Didžiausias 2015 metų pavojus – dreifavimas


Print

Prieš ketverius ar penkerius metus vienoje diskusijoje išreiškiau mintį, kad Rusijos ekonomika žygiuoja prie didelės krizės. Taip teigiau matydamas, kaip Rusijos valdžia reaguoja į dėl 2008 m. pasaulinės ekonominės krizės prasidėjusius pokyčius. Šios krizės laikotarpiu tapo akivaizdu, kad JAV dar agresyviau investuos ir išnaudos savo energetikos potencialą, o Europa augant konkurenciniam spaudimui nebegalės taikstytis su Rusijos diktuojamomis dujų kainomis. 

Ilgainiui Rusijos pajamos iš energijos išteklių eksporto mažės, todėl siekdama išsaugoti savo ekonomikos potencialą ir visuomenės gerovę Rusijos valdžia privalo imtis skubių reformų, didinti konkurencingumą ir taip mažinti priklausomybę nuo importo. Yra teigiančiųjų, kad tai ir buvo daroma.

Beje, ir mes žurnale aprašėme keletą sprendimų. Vienas jų – kelias dešimtis milijardų JAV dolerių skirti žemės ūkio Rusijoje plėtrai. Tačiau šio sprendimo reikšmę pabrėžėme tam, kad iš anksto perspėtume Lietuvos ūkininkus, jog orientuotis į Rusijos rinką labai rizikinga, o ne todėl, kad tikėjome, jog Rusijai pavyks sumažinti priklausomybę nuo maisto importo. Nes, sprendžiant iš to, kiek pinigų buvo investuota į karines pajėgas, keliant algas specialiųjų tarnybų darbuotojams ir pensijas pensininkams, buvo akivaizdu, jog V. Putinas pasirinko kitą kelią – tokį, kurį jau ne kartą išbandė kiti diktatoriai, tarp jų ir Aliaksandras Lukašenka.

Pastarasis jau kelis kartus pakartojo tą patį fintą – likus dvejiems metams iki rinkimų pradėdavo nuosekliai kelti atlyginimus ir taip iškreipdavo realybę, o kai laimėdavo rinkimus, pirmai progai pasitaikius devalvuodavo Baltarusijos valiutą ir taip grįždavo prie realių valstybės finansinių galimybių. Svarbiausia, kad kai keldavo atlyginimus, A. Lukašenka per kontroliuojamos žiniasklaidos priemones aiškindavo, kad tai jo nuopelnas, o kai devalvuodavo valiutą, teigdavo, kad dėl to kalti Baltarusijos priešai.

Taigi V. Putinas nieko naujo iš esmės neišrado, tik jo sėkmės ciklas buvo daug ilgesnis, todėl ir dabartinė duobė gerokai gilesnė. Kaip ir A. Lukašenka, jis stengiasi įtikinti visuomenę, kad viskas, kas buvo gerai, yra jo nuopelnas, o viskas, kas šiandien rusus liūdina, yra Vakarų sąmokslo rezultatas. Beje, nukreiptas prieš Rusiją, nors ji tik gelbėjo Ukrainoje fašistų persekiojamus rusus.

Cinizmas politikoje – įprastas reiškinys, tačiau tik žiniasklaidą kontroliuojantys diktatoriai turi prabangą nuolat meluoti pasauliui ir savo šalies gyventojams. Pavyzdžiui, teigti, kad viskas daroma dėl tėvynainių, ir gausiausiai jų gyvenamose teritorijose pradėti karą. Arba apsimesti, kad dėl ekonominės krizės kalti sąmokslininkai iš Vakarų, nes sumažino naftos kainas. Nors tyrinėjant naftos kainos istoriją akivaizdu, kad ji dažniausiai būdavo gerokai mažesnė nei 50 JAV dolerių už barelį, o ne didesnė.

O spartus Kinijos ir kitų besivystančių valstybių ekonomikų augimas, kuris pripratino prie kelis kartus didesnių naftos kainų, gali būti atsvertas augančios JAV naftos gavybos bei lėtėjančio BRIC valstybių (Brazilija, Rusija, Indija, Kinija) ekonomikos augimo. Todėl kainos gali ilgesnį laiką svyruoti 50–70, o ne 100–150 JAV dolerių už barelį diapazone. Neabejojame, kad V. Putinas tokią riziką puikiausiai suprato ir įvertino, todėl sąmoningai priėmė sprendimą, užuot įgyvendinus būtinas reformas, modernizavus ekonomiką ir skaidrinus jos funkcionavimą, išlaukti momento, kai galės savo paties sukurtos sistemos sukauptus nuostolius nurašyti rusų gerovės sąskaita.

Kodėl V. Putinas sąmoningai pasirinko žengti į krizę, jau analizavome. Tai susiję su susiformavusia valdžios piramide, kuri Rusijoje siekia kontroliuoti ne tik visuomenę, bet ir pelną generuojančias sritis. Todėl ekonomikos modernizavimas ir ypač skaidrinimas, galintys ilgainiui sustiprinti Rusijos ekonomiką, kartu yra ir pavojaus šaltinis, galintis sumažinti Kremliui lojalių struktūrų pelnus. Būtent tai paaiškina ne tik tai, kodėl buvo atidėliojamos nepopuliarios reformos, kad nenervintų rinkėjų, bet ir tai, kodėl buvo atidėliojami sprendimai, kurie būtų padidinę Rusijos ekonomikos konkurencingumą ir kartu nuo Kremliaus struktūrų tiesiogiai nepriklausomo verslo įtaką.

Taigi, krizė Rusijoje buvo neišvengiama. Žinoma, ji būtų galėjusi prasidėti ir vėliau, tačiau būtų buvusi tik dar didesnė. Šiandien Rusijos pastangos neleisti Ukrainai išsprūsti iš jos įtakos ir Vakarų sankcijos, kaip ir krintančios naftos kainos, šią krizę tik paankstino.

Tačiau ar Lietuvoje buvo daug tų, kurie perspėjo apie tokios krizės grėsmę? Ir šiandien internete galima rasti įvairių veikėjų bei pramonininkų pareiškimų ne tik apie tai, kad būtina draugauti ir kuo glaudžiau bendradarbiauti su Rusija, bet ir panegirikos V. Putinui bei A. Lukašenkai, kaip gerai besitvarkantiems vadovams. O perspėjančiųjų apie tai, kad būtina modernizuoti Lietuvos ekonomiką ir mažinti priklausomybę nuo eksporto į Rusiją, tėra vienetai.

Ir tai nėra atsitiktinumas, nes ir šiandien, kai akivaizdu, jog Rusijoje vykstantys procesai turės ilgalaikę įtaką Lietuvos ekonomikai ir būtini ryžtingi bei atsakingi sprendimai, mažinantys neigiamą Rusijos įtaką bei didinantys Lietuvos ekonomikos potencialą, turime tik informacinį triukšmą.

Per pastaruosius kelis mėnesius suskaičiavome kelis šimtų laidų ir straipsnių, kuriuose diskutuojama apie Rusijos ateitį, apie šimtą straipsnių bei laidų, kuriuose kalbama apie tai, kaip Rusijos krizė gali paveikti Lietuvos ekonomiką, ir nė vienos bent kiek išsamesnės laidos ar straipsnio apie tai, kokius sprendimus ar reformas turėtume įgyvendinti, kad dabartinę krizę ne šiaip išgyventume, bet taptume stipresni.

Tuo labiau kad Rusija jau pateko į krizę, nes jos lyderiui tiko jo valstybę alinančios, tačiau jo sėbrams pelną kraunančios sistemos, o didžioji Lietuvos krizė dar laukia ateityje. Todėl 2015-aisiais labiausiai bijoti turėtume to, kad, užuot sprendę daugybę sisteminių problemų, tik žiaumosime ES milijardus ir lėtai dreifuosime iki didžiosios 2025 m. krizės.

Nuotraukoje” žurnalo “VALSTBĖ” redaktorius Eduardas Eigirdas, šio teksto autorius.

2015.02.16; 02:02


Prisijunkite prie diskusijos