Kodėl šiandien prisimenu Azerbaidžaną? Gegužės 28-oji šiai valstybei – svarbi, reikšminga diena. Tai – tarsi lietuviškosios Vasario 16-osios analogas. Būtent 1918-ųjų gegužės 28-ąją buvo įkurta Azerbaidžano demokratinė valstybė.
Gegužės 28-iji – Azerbaidžano Respublikos diena
Anuomet Azerbaidžanas buvo vienintelė pasaulietinė valstybė musulmoniškuose Rytuose. Deja, laisve azerbaidžaniečiams neteko ilgai džiaugtis – po kelerių metų šalį okupavo sovietų Rusija. Nepriklausomybė atgauta tik 1990 – 1991-aisiais metais. Tad lengva suprasti, kodėl azerbaidžaniečiai šiandien iškilmingai pasitempę, rimti, susikaupę.
Azerbaidžane ir užsienyje, kur tik gyvena gausios azerbaidžaniečių diasporos, – visur rengiami valstybiniai ir privatūs minėjimai, plaikstosi Azerbaidžano vėliavos, skamba azerbaidžanietiška muzika.
Iškilmingas priėmimas surengtas ir Azerbaidžano ambasadoje Vilniuje, kur svečius priėmė nepaprastasis ir įgaliotasis Azerbaidžano Respublikos ambasadorius Lietuvoje J.E. Hasanas Mammadzada.
Tad mums, turintiems pažįstamų azerbaidžaniečių, nederėtų nepamiršt, jog gegužės 28-oji – Azerbaidžano Respublikos diena. Azerbaidžaniečiai šiandien nusipelnė nuoširdžių mūsų pasveikinimų.
Prisiminus 3-ąjį Baku humanitarinį forumą
Beje, prisiminti Azerbaidžaną netiesiogiai paskatino ir Lietuvoje viešintis Italijos Milano universiteto profesorius Alesandro Vitale (Alessandro Vitale). Su puikiai lietuvių kalbą pramokusiu profesoriumi susipažinau būtent Azerbaidžano sostinėje 2013-aisiais metais surengtame 3-iąjame Baku tarptautiniame humanitariniame forume. Nors prof. A.Vitale labai užimtas, nes skaitė politolgijos paskaitas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studentams, mielai rado laiko diskusijai ir apie … Azerbaidžaną. Pokalbyje taip pat dalyvavo lietuviškai puikiai šnekantis jo kolega asistentas ir pagalbininkas Klaudijo Barna.
Kokį Azerbaidžaną prisiminėme kalbėdamiesi vienoje iš Kauno senamiesčio kavinių? Azerbaidžanas – perspektyvi, veržli valstybė, žinanti, ko nori. Akivaizdu, kad Azerbaidžanas siekia būti įtakinga, turtinga valstybe, draugiškai bendraujančia su visomis pasaulio valstybėmis. Ir turi tam jėgų bei užsispyrimo.
Prof. A.Vitale manymu, apie Azerbaidžano perspektyvumą byloja jau vien demografinė padėtis. Azerbaidžaniečiai – ne senstanti, ne mažėjanti nacija. Valstybė, kurioje jaunų žmonių iki 35-erių metų kelis kartus daugiau nei garbaus amžiaus sulaukusiųjų, – pajėgi įgyvendinti net labai ambicingus planus.
Ar ši nacija tikrai žino, kaip dera įgyvendinti nacionalinę idėją? – jau sudėtingesnis klausimas. Bet italai A.Vitale ir K.Barna mano, kad Azerbaidžano perspektyvos – milžiniškos. Net lyginant su Italija.
Pasak Milano universiteto dėstytojų, – Italijoje sunki tiek politinė, tiek ekonominė, tiek kultūrinė padėtis. Italijoje – daug įsisenėjusių bėdų. Italiją būtina reformuoti nuo kojų iki galvos, nuo pradžios iki pabaigos. Nes daugelis bėdų – esminės, trukdančios judėti į priekį. Deja, Italijoje nėra politinių ir ekonominių struktūrų, kurios pajėgtų imtis kardinalių, giluminių reformų. Nėra jėgų, nėra noro, nėra energijos. O Azeraidžanas, regis, turi visko, ko reikia ambicingam šuoliui į priekį.
Italijoje – vis dar siautėja mafija
Kaip bebūtų liūdna ir skaudu, Italijoje – vis dar aktyvi mafija. Nusikalstamos grupuotės įsitvirtinusios ne tik ekonomiškai atsilikusioje Pietų Italijoje. Jos savo sąlygas diktuoja ir Šiaurės Italijai, kuri visąlaik buvo laikoma darbštesne, pareigingesne nei pietinė dalis. Visos mafijos atšakos susipynusios su valdžios institucijomis. Dažnai net nesuprasi, su kuo kalbiesi – su valdžios atstovu ar mafiozu.
Štai kad ir, regis, toks paprastas užsiėmimas kaip šiukšlių tvarkymas. Neapolyje šios netvarkos iki šiol neįmanoma išguiti. Todėl šis Italijos miestas jau metų metais skęsta šiukšlėse. Be jokios abejonės, italams turėtų būti gėda, kad Neapolis – šiukšlių miestas. Tuo pačiu italai turėtų pavydėti azerbaidžaniečiams. Juk Azerbaidžano naujoji sostinė Baku ir senoji sostinė Giandža, kur teko svečiuotis, – skęsta gėlėse ir švaroje.
Prof. A.Vitale taip pat baugina ir itališkosios bedarbystės dydžiai. Ypač tarp jaunų žmonių. Be kita ko, Italijoje – mažas gimstamumas. Italai – sparčiai senstanti tauta. Italai nebeaugina daug vaikų. Vos vieną ar du. Tad nenuostabu, jog Italijos politologui padarė milinišką įspūdį Azerbaidžano jaunimas.
Italijos profesoriui didžiulį įspūdį paliko ir žinia, kad pasibaigus 3-iajam tarptautiniam Baku forumui Azerbaidžanas paskelbė visus be išimties dalyvių pranešimus. Tiek palankius, tiek neutralius, tiek kritiškus. Italijos valdžia, italo teigimu, taip demokratiškai nebūtų pasielgusi. Skelbtų tik palankius ir labai palankius pranešimus. O kritiką nutylėtų, tarsi jos nė nebuvę.
Tokių cenzūrą primenančių pavyzdžių Italijoje esama ir daugiau. Pavyzdžiui, pastaruoju metu sunkoka paskelbti Europos Sąjungą kritikuojančias publikacijas.
Su politologais iš Italijos kalbėta ir apie azerbaidžanietišką mandagumą, draugiškumą, svetingumą. Taip, italai – draugiški, paslaugūs, svetingi. Bet azerbaidžaniečių draugiškumas, paslaugumas ir svetingumas – lyg ir nuoširdesnis, tikresnis. Italai – draugiški todėl, kad taip elgtis išmokyti, įpratinti. O azerbaidžaniečiai mandagūs, draugiški ir svetingi ne tik todėl, kad – taip reikia. Azerbaidžaniečiai draugiški, mandagūs ir svetingi dar ir dėl to, kad tokiais jie nori būti „iš visos širdies“, kad jiems malonu rotyti pagarbą ir svetingumą visiems Azerbaidžano svečiams.
Paklausus, ar Italijos dėstytojai nenorėtų praleisti vasaros ar žiemos atostogų būtent Azerbaidžane, jei tik atsirastų tokia galimybė, tiek prof. A.Vitale, tiek jo aistentas Kl.Barna susižvalgė ir pasakė: „o kodėl gi ne?“ Prof. A.Vitale prisipažino pasiilgęs tų švenčių, kurias 2013-ųjų pabaigoje padovanojo 3-iojo Baku tarptautinio humanitarinio forumo organizatoriai.
Azerbaidžanietiškas kalendorius: įsimintinos datos ir šventės
Ypač viešnagė į Azerbaidžaną būtų prasminga, jei sutaptų su azerbaidžaniečams svarbiais įvykiais, minėjimais. Juk Azerbaidžano kalendorius – pilnas įsimintinų datų. Tik rinkis.
Be Respublikos dienos (gegužės 28-oji) Azerbaidžanas turi Tautos gelbėjimo dieną, kuri švenčiama birželio 15-ąją. Kuo svarbi ši diena? Nepriklausomybę nuo SSRS Azerbaidžanas paskelbė šiek tiek vėliau nei Lietuva – 1991-aisiais. 1991-ieji į Azerbaidžano istoriją įėjo kaip metai, kai šalis neturėjo realios valdžios, kai vyravo chaosas ir neapibrėžtumas. Situaciją dar blogino ir karinė Armėnijos agresija. 1993-aisiais Azerbaidžanui buvo iškilęs net pilietinio karo pavojus.
Įtampa nuslūgo tik 1993 metų birželio 15-ąją, kai šalies prezidentu buvo išrinktas Geidaras Alijevas. Nuo 1997-ųjų ši diena Azerbaidžane laikoma kaip Nacionalinio išsigelbėjimo diena. Azerbaidžano Medžlisas (Azerbaidžano parlamentas) 1997-aisiais ją oficialiai paskelbė valstybės švente.
Birželio 26-oji – Azerbaidžano ginkluotųjų pajėgų diena. Kas nenorėtų išvysti karinio Azerbaidžano ginkluotųjų pajėgų parado, nenorėtų pamatyti karinių pratybų?
Spalio 18-oji – Azerbaidžano Nepriklausomybės diena. 1991-ųjų metų rugpjūčio 30-ąją neeilinėje Azerbaidžano Aukščiausiosios Tarybos sesijoje buvo priimta Azerbaidžano Respublikos nepriklausomybės deklaracija. O 1991-ųjų spalio 18-ąją vienbalsiai priimtas Konstitucijos aktas „Dėl Azerbaidžano respublikos nepriklausomybės“.
Lapkričio 9-ąją švenčiama Azerbaidžano vėliavos diena. Azerbaidžano vėliava pirmą kartą pripažinta kaip valstybinė 1918-ųjų gruodžio 9-ąją, pradėjus gyvuoti nepriklausomai pasaulietinei demokratinei Azerbaidžano valstybei. Valstybinės vėliavos statusą ji turėjo iki 1920-ųjų balandžio mėnesio (iki bolševikų perversmo). Po Azerbaidžano okupacijos (Azerbaidžanas buvo jėga inkorporuotas į SSRS) ši vėliava pirmą kartą neoficialiai iškelta sostinėje Baku tik 1988 metais (dabartinė Azadlyg aikštė).
Azerbaidžanas turi Konstitucijos dieną. Ji minima lapkričio 12-ąją. Azerbaidžano Respublikos Konstitucija priimta 1995-aisiais. Ji tapo ketvirtąją turint omenyje Azerbaidžano valstybingumo raidą. Ji sudaryta iš 5 skyrių, 12 skirsnių ir 158 punktų. Konstitucijos kūrimo iniciatorius buvo tuometinis šalies Prezidentas Geidaras Alijevas.
O štai lapkričio 17-oji – taip pat labai svarbi diena. Tądien Azerbaidžanas mini Nacionalinio atgimimo dieną. Šios dienos esmė – liūdna. Azerbaidžaniečiai lapkričio 17-ąją prisimena 1988-aisiais prasidėjusią Armėnijos agresiją. Tuometinės Sovietų Sąjungos ir Armėnijos TSR vadovų iniciatyva armėnų ginkluotosios pajėgos ir teroristinės organizacijos iš savo gimtųjų namų išvijo per 200 tūkst. azerbaidžaniečių. Pasipiktinę azerbaidžaniečiai 1988-ųjų lapkričio 17-ąją Baku centre (dabartinė Azadlyg aikštė) pradėjo neterminuotą mitingą, smerkiantį prieš Azerbaidžaną nukreiptą agresiją.
Gruodžio 31-ąją minima Azerbaidžaniečių solidarumo diena. Azerbaidžaniečiai išsibarstę po visą pasaulį. Daug azerbaidžaniečių gyvena Irane (Pietų Azerbaidžanas), Turkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, JAV, Didžiojoje Britanijoje, Artimųjų Rytų šalyse. Pati gausiausia azerbaidžaniečių bendruomenė – Rusijoje. Čia jų gyvena apie 2 milijonus.
1993-ųjų metų gruodžio 31-ąją Azerbaidžano prezidentas G.Alijevas pasirašė specialų dekretą, paskelbdamas šią dieną Azerbaidžaniečių solidarumo diena.
Novruzo, Gurbano ir Ramadano šventės
Be kita ko, Azerbaidžanas turi nuostabią Novruzo šventę. Ji rengiama pavasario garbei. Ji – labai sena. Jai apie 5 tūkst. metų. Senovės Babilone ši šventė trukdavo 12 dienų kovo – balandžio mėnesiais. Jos metu prisilaikyta specialiųjų ritualų.
Nors Novruzas laikomas religine švente, jis pradėtas švęsti dar gerokai iki islamo įsigalėjimo.
Azerbaidžanas laikomas Ugnies šalimi. Ugnis senovės Azerbaidžane garbinta kaip šventenybė. Manyta, jog ugnis padeda apsivalyti nuo purvo, neteisingų minčių, blogio. Prieš pat Novruzą buvo užkuriami laužai, ir kiekienas, nepriklausomai nei nuo amžiaus, nei nuo lyties, privalėjo peršokti per laužą septynetą kartų.
Ugnies niekad negesindavo vandeniu. Laužui leisdavo pačiam užgesti. Po to jaunuoliai paimdavo pelenus ir išbarstydavo kuo toliau nuo namų. Manyta, jog tokiu būdu nuo namų nustumiamas blogis.
Ypatingą reikšmę turėjo ir vanduo. Jei Novruzo metu peršoksi per upelį, tai bylos, kad tu nusiplovei visas praėjusiųjų metų nuodėmes ir blogas mintis.
Novruzo įkarštis – kai Senieji metai įgaliojimus atiduoda Naujiesiems metams. Žiloje senovėje tądien šaudyta iš visų turimų ginklų.
Novruzo metu privalo būti pagaminti septyni patiekalai, kurių pavadinimas prasideda raide „s“. Ant stalo statomas veidrodis, žvakė, prieš veidrodį – dažyti kiaušiniai. Visi šie daiktai turi gilią prasmę. Pavyzdžiui, žvakė simbolizuoja ugnį, veidrodis – blaivų protą…
Pirmąją Novruzo dieną visiems privalu būti namuose. Legenda byloja: jei pirmąją Novruzo dieną nebūsi namie, namų nematysi ištisus septynerius metus. Visą naktį turi degti žvakė. Jei užges – lauk nelaimės.
Gurban šventė – religinė, svarbi visiems musulmonams. Jos metu aukojamas gyvūnas. Paskersto avino ar jaučio mėsa išdalinama vargšams. Šventės trukmė – dvi dienos. Korane parašyta: „Alachui nereikia nei gyvūnų mėsos, nei gyvūnų kraujo, Alachui reikalingas tik jūsų tikėjimas“.
Tuo tarpu Ramadano šventė moko musulmonus mylėti ir gerbti Alachą bet kokiomis sąlygomis, net esant išmėginimams, nepritekliams. Musulmonai tą mėnesį susilaiko nuo linksmybių, badauja. Dienos metu draudžiama valgyti, rūkyti, mylėtis. Ši prievolė neprivaloma tik kariams, vaikams, ligoniams ir nėščioms moterims.
Nuo 1993-ųjų metu Ramadanas – oficiali Azerbaidžano šventė.
Tad turime tūkstantį priežasčių, kodėl verta aplankyti tolimąjį Azerbaidžaną.
Nuotraukoje: Slaptai.lt redaktorius Gintaras Visockas senojoje Azerbaidžano sostinėje Giandžoje, drauge su jaunaisiais azerbaidžaniečiais.
2014.05.27; 20:08
