Kas nulėmė nuosprendį Medininkų byloje: Temidės grimasos ar intrigos?


Print

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyrius pagarsėjęs savo keistomis nutartimis ir nuosprendžiais. Štai tik keli paskutinieji atvejai: Vilniaus Apygardos teismo teisėja Virginija Švedienė sudėtingoje terorizmo byloje akivaizdžiai trukdo liudininkei išdėstyti visas aplinkybes, kurias ji norinti papasakoti teismui, o to paties teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Stasys Lemežis milžiniška bauda baudžia žurnalistą ne už tai, ką šis konkrečiai parašė, bet už tai, ką galėjo pamanyti kažkokie “statistiniai skaitytojai”.

Šių metų birželio 23-osios dienos Vilniaus apygardos Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų Viktoro Dovidaičio, Vladislavo Lenčiko ir Artūro Pažarskio pasirašyta nutartis, mano manymu, taip pat priskirtina prie sveiku protu sunkiai suvokiamų sprendimų. Atvirai sakant, klausiausi tądien Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko V.Dovidaičio skelbiamos nutarties rezonansinėje Medininkų žudynių byloje ir negalėjau patikėti savo ausimis.

Štai suglumti privertusi pastraipa: “Tai reiškia, kad protokole glaustai ir aiškiai užfiksuojama minėtų asmenų parodymų esmė. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu asmenų parodymai, paaiškinimai arba pareiškimai arba atskiros jų dalys posėdžio pirmininko patvarkymu į teisiamojo posėdžio protokolą įrašomi pažodžiui. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio, vykusio 2009 m. lapkričio 12 d., kuriame buvo apklausiamas nukentėjusysis T.Šernas, protokolo, šio teisiamojo posėdžio metu teismo ir gynėjų darytų garso įrašų, nebuvo pateikta nagrinėjimo teisme dalyvių prašymų pažodžiui įrašyti kokių nors asmenų parodymus, paaiškinimus, todėl šiame protokole buvo užfiksuoti tik esminiai nukentėjusiojo teiginiai”.

Įsiklausykime į šiuos teisėjų paaiškinimus. Pasirodo, painioje, ilgai trunkančioje Medininkų žudynių byloje Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus darbuotojai liudininkų parodymus protokoluose fiksavo ne preciziškai tiksliai, o tik perpasakodami liudijimų esmę. Ir taip elgėsi ištisus dvejis su puse metų. Nors puikiai matė, jog tiesioginių įrodymų, esą Medininkų žudynėse neabejotinai dalyvavo buvęs Rygos omonininkas Konstantinas Michailovas – Nikulinas, nėra nė vieno. O kai nėra tiesioginių įrodymų, pavyzdžiui, pirštų antspaudų, nusikaltimo įrankio ir nusikaltėlį nusikaltimo vietoje mačiusiųjų parodymų, aukso vertę įgyja kiekviena abejonė, kiekvienas niuansas. Tad šioje istorinėje, visai Lietuvai svarbioje byloje, man regis, visus visų liudininkų parodymus buvo privalu fiksuoti būtent pažodžiui, o ne “perpasakojant esmę”. Be išankstinių advokatų prašymų. Tik pamanyk – advokatai privalo prašyti teisėjų, kad šie įpareigotų teismo sekretorę žodis žodin fiksuoti liudijančių žmonių kalbas!? O patys teisėjai nesuprato, kokia svarbi, sudėtinga ir reikšminga Medininkų žudynių byla lietuvių tautai!?

Beje, jei nuo pat teismo proceso pradžios Medininkų žudynių bylą nagrinėjantys teisėjai būtų ėmęsi tiksliai kaip vaistinėje fiksuoti visus visų liudijančių žmonių teiginius, šiandien jie nebūtų pakliuvę į garbės nedarančią padėtį. 2011-ųjų birželio 23-iąją savo nutartyje teisėjas V.Dovidaitis, V.Lenčikas ir A.Pažarskas buvo priversti pripažinti, jog “sutinka su gynėjo pastabomis dėl 2009-ųjų lapkričio 24-osios, 2010-ųjų lapkričio 17-osios, 2010-ųjų gruodžio 15-osios ir 2011-ųjų vasario 23-osios vykusio teisiamojo posėdžio protokolų ir todėl jų teisingumas turi būti patvirtintas”. Birželio 23-ąją šie teisėjai buvo priversti pripažinti teisingomis ir advokato A.Marcinkevičiaus pastabas dėl 2009-ųjų lapkričio 12-ąją vykusio teisiamojo posėdžio protokolo (nutartyje parašyta šitaip: “advokato pastabos dėl 2009-ųjų lapkričio 12-ąją vykusio teisiamojo posėdžio protokolo atmestinos iš dalies”).

Žodžiu, birželio 23-osios dienos nutartis – palanki K.Michailovą – Nikuliną ginantiems advokatams, pastebėjusiems rimtų neatitikimų tarp garso įrašų ir protokoluose užrašytų žodžių. Teismas prisipažino, jog protokoluose ne viskas užrašyta taip, kaip iš tiesų buvo kalbėta. Advokatų A.Marcinkevičiaus ir I.Botyrienės nuogastavimai dėl netiksliai ir neišsamiai surašomo protokolo pasirodė esą ne iš piršto laužti. Norom nenorom teisėjai konstatavo: “Ištaisyti netikslumus …”

Ką byloja ši aplinkybė? Skaitytojų nėra reikalo apkrauti teisinėmis subtilybėmis. Pateiksiu tik labiausiai akis badančias. Duodamas parodymus vienintelis išlikęs gyvas liudininkas T.Šernas teisėjams nedviprasmiškai pareiškė, jo tarp užpuolikų neatpažįstąs kaltinamojo K.Michailovo – Nikulino. Bent jau taip skambėjo jo žodžiai garso įrašuose, darytuose liudytojų apklausų metu (“Bet aš norėjau pasakyti, kad čia ne tas pats asmuo”). O teismo protokoluose kažkodėl užrašyta taip, tarsi ši T.Šerno nuostata – su abejonėmis, ne itin užtikrinta (“Ar kaltinamąjį mačiau toje vietoje užpuolimo metu, nežinau, gal jis pasikeitęs, kažkoks panašus buvo įbėgęs į vagonėlį, šiek tiek panašių veido bruožų, bet aš negaliu pasakyti, kad tai yra tas pats asmuo”).

Teismo protokoluose netiksliai perteikti ir T.Šerno parodymai, kiek iš tiesų užpuolikų, jo manymu, būta. Garso įrašuose užfiksuota, kaip T.Šernas aiškiausiai sako: ne mažiau penkių asmenų, o gal ir daugiau. O teismo protokoluose nurodomas kitoks konkretus skaičius – du (“Vagonėlyje aš mačiau du užpuolikus, bet lauke buvo žmonių, nes buvo garsai”). Tikriausiai neapsivers liežuvis ginčytis: skirtumas – milžiniškas. Ypač Medininkų žudynių byloje, kurioje tiesioginių įrodymų nėra ir kuri nesėkmingai narpliojama jau du dešimtmečius.

Dėmesio negali nepatraukti ir aplinkybė, jog protokole neužrašyti itin svarbūs T.Šerno žodžiai: “Ką Jūs matėte, taip yra. Tą aš esu kalbėjęs”. Tuo tarpu į teisėjo V.Lenčiko klausimą nukentėjusysis T.Šernas protokole atsako šitaip: “Aš kiek suprantu, mano apklausos iš karto po įvykio buvo nelabai rezultatyvios, tik vėlesnės apklausos davė didesnius rezultatus. Aš suprantu, kad buvau blogoje būklėje ir nelabai ką galėjau pasakyti, bet ir tai bandžiau, kiek galėjau pasakyti”. Skaitant šį protokolo užrašą galima susidaryti įspūdį, jog T.Šernas nėra visiškai tvirtas dėl ankstesniųjų savo interviu, duotų LNK televizijai. Bet iš tiesų jis nekvestionuoja savo pirmųjų parodymų ir interviu. Dėl anksteniųjų savo interviu jis teigia tvirtai: “Ką Jūs matėte, taip yra. Tą aš esu kalbėjęs”. Tik šio sakinio kažkodėl nėra teismo protokole. Tyčia jis neįrašytas ar prapuolė per neapsižiūrėjimą? Ar tokius teismo protokolo įrašus galima pripažinti iš esmės teisingais, būtent tiksliai atspindinčiais nukentėjusiojo duotus parodymus bei tikruosius proceso rezultatus?

Matyt, neatsitiktinai, o pagrįstai Rygos omonininko K.Michailovo – Nikulino advokatas A.Marcinkevičius tvirtina, kad netikslumai jam neatrodo panašūs į atsitiktines šifravimo klaidas. Mat netikslumai krypsta vien tik kaltinamojo nuosprendžio link. Jo ginamąjam palankūs parodymai protokoluose kažkodėl ne vieną sykį surašyti taip, kad neatrodytų labai tvirti, įtikinami ir konkretūs.

Tereikia prisiminti ir iškalbingą diskusiją teismo salėje apie nusikaltimo vietoje neva rastą laikrodį su išgraviruota raide “R”. K.Michailovo advokatai A.Marcinkevičius ir I.Botyrienė tvirtino, jog pirminių apžiūrų metu prie muitininkų vagonėlio durų nebuvo aptiktas laikrodis. Šiuos savo teiginius gynyba grindė gausiomis įvykio vietos apžiūros nuotraukomis, filmuota medžiaga. Tačiau kaltintojai vis tiek tvirtino, jog laikrodis rastas. Ir ne bet koks, o būtent su raide “R”, kuri leidžia įtarti, jog šis radinys priklausė vienam iš omonininkų, kurio pavardė prasideda būtent tokia raide.

Tada K.Michailovą ginantys advokatai pareikalavo, jog laikrodis būtų apžiūrėtas teismo salėje. Advokatų prašymas priimtas nenoriai, girdi, gynyba specialiai vilkina teismo darbą. Tačiau advokatų užsispyrimas nebuvo bevaisis. Apžiūros metu paaiškėjo, jog ant laikrodžio nėra raidės “R”. Teismo kolegijai teko pripažinti, jog laikrodis – be raidės “R”.

Tačiau prokurorams nepalankus faktas dėl raidės “R” Vilniaus Apygardos teismo protokoluose užfiksuotas ne itin tiksliai. Teismo kolegijos išvada, patvirtinusi tokį K.Michailovo gynėjų pastebėjimą, iki galo nenurodyta. Protokoluose nėra įrašyti teisėjos Sigitos Bieliauskienės žodžiai “yra ženklas, kurį galima apibūdinti kaip gamyklinį ženklą” ir teisėjo V.Dovidaičio pastebėjimas “Tai tokios raidės “R” mes nematome”.

Jei ir šie nutylėjimai atspindi proceso esmę, tuomet ar nekyla klausimas, kokia tikroji Medininkų bylos nagrinėjimo esmė? Ką ir kiek bendro ji turi su istoriniu Teisingumu visai Lietuvai reikšmingoje byloje?

Iškalbinga ir teismo posėdžio protokolo vieta, kurioje ne itin tiksliai perpasakojami omonininką K.Michailovą – Nikuliną ginančio advokato A.Marcinkevičiaus žodžiai. Sprendžiant iš protokolo galima susidaryti įspūdį, jog advokatas į teisėjų ir prokurorų klausimus kai kada atsakinėja iššaukiančiai, be deramos pagarbos ir mandagumo. Pavyzdžiui, teismo protokole neįrašytas advokatui A.Marcinkevičiui skirtas prokuroro R.Stankevičiaus klausimas: “Ankstesniojo posėdžio metu sakėte, kad daugiau yra įrašų pas Jus?”. Į šį klausimą advokatas A.Marcinkevičius atsakė: “Aš ankstesniojo posėdžio metu taip nesakiau. Aš tik sakiau, kad gali daug kas atsirasti”. Tuo tarpu protokole užrašyta: “Aš ankstesniojo posėdžio metu nesakiau, kad turime daug įrašų. Aš tik sakiau, kad mes visados susirasime”.

Nepateisinamas ir advokato A.Marcinkevičiaus atsakymo tuometinei Teismo kolegijos pirmininkei teisėjai Sigitai Bieliauskienei iškraipymas. Į klausimą “Tai kol kas jokių kitų vaizdo įrašų neturite?” advokatas atsakė vienu vieninteliu žodeliu ”Taip”. O protokole puikuojasi užrašas: “Taip, kol kas jokių kitų vaizdo įrašų neturime”. Sakykite, kaip galima taip grubiai suklysti – vietoj vieno žodelio užrašyti visą sakinį?

Ar tokios klaidos protokole gali būti atsitiktinėmis? Tikriausiai ne. Iškraipyti  vienareikšmiai aiškius atsakymus neįmanoma atsitiktinai, per klaidą. Tam reikia pasistengti.

Labai keistas nutikimas įvyko ir dėl anoniminio 11-ojo liudininko. Šis liudininkas turėjo būti apklaustas teismo posėdyje. Tačiau į teismo posėdį neatvyko. K.Michailovą ginantiems advokatams buvo paaiškinta, esą anoniminiui liudininkui gali grėsti pavojus, jeigu jis atvyks į Vilniaus Apygardos teismą ir duos parodymus. Todėl nuspręsta jo apklausos atsisakyti. Koks pavojus gali grėsti anoniminiam liudininkui, kurio pavardė ir vardas žinomi tik prokurorams ir teisėjams?

Ši aplinkybė Vilniaus Apygardos teismo protokoluose, deja, taip pat buvo užfiksuota nesilaikant tikslumo reikalavimų. K.Michailovo advokatai A.Marcinkevičius ir I.Botyrienė 2010-ųjų metų lapkričio 17-osios teismo posėdžio pabaigoje paprašė, kad teismas įpareigotų prokurorus pateikti duomenis, patvirtinančius “grėsmes anoniminiam liudytojui Nr. 11”. S.Bieliauskienės vadovauta Teismo kolegija tąsyk paskelbė, kad šį klausimą spręs vėliau, kai išsiaiškins, kaip tą problemą konkretizuoti. O protokole parašyta: “kolegija, pasitarusi vietoje, nutarė”.

Taigi „grėsmės“, jų tikroviškumas bei pagrindai taip ir liko neišsiaiškinti…

Be abejo, Medininkų žudynių bylos nagrinėjimo ypatumai leidžia įtarti, kad teismo protokoluose tyčia ar netyčia įpainiota žymiai daugiau reikšmingų netikslumų. Tiesiog advokatai nespėjo atidžiai peržiūrėti visos milžiniškos bylos medžiagos. Nespėjo ne dėl to, kad būtų nepareigingi ir nedisciplinuoti. Tiesiog jie buvo sąmoningai įsprausti į tokias sąlygas, kada suspėti – neįmanoma. Pastabas dėl teismo posėdžių protokolo byloje Nr. 1-16-628/2011 Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjams jie privalėjo pateikti per tris paras. Mat oficialiai Medininkų skerdynių byloje buvo surengta ne viena dešimtis teismo posėdžių, nors teismo procesas truko beveik trejetą metų, o tik vienas vienintelis ištęstinis posėdis, susidedantis iš kelių dešimčių per trejetą metų surengtų teismo posėdžių.

Žvelgiant ne teisininko akimis, jokio skirtumo. Bet skirtumas vis dėlto – esminis. Tokiu atveju protokolai advokatams būtų pateikiami po kiekvieno teismo posėdžio, suteikiant po tris paras laiko tinkamam jų patikrinimui, įvertinimui ir pastabų pareiškimui. Žodžiu, gynėjai būtų galėję išsamiai susipažinti su kiekvieno teismo posėdžio protokolu, vos jam pasibaigus. Milžiniškos darbo apimtys būtų buvusios išskaidytos į dalis.

Deja, beveik trejetą metų itin intesyviai po kelis, nuo dviejų iki keturių posėdžių (po 6-8 val. kiekvienas), per savaitę trunkantis procesas Medininkų žudynių byloje buvo pavadintas vienu posėdžiu. O tai – beveik du tūkstančiai kompiuteriu surašytų lapų ir maždaug tūkstantį valandų trunkantys garso įrašai. Pabandyk per 72 valandas patikrinti, ar tai, kas surašyta popieriuje, sutampa su tuo, kas skamba garso įrašuose. Akivaizdu, kad tokio darbo nuveikti per tris paras neįmanoma. Nors kiekvienas netikslumas arba iškraipymas galėjo įgauti visiškai kitą, esminę, lemiamą, reikšmę nuosprendžiui.

Žodžiu, daugkartiniai nuteistojo K. Michailovo priekaištai teismui dėl aikvaizdaus šališkumo ir pastangos nušalinti teisėjų kolegiją, bei jo advokatų A.Marcinkevičiaus ir I.Botyrienės tvirtinimai, jog gynybai buvo trukdoma deramai atlikti savo pareigą mįslingoje Medininkų žudynių byloje, – neatrodo nepagrįsti ar išgalvoti. Tik vis dar neaišku, kam naudinga, jog šioje rezonansinėje istorinėje byloje liktų kuo daugiau neaiškumų ir netikslumų. Vargu ar Lietuvos istorijai tokios abejonės tikrai reikalingos.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: buvusį Rygos OMON milicininką Konstantiną Michailovą – Nikuliną ginantis advokatas Arūnas Marcinkevičius.

2011.06.27


Prisijunkite prie diskusijos