Lietuvos valstybė bando rinktis klaidingą variantą, ieškodama išeities iš diplomatinio skandalo. Ji linkusi griežtai bausti Vengrijoje ir Azerbaidžane rezidavusius diplomatus. Mobiliausiais telefonais per daug atvirai nuomones reiškusiems diplomatams Renatui Juškai ir Artūrui Žurauskui norima atimti galimybę reziduoti Vengrijoje ir Azerbaidžane. Tiek Premjero, tiek Prezidentės, tiek URMo tarnybos tvirtina, esą abu ambasadoriai prarado pasitikėjimą.
Tik Seimo užsienio reikalų komitetas nepritaria tokioms griežtoms sankcijoms. Ir tai, regis, išmintinga pozicija. Lietuvai nederėjo viešai mėtytis griežtais priekaištais, esą diplomatai "prarado pasitikėjimą" ar "privalo galvoti, ką sako". Tik sureikšminome mums primestą provokaciją.
Užuot viešai ignoravę neaiškiomis aplinkybėmis įrašytus privačius diplomatų pokalbius mobiliaisiais telefonais, kažkodėl puolėme piktintis. Nors pirmosiomis skandalo dienomis tikrai dar nežinojome, kaip ir kodėl privatūs diplomatų pokalbiai atsidūrė internetinėje erdvėje. O ir šiandien greičiausiai neturime absoliučiai tikslios informacijos, kas mums pakišo "šitą kiaulystę". Vadinasi, sutikome žaisti pagal mūsų nedraugų primestas taisykles. Pamiršome, kad, pakliuvus į tokią bėdą, išmintingiausia viską neigti arba gintis atsitveriant … geležine tylėjimo siena.
Tad dabar neatmestina galimybė, jog mums gero nelinkinčių užsienio šalių slaptosios tarnybos ir vėl rengs panašaus pobūdžio provokacijas – viešojon erdvėn išmes naujų privačių telefoninių pokalbių išklotinių. Ką tada darysime? Skelbsime naujus nepasitikėjimus saviems diplomatams, atšaukdami juos iš misijų užsienyje?
Bet juk priimdami tokius kriterijus rizikuojame prarasti patyrusių, gabių, drįstu manyti – principingų diplomatų. Juk slaptosios nedraugiškų valstybių tarnybos norėtų išstumti būtent patyrusius, gabius, principingus mūsų pareigūnus.
O jei ilgainiui jau nebeskubėsime svaidytis atleidimais, vadinasi, įklimpsime į dvigubų standartų liūną, suteikdami pretekstą papildomoms kritiškoms diskusijoms: vienus baudžiame – griežčiau, kitus – švelniau.
Trečiasis variantas – ne mažiau liūdnas. Privačių pokalbių metu atviriau pasiginčyti mėgę ir tebemėgstantys Lietuvos diplomatai rizikuoja tapti Rusijos, Baltarusijos slaptųjų tarnybų šantažo aukomis. Ar turime informacijos, kiek ne itin malonių privačių telefoninių pokalbių mūsų oponentai įrašė bent jau per pastaruosius kelerius metus? Ar turime veiksmingų priešnuodžių, kaip apsaugoti savo diplomatus nuo galimų šantažų?
Galų gale esama iškalbingos tarptautinės patirties, kuria galėjome pasiremti, ieškodami visoms Lietuvos pusėms priimtino "aukso viduriuko". Prisiminkime, kaip pasielgė JAV, kai Džulijanas Asandžas savo sukurtoje internetinėje erdvėje "WikiLeaks" paskelbė tūkstančius privačių amerikiečių diplomatų pokalbių išklotinių? Oficialusis Vašingtonas neskubėjo smerkti per daug atvirai mobiliausiais telefonais kalbėjusių ar elektroniniu paštu per daug atvirus laiškus siuntinėjusių diplomatų.
Tad panašiai elgtis privalėjo ir Lietuva. Nuo pašalinių akių ir ausų apsaugotuose kabinetuose savus diplomatus barkime tiek, kiek geidžia širdis. Bet viešai apsimeskime, jog nieko rimto nenutiko. Viešai juos net pagirkime kaip kompetetingus ir įžvalgius. Gal net paaukštinimus suteikime. O kai viskas aprims – tik tada tegul sulaukia pelnytos bausmės. Kad priešiškų valstybių agentams prapultų bet koks noras mūsiškius šantažuoti.
Beje, jei atidžiau pažvelgsime į šį incidentą, mūsų diplomatai nepadarė mirtinos klaidos. Jų telefoniniai pokalbiai buvo viso labo privatūs. Jie, skirtingai nei kadaise tuometinis ambasadorius Latvijoje Antanas Valionis, viešai nekritikavo nei Vengrijos, nei Azerbaidžano prezidentų.
Tad šių eilučių autoriui atrodo keista Prezidentės Dalios Grybauskaitės ir premjero Algirdo Butkevičiaus reakcija. Prezidentei ir premjerui reikėjo santūriau reaguoti. Bent jau dėl to, kad privačiame telefoniniame diplomatų pokalbyje ne itin palankiai minimi aukščiausi šalies vadovai. Dabar visuomet galima įtarti, jog diplomatus bandoma skubiai atšaukti iš Vengrijos ir Azerbaidžano tik dėl to, kad šie leido sau kritiškai atsiliepti apie pirmuosius Lietuvos asmenis. Velniškai įdomu, kaip susiklostytų diplomatų likimai, jei privačių pokalbių metu jie liaupsintų Prezidentę su Premjeru, o, pavyzdžiui, liūdnai pagarsėjusį Viktorą Uspaskichą – griežtai smerktų?
O jei mūsų diplomatai vis tik prarado pasitikėjimą, turėtume pripažinti, kad ir Lietuvos slaptosios tarnybos po šio incidento neįgijo daugiau pasitikėjimo. Kas ką besakytų, o mūsų VSD vadovybė nesugebėjo užkirsti kelio nesankcionuotiems telefoninių pokalbių pasiklausymams. Bet VSD vadovybė kažkodėl paliekama nuošalyje, tarsi būtų nieko dėta.
Šį incidentą Lietuvos žiniasklaida pastaruoju metu narplioja net rankoves pasiraitojusi. Vienas iš įdomesnių – 15min.lt politikos redaktoriaus ir apžvalgininko Rimvydo Valatkos komentaras "Kuria vieta galvoja A.Butkevičius – ar galvoja?" R.Valatka pastebi:"Taip ar kitaip, bet VSD net neieškojo, kas slapta įrašinėjo diplomatų pokalbius. Būtent tai, kad VSD neieškojo nusikaltėlių, o ne patys įrašai, kuriuose, be mūsų vadų liguistai savimeilei neįkandamo humoro, daugiau nieko kraupaus nėra, yra liūdniausia skandalo dalis".
Svarbus ir šis R.Valatkos priminimas: "Brandi valstybė gina diplomatinę tarnybą, o ne ją naikina. Kažkada ir Lietuva buvo solidi valstybė. Kai prieš septynerius metus buvo paviešinti A.Januškos ir Gruzijos prezidento M.Saakašvilio patarėjo G.Targamadzės pokalbiai apie Baltarusijos opoziciją, Lietuva į tai oficialiai nereagavo. Operacija su provokacija nepavyko".
Tačiau Lietuvos spauda, svarstydama, kokių priekaištų nusipelnė mūsų du diplomatai, neatkreipė dėmesio į, man regis, ne mažiau svarbų moralinį aspektą. Vienas iš mūsų diplomatų, užsimindamas apie Armėnijos ir Azerbaidžano nesutarimus dėl Kalnų Karabacho, pareiškė, esą Lietuvai derėtų palaikyti ne tiek teisiąją pusę, o būtent armėnus. Suprask, krikščionys armėnai – mums artimesni.
Štai toks požiūris – keistokas. Niekas nesiginčija – santykiuose tarp valstybių labai svarbus ir pragmatiškasis dėmuo. Tačiau taip akivaizdžiai atmesti tiesos ir teisingumo kriterijų Lietuvai negalima. Priešingu atveju prarandame moralinę teisę reikalauti, kad didžiosios valstybės padoriai elgtųsi su mumis. Kai kurios ekspansinius planus puoselėjančios milžinės tik ir laukia, kada nusižengsime pagrindinėms moralės taisyklėms – suteiksime joms puikią progą ignoruoti teisingumo principus pripažįstant vien jėgą.
Taigi vardan ko rizikuojame prarasti Azerbaidžano palankumą. Ginčytis su milijonais musulmonų dėl teisybės – viena, ginčytis su Islamo gerbėjais dėl melo – visai kas kita.
Lietuvos užsienio reikalų ministerija tikriausiai padarė klaidą, siųsdama į Baku skeptišką požiūrį apie azerbaidžaniečius turintį diplomatą. Į Azerbaidžaną turėtų būti siunčiami diplomatai, kurie šiai šaliai jaučia palanumą. O į Armėniją ambasadoriauti privalėtų vykti tie, kurie turi sentimetų armėnams.
O jei jau mums rūpi vien pragmatiniai reikalai, nepamirškime, jog Armėnija šiuo metu sėdi Rusijos kišenėje ir, regis, ten dar ilgai sėdės. O Azerbaidžanas – nuo Rusijos mažiau priklausoma šalis. Be kita ko, Azerbaidžanas – žymiai didesnis už Armėniją, turintis žymiai daugiau gamtinių išteklių. Azerbaidžanui labai gimininga Turkija – viena stipriausių NATO valstybių. Tad dar nežinia, kurioje pusėje – pragmatiškumas.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2013.08.27
