Birželio 22-ąją buvo surengtas visai Lietuvai svarbus teismo posėdis. Omenyje turiu Medininkų žudynių bylą, kurią nūnai nagrinėja Apeliacinio teismo teisėjų kolegija.
Beje, Apeliacinio teismo posėdžių, kuriuose taip pat analizuojamas ir iki gyvos galvos kalėti nuteisto buvusio Rygos omonininko Konstantino Michailovo – Nikulino likimas, – jau būta ne vieno. Birželio 22-osios posėdis irgi – ne paskutinis. Ši byla – per daug sudėtinga, kad būtų galima tikėtis greitos atomazgos.
Tačiau kuo svarbus būtent birželio 22-osios teismo posėdis? Tądien savo nuomonę išdėstė Lietuvos generalinės prokuratūros atstovai, kuriems buvusio omonininko K.Michailovo – Nikulino advokatai Arūnas Marcinkevičius ir Ingrida Botyrienė nuolat priekaištauja dėl per du dešimtmečius deramai neištirtos visai valstybei svarbios bylos.
Taigi birželio 22-ąją paaiškėjo tikroji prokuratūros pozicija. Prokurorai prašo, kad Apeliacinis teismas atmestų absoliučiai visus gynybos prašymus. Prokurorų teigimu, Vilniaus apygardos teismas viską kuo kruopščiausiai ištyrė, išanalizavo ir išsiaiškino. Suprask, Medininkų žudynių byloje – daugiau jokių neaiškumų. Nė vieno neaiškumo. Viskas itirta tiesiog idealiai. Bet ar taip gali būti? Nejaugi tokia paini byla – tikrai be vadinamųjų “tuščių puslapių”?
Klausydmasis prokurorų Mindaugo Dūdos ir Rolando Stankevičiaus paaiškinimų, kodėl būtina atmesti visus alei vieno gynybos prašymus, slapta vyliausi, jog šie Generalinės prokuratūros atstovai bent dėl akių pritars vienam kitam advokatų teiginiui. Pritars, žinoma, tik tam, kad būtų sudarytas minimalus objektyvumo įspūdis, esą ir jie, prokurorai, galbūt nepastebėjo mažyčių smulkmenėlių. Kur tau?! Prokurorai siekia, kad Vilniaus apeliacinis teismas atmestų visus gynybos prašymus. Nes Vilniaus apygardos teismas, jų manymu, viską kuo kruopščiausiai ištyrė.
Bet juk toks Generalinės prokuratūros prokurorų pareiškimas prieštarauja jų pačių šiek tiek anksčiau išdėstytai pozicijai. Priminsiu: Vilniaus apygardos teismas pripažino prokurorų surinktus duomenis pakankamais, objektyviais, svarbiais, ir buvusį Rygos omonininką K.Michailovą – Nikuliną nuteisė maksimalia laisvės atėmimo bausme – kalėjimu iki gyvos galvos. Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjai palaimino visas prokurorų išdėstytas versijas ir teiginius.
Vadovaujantis logikos dėsniais, mūsų prokurorai neturėjo skųsti Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio Vilniaus apeliaciniam teismui. Juk Vilniaus apygardos teismo kolegija, kuriai vadovavo teisėja Sigita Bieliauskienė, visas Medininkų žudynių bylos aplinkybes, remiantis birželio 22-osios dienos prokurorų tvirtinimais, ištyrė nuodugniai. Bent jau tokią nuomonę susidariau tądien klausydamasis beatodairiškai kritiškų prokurorų atsiliepimų apie advokatų A.Marcinkevičiaus ir I.Botyrienės prašymus.
Tačiau akivaizdu ir tai, kad ta pati Generalinė prokuratūra Apeliaciniam teismui skundė Vilniaus apygardos teismo nuosprendį. Ir skundė ne dėl smulkmenų. Prokurorų pasirašytame oficialiame rašte tvirtinama, jog pirmosios instancijos teismas buvusį Rygos omonininkui K.Michailovui – Nikulinui parinko per švelnią bausmę – pritaikė kaltinimą dėl žmogžudystės sunkinančiomis aplinkybėmis, o turėjo, prokurorų manymu, taikyti kur kas griežtesnį baudžiamojo kodekso straipsnį, numatantį atsakomybę už karo nusikaltimus bei nusikaltimus žmoniškumui. Tad ir susigaudyk prokuroriškose intrigose: iš pradžių jie priekaištauja Vilniaus apygardos teismui, vėliau – giria.
Dvilypumo elementų galima įžvelgti ir dėl pastangų buvusiam Rygos omonininkui K.Michailovui – Nikulinui prikergti karo nusikaltimus, neva padarytus Latvijos teritorijoje. Mūsų prokuratūra visai neseniai kreipėsi į Latvijos kolegas prašydama Latvijos pilietį K.Michailovą leist patraukti baudžiamojon atsakomybėm dar ir už neva jo nusikaltimus žmoniškumui, tame tarpe – ir Latvijoje.
Kodėl tokiai naujojo kaltinimo kvalifikacijai suformuluoti prireikė įtraukti 1991 metų įvykius Latvijoje, – suprasti nesunku. Kaltinimui pagal ką tik, 2011 metų kovo 31 d. įsigaliojusią Baudžiamojo kodekso 100 str. redakciją, akivaizdžiai trūko ir tebetrūksta elementariai privalomų faktinių ir teisinių pagrindų. Neabejotina, jog būtent ši situacija įtakojo nuorodų į Latviją ir jos civilių gyventojų žudymą atsiradimą naujajame kaltinime.
Tačiau Vilniaus apeliacinį teismą jau pasiekė prokurorams M.Dūdai ir R.Stankevičiui nepalankus atsakymas iš Rygos. Latvija neleidžia broliams lietuviams teisti savo piliečio už nusikaltimus Latvijoje, juolab – už nusikaltimus žmoniškumui, nes paprasčiausiai neturi jokių duomenų, žinių ir faktų, leidžiančių manyti, esą K.Michailovas – Nikulinas tokias veikas yra tikrai atlikęs arba bent jau galėjo atlikti.
Latvijos teisėsauga tvirtina K.Michailovui kaip Latvijos piliečiui šiandien neturinti jokių pretenzijų. Kadaise K.Michailovas buvo teistas už tarnybą Rygos OMON struktūrose. Bet lygtinai ir tik už tarnybinių įgaliojimų viršijimą. Taigi jokių nusikaltimų žmoniškumui, jokių karo nusikaltimų K.Michailovas nėra padaręs. Tokia mums draugiškos kaimyninės valstybės pozicija. Ją netikėti mes neturime nė mažiausio pagrindo.
Kai K.Michailovo – Nikulino interesus ginantys advokatai Apeliacinio teismo paprašė atkreipti ypatingą dėmesį į oficialius Rygos atsakymus, birželio 22-ąją kaltinimą palaikantys prokurorai puolė įrodinėti, esą jie Latvijos nieko ir neprašė. Kaip neprašė, jeigu prašė? Juk prie bylos medžiagos prijungti konkretūs Latvijos prokurorų atsakymai į Latvijos prokurorų paklausimus bei advokatų prašymus.
O dabar – keletas žodžių apie advokatų A.Marcinkevičiaus ir I.Botyrienės prašymus, adresuotus apeliacinės instancijos teisėjams. Prašymų – itin daug. Viename teismo posėdyje jų nespėta išguldyti. Birželio 6-osios teismo posėdį teko pratęsti birželio 8-ąją. Galbūt kai kam atrodo, jog Apeliacinį teismą gausiais prašymais užversdami buvusio Latvijos omonininko gynėjai tiesiog primena skestantįjį, kuris griebiasi šiaudo, nors puikiai suvokia, kad šiaudas neišgelbės.
Kad taip mąstančiųjų esama – nenuostabu. Nes tokia pozicija pastaruoju metu dirbtinai eskaluojama kai kurių primityviųjų patriotų, niekaip nepajėgiančių susitaikyti su skaudžia, bet akivaizdžia realybe. O realybė – išties skaudi.
Medininkų muitinės posto pareigūnus nužudžiusių galvažudžių Lietuvos specialiosios tarnybos ieškojo itin vangiai, atmestinai, su ilgomis pertraukomis. Per pastaruosius dvidešimt metų mūsiškiai tyrėjai Medininkų žudikų beveik neieškojo. Daugiau apsimetė, kad ieško, nei iš tikrųjų ieškojo.
O kai atėjo metas atsiskaityti už per du dešimtmečius nuveiktus darbus, puolė gaudyti lengviausiai pasiekiamą auką – niekur nesislapsčiusį, Latvijos, o ne Rusijos pilietybę pasirinkusį buvusį Rygos omonininką. Vaizdžiai tariant, pasuko pačiu primityviausiu keliu – čiupo po ranka pirmą pasitaikiusį, lengviausiai sugaunamą, Rusijos užmirštą “atpirkimo ožį”. Ir tai, drįstu manyti, pati didžiausia šių dienų paslaptis – kodėl mūsiškiai neieškojo ir kodėl mums užtenka “atpirkimo ožio”?
Deja, Lietuvoje ši paslaptis dabar mažai ką bedomina. Visą pyktį ir pagiežą mes sukoncentravę į eilinį Rygos OMON milicininką K.Michailovą – Nikuliną. Apmaudas, jog niekaip nesugebame realiai nubausti bent vieno svarbesnio, ryškesnio Lietuvos skriaudiko, neleidžia mums blaiviai svarstyti, kokiais konkrečiais duomenimis remiantis tvirtinama, esą K.Michailovo – Nikulino rankos suteptos Medininkų posto pareigūnų krauju.
Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt jau ne sykį rašė, jog K.Michailovo – Nikulino kaltę patvirtinančių įrodymų Lietuvos teismams perduotoje byloje nėra nė vieno.
Gal kas nors tokių įrodymų ir turi. Bet Lietuvos teismui perduotoje byloje jų tikrai nėra. Nei tiesioginių, nei šalutinių. Nė vieno konkretaus įrodymo teismo posėdžiuose neįvardino ir mūsų kaltintojai, nors jau trejetą metų iš eilės kantriai vaikščioju į visus teismo posėdžius ir stengiuosi nepraleisti nė vienos prokurorų, advokatų kalbos ir liudytojų parodymų. Mūsų prokurorai tesugebėjo pareikšti, esą K.Michailovo kaltę įrodo kažkoks duomenų visetas. O paaiškinti, kas gi sudaro visetą – nesugebėjo. Nepajėgė įvardinti nė vienos konkrečios sudedamosios dalies.
K.Michailovo – Nikulino kaltę patvirtinančių įrodymų niekad niekur neįvardino ir mūsų primityvieji patriotai, vis dažniau beklausinėjantys, kas gi honorarus moka principingai buvusį Rygos omonininką ginantiems advokatams. O juk civilizuotų, padorių valstybių piliečiams, man regis, pirmiausiai turėtų rūpėti visai kiti klausimai. Civilizuotoje, teisę gerbiančioje valstybėje pirmiausiai būtų prašoma pateikti įrodymus, kuriais remiantis už grotų sodinamas žmogus.
Bet Lietuva – vargu bau teisinė valstybė. Ar galima tardymo izoliatoriuje beveik penketą metų kalinti žmogų, jei nėra jo kaltę patvirtinančių įrodymų? Taip pat – ar galima nuteisti asmenį kalėti iki gyvos galvos, jei jo kaltė – neįrodyta? Europinių teismų praktika byloja, jog ypač baudžiamosiose bylose viskas turi būti labai tikslu ir konkretu. Būtent baudžiamosiose bylose neužtenka pasakyti, jog “sugautasis panašus į tą, kuris žudė”, juolab, kai tą neigia vienintelis žudynes išgyvenęs liudytojas – nukentėjusysis Tomas Šernas.
Baudžiamosiose bylose būtina tiksliai nustatyti, ar tikrai žudė įtariamasis. Galų gale tokiais atvejais visi ginčytini, diskutuotini klausimai traktuojami naudai to, kurį kaltina, o ne tų labui, kurie kaltina. Čia galioja ir griežti dešimties metų senaties terminai, kurių privalu paisyti ir Lietuvos teisėsaugai, nors Medininkų žudynių byloje šį terminą ji visokiais būdais ignoruoja.
Atvirai kalbant, keliais žodžiais apibūdinti, kokių priekaištų mūsų tyrėjams ir prokurorams turi buvusio Latvijos omonininko gynėjai, – neįmanoma. Priekaištų – labai daug. Kur kas lengviau būtų išdėstyti, kas gi šioje rezonansinėje byloje neabejotinai tikslu. Taigi neabejotina tik tai, kad mūsų pareigūnai Medininkų žudynių poste tikrai buvo nužudyti 1991-ųjų liepos 31-osios rytą. Neabejotina ir tai, kad mūsų pareigūnai patyrė būtent tokius sužalojimus, kokie nurodyti prokurorų raštuose. Dar neabejotina ir tai, kad 1991-ųjų liepos 31-ąją K.Michailovas – Nikulinas buvo tuometinėje Vilniaus OMON bazėje Valakupių rajone. Visa kita – migla.
Šių eilučių autorius jau daug sykių akcentavo kai kuriuos suklusti verčiančius advokatų priekaištus. Pavyzdžiui, kodėl iki šiol neapklaustas tuometinis Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis? Kodėl prokuratūra tvirtina, jog užpuolimas prasidėjo ne anksčiau penktos valandos ryto, jei likęs vienintelis gyvas liudininkas Tomas Šernas tvirtina, jog užpuolimas prasidėjo būtent 4 valandą ryto? Kodėl nekreipiamas dėmesys į aplinkybę, jog T.Šernas neatpažino K.Michailovo kaip užpuoliko?
Taip pat įdomu būtų žinoti, ar tikrai visi mūsų pareigūnai buvo nužudyti būtent vagonėlyje? Kodėl netirta, kam priklauso kai kurios kraujo dėmės, aptiktos nusikaltimo vietoje, jei tai – ne mūsų žuvusiųjų vyrų kraujas? Kodėl atsisakyta apklausti numatytų beveik šimto liudytojų? Kodėl į laisvę buvo paleisti asmenys, pas kuriuos rasti nužudytiems mūsų pareigūnams priklausę ginklai? Kodėl svarbus daiktinis įrodymas – mūsų nužudyto pareigūno automatas “Kalašnikov” – neprijungtas prie bylos medžiagos kaip įrodymas, bet atiduotas į Ginklų fondą?
Galų gale kodėl mūsų kaltintojai visą dėmesį sukoncentravo būtent į Latvijos OMON grupę, o visas kitas versijas, jog nusikaltimą galėjo atlikti, sakykim, Vilniaus OMON padalinio kariai, KGB specialiosios paskirties “Alfa” smogikai ar tuometiniame Šiaurės miestelyje ir Antakalnio pradžioje dislokuoti specialiosios paskirties dalinių kariškiai, – atmetė kaip visiškai nepagrįstas? Kodėl greitoji medicinos pagalba į Medininkų postą iškviesta tik 6.03 ryto, nors apie skerdynes kai kurie mūsų pareigūnai jau žinojo 5 valandą ryto? Kodėl mūsų prokurorų nedomino aplinkybė, jog užpuolimo išvakarėse Medininkų postas buvo intensyviai stebimas (fotografuojamas, filmuojamas) mums priešiškų jėgų? Kodėl netirta Lietuvos ambasadoje Maskvoje prokurorų apklausto buvusio omonininko versija?
Nuotraukoje: komentaro autorius – Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
(Bus daugiau)
2012.07.09
