinas. Jis padarė išvadą, kad portretas sutampa su geometrinėmis schemomis, kuriomis naudojosi Leonardas.
Be to, buvo ištirta paveikslo drobė: ekspertai priėjo prie išvados, kad ji pagaminta tarp 1410 ir 1455 metų. Leonardas gimė 1452 metais, o Luvre saugoma „Mona Liza“ buvo nutapyta 1503–1514 metų laikotarpiu. Drobė, kurią naudojo dailininkas, galėjo būti pagaminta ir iki jo gimimo, bet jokiu būdu ne po jo mirties 1519 metais, mano mokslininkai.
Bet net nauji faktai negali įtikinti skeptiškiausiai nusiteikusių menotyrininkų.
Tačiau šis paveikslas žavi net nesant absoliutaus tikrumo, net kai žinoma, kad tai ne Leonardo paveikslas, o tik pagarbos duoklė originalui. Monos Lizos atvaizdas tarsi gyvena savo gyvenimą, tarsi Leonardas ir jo didingas genijus sukūrė ne tik paveikslą, bet ir idėją, paslaptingai besišypsančią moterį, kuri mus užburia šimtmečių šimtmečius, kas ją bebūtų nutapęs“, – baigia autorius.
Šaltinis: "La Repubblica"
2013.02.23
