Apie dvigubą pilietybę ir dvigubą „v“ („w“) pasuose (o po to ir visuose teisiniuose dokumentuose, daugeliu atvejų atgaline data) jau tiek prikalbėta, jau tiek kartų įrodyta, kad tai prieštarauja Konstitucijai ir Lietuvos saugumo interesams, kad sunku ką ir bepridurti.
Bet štai liberalai esant įtemptai tarptautinei padėčiai labai susirūpino tautos išnykimu. Esą dabar daug lietuvių atsisako arba netenka Lietuvos pilietybės, nes nori būti kitos šalies piliečiais.
O galėtume jų ryšius su Lietuva išsaugoti, leisdami jiems išlikti ir Lietuvos piliečiais, garsiai mąsto liberalai. Ir užsimojo globaliai – viso pasaulio šalių piliečiais. Gerai dar, kad liberalų partneriai opozicinėje koalicijoje TSLKD timptelėjo juos už švarko.
Ir kas pasakys, ko daugiau liberalų projekte buvo, noro pigiai prisirinkti papildomų lietuvių emigrantų balsų rinkimuose, ar penktos kolonos požymių galimo karo išvakarėse.
Statistika verčia susimastyti, ar dvigubos pilietybės galimybė būtų ne emigracijos problemų sprendimas, bet papildomas emigracijos, ypač ilgalaikės, skatinimas. Bent jau iki tol, kol pagal socialinės apsaugos parametrus pavysime ir pralenksime ES vidurkį.
Oficialios statistikos duomenimis per pastaruosius dešimt metų (2003-2013) iš Lietuvos emigravo apie 440 tūkst. gyventojų, imigravo – apie 110 tūkst.
Migracijos departamentas pateikė netekusiųjų Lietuvos pilietybės statistiką.
Atsisakiusių pilietybės prieš tampant kitos šalies piliečiu iš viso yra iki šimto asmenų, 2012 metais tokių asmenų buvo 26. Jau tapus kitų šalių piliečiais per metus Lietuvos pilietybė anuliuojama maždaug 500-čiai asmenų. Viso per 10 metų tik 1 proc. migravusiųjų pakeitė Lietuvos pilietybę į kitos šalies. Visų Lietuvos piliečių fone tai kol kas iš viso nereikšmingas skaičius.
Taigi apsisprendusių tapti kitos šalies piliečiais skaičius visai nerodo, kad dvigubos pilietybės problema Lietuvai ir net jos emigrantams būtų tokia opi. Opi ji tik kai kuriems rėksniams Pasaulio lietuvių bendruomenės viršūnėje. Kodėl – atskiras klausimas. Lengvai, beje, atsakomas.
Paleidus dvigubos pilietybės mechanizmą net ir apsiribojant euroatlantine erdve niekas nežino, nes niekas neatliko jokių rimtų tyrimų, į ką tai gali išvirsti pačioje Lietuvoje.
Dvigubos pilietybės klausimas, galbūt, aktualus kai kuriems emigrantams. Bet pirma atlikime tyrimus ne vien pagal tai, kokiose šalyse ir kaip reglamentuojama pilietybė ieškodami „protingo“ vidurkio, bet pirmiausiai atsižvelkime į savo valstybės, joje gyvenančių piliečių saugumą. Ypač dabar.
Be to, kvaila būtų ginčytis, ar Lietuvoje gyvena tam tikras procentas gyventojų, kurių istoriniai ryšiai su Lietuva silpnesni negu didžiosios daugumos gyventojų. Kai kuriems Lietuvos pilietybė – apskritai tik formalumas, užtikrinantis galimybę laisvai judėti Šengeno zonoje, susirasti joje darbą, studijuoti ir t.t. Tokių yra ir tarp lietuvių, bet tikėtina daugiau tarp nelietuvių.
Jei Lietuvoje yra norinčių būti kitos valstybės, su kuria pilietis istoriškai yra labiau susijęs, nei su Lietuva, piliečiu, būkime liberalūs, netraukime jų jiems to neprašant atgal į Lietuvą dvigubos pilietybės saldainiuku. Juo labiau, kad teisės į Lietuvos pilietybę jie nepraranda.
xxx
Tęsiasi ginčai dėl papildomų raidžių įvedimo į lietuvių abėcėlę. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas gegužės 6 dieną iš esmės pritarė socialdemokratų Irenos Šiaulienės ir Gedimino Kirkilo parengtam Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektui.
Nugalėjo keistas argumentas: pasirodo, kai labai labai norisi „w“, galima vadovautis Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos pripažįstamu raidynu asmenims visomis pasaulio kalboms identifikuoti. Taip klausimą (tik kokį?) neva išsprendė estai.
Tada lietuviška abėcėlė pasipildys tik lotyniška triada (o tiksliau – angliška) „w“, „q“ ir „x“, be visokių ten diakritinių ženklų.
O kaip su lietuvišku tarimu? Taip ir tarsime pagarsiui lietuviškomis raidėmis Lietuvos piliečių pavardes Tomaszewski ir Schmidt? Nes kitaip teks aiškinti Lietuvos pradinukams, kad garsas „Š“ Lietuvos dokumentuose užrašomas bent trejopai „Š“, „Sz“, „Sch“. Tai čia tik menkas pavyzdys. Būsimus garsinius – raidinius nesusipratimus tokioje sistemoje Lietuvoje būtų sunku nuspėti.
Laikas – pinigai. Tvirtinama, kad tai JAV kilęs posakis. Ar kas ištyrė, kiek laiko ir nervų kainuoja JAV aiškintis, kaip reikia užrašyti asmenvardį telefonu? „Spell your name letter by letter“. Ir atvirkščiai. Kaip reikia perskaityti užrašytą asmenvardį. Ne visi gi JAV poliglotai. Bet JAV – imigrantų iš viso pasaulio valstybė. Kitos išeities ir neturi. O mes, ką, taip pat einame tuo keliu?
Ir dėl ko visas triukšmas? Oro linijoms mes problemų su lietuviškomis pavardėmis nekeliame. Pamato Antanas Šmitas savo pavardę įsodinimo talone „Antanas Smitas“ ir triukšmo nekelia.
Tuo metu TS-LKD frakcijos nario Valentino Stundžio projektui, siūlančiam leisti pavardes nelietuviškais rašmenimis rašyti tik papildomame paso lape, nepritarta. Nors Latvijoje priimta tokia tvarka niekam pasaulyje nekelia abejonių ir tenkina visų be išimties jos tautybių gyventojus.
Kita vertus, dar yra vilties, kad nugalės sveikas protas. V. Stundžio projektas galutinai neatmestas – padaryta pertrauka. Be to, dar tars žodį Prezidentė. Ir dar yra Konstitucinis teismas. O geriausiai būtų, kad Seimas bendru sutarimu atidėtų šio ir dvigubos pilietybės klausimų svarstymą, bent jau kol baigsis Rusijos ir Ukrainos karas.
2015.05.08; 05:41
