Raffi Khatchadourian / The New Yorker
Džuliano Asandžo publikacijos kurstė prodemokratinius maištus ir pasitarnaudavo įrodymu teismo ieškiniuose ginant žmogaus teises visame pasaulyje. Taip pažymi The New Yorker korespondentas Rafis Chačadurianas, kuris šiemet daug kartų kalbėjosi su Džulijanu Asandžu akis į akį. Pirmasis toks pašnekesys įvyko netrukus po Donaldo Trampo (Donald Trump) inauguracijos.
„Tuo tarpu Asandžo metodai ir motyvacija kelia vis daugiau įtarimų“, – tęsia autorius. 2016 metų rinkimų JAV kampanijos metu Asandžas išspausdino dešimtis tūkstančių Demokratų partijos funkcionierių parašytų ir hakerių įgytų elektroninių laiškų. Donaldas Trumas pareiškė: „Dievinu WikiLeaks‘ą“. Hilari Klinton po rinkimų tikino, kad tos publikacijos suvaidino svarbiausią vaidmenį jos pralaimėjime.
Žurnalistas praneša, kad šnekėdamasis su Asandžu stengėsi „geriau suprasti, kaip jis vadovauja WikiLeaks‘ui, kaip jis gyvena, kaip pasikeitė jo politinės pažiūros ir kokį vaidmenį jo operacijoje suvaidino Rusija“.
„Nors WikiLeaks visada pritraukdavo kritiką tarsi magnetas, reakcija į Asandžo susijusias su rinkimais publikacijas buvo nepaprastai griežta: Vašingtone Asandžas įgijo Rusijos žvalgybos įrankio reputaciją“, – rašo autorius. „Stebėtina, ar ne? – sakė Asandžas. – Tie bjaurybės apsiginklavo retoriniu metodu: „puolęs žmogus“ arba „puolęs angelas“. Kadaise tai buvo klasiška, o dabar – blogai“.
Autorius primena: beveik prieš pat prezidento rinkimus JAV lapkričio 5 dieną Asandžas televizijos interviu pareiškė: „Mes galime pranešti, kad Rusijos vyriausybė nėra elektroninių laiškų, kuriuos išplatino WikiLeaks, šaltinis“. Žurnalistas komentuoja: „Tas paneigimas net ir tarp artimiausių jo šalininkų niekaip neišblaškė įtarimų, kad jis kalba nenuoširdžiai“. „Jis sako, kad tai darė ne rusai, – kalbėjo Chačadurianui vienas iš tų žmonių. – Bet jis negali to žinoti. Gal jo šaltinis buvo rusų pakištas asmuo? Aš manau, kad tiesa svarbi, kad ir kokiu būdų ji įsigyta, bet jei jis žinojo, kad tai padarė rusai, ir apie tai nepaskelbė, tai mane prislėgė“.
Žurnalistas samprotauja: „Galima tvirtinti, kad Asandžo publikacijos, priderintos prie rinkimų, tik pabrėžė, kas jau buvo žinoma apie demokratų kandidatę Klinton. Bet jo neigimai potencialiai užmaskavo informacinio karo tarp dviejų branduolinių valstybių aktą“.
Autorius primena: „Beveik penkerius metus Asandžas puoselėjo neapykantą poniai Klinton, iš dalies asmeninę, iš dalies ideologinę. Jis įtarė, kad Klinton norėjo surengti pasikėsinimą į jį ir suvaidino svarbų vaidmenį aštrinant jo konfliktą su Švedijos valdžia. Maža to, jis laikė ją pagrindiniu elementu politinėje mašinoje, į kurią įmontuotas Volstritas, Valstybės departamentas ir užsienio šalys – JAV klientės, tokios, kaip Saudo Arabija“. Jo nuomone, Klinton – korumpuota politikė, ją veda asmeninės ambicijos, ji – kovotoja už neoliberalųjį intervencionizmą, ir ji ketina įtraukti JAV į karą. 2016 metų vasarį Asandžas parašė straipsnį WikiLeaks‘o portalui, kuriame tvirtino, kad ponia Klinton netinka būti prezidente. Tačiau jis tikėjosi, kad ji laimės prezidento rinkimus.
„Tikriausiai prireiks nemažai metų, kad būtų išsiaiškinta, iki kokio laipsnio WikiLeaks paveikė rinkimų baigtį; Klinton kampanija nukentėjo ne tik nuo elektroninių laiškų nutekėjimo, bet ir nuo strateginių klaidų, savo kandidatės nepopuliarumo ir ilgo jos elektroninio pašto asmeninio serverio tikrinimo istorijos. Bet Asandžui virš galvos pakibo žymiai rimtesnis klausimas: kaip jis iš pat pradžių gavo tą medžiagą? Praėjus keliems mėnesiams po to, kai Amerikos žvalgybos tarnybos padarė išvadą, kad į Demokratų partijos institucijų elektroninį paštą koordinuotomis propagandinėmis pastangomis įsilaužė Rusijos vyriausybė, Asandžas to nepaliko ramybėje. Oficialų atsitikimo vertinimą jis pavertė – o tai, geriausiu atveju, pareiškimas, kad Asandžas panaudotas jam nežinant – Amerikos fiasco, aukštuomenės veidmainystės, demokratų, neomakartizmo ir netikrų naujienų isterijos simboliu, tuo pačiu kurstydamas fanatišką įniršį ir nepateisinamą nepasitikėjimą institucijomis“, – sakoma straipsnyje.
„Kokius artimus ryšius su Rusija užmezgė Asandžas, tai irgi vertinama įvairiai“, – rašo autorius. Jis primena, kad Asandžas per pokalbį su juo kažkaip piktinosi pernykščiu straipsniu The New York Times, pavadintu „Kaip Rusija išpeša naudos, kai Džulianas Asandžas atskleidžia Vakarų paslaptis“. „Asandžas palaikė tą straipsnį neteisingu ir net apgaulingu“, – praneša autorius.
Žurnalistas pastebi: „Tačiau kartais Asandžas bendraudavo su abejotinais žmonėmis. 2010 metais jį Elinghem-Hole (dvaras, kuriame Asandžas gyveno pakviestas savo šalininko, – red. past.) aplankė Israelis Šamiras, ginčytinos reputacijos ir ekstremistinių pažiūrų Rusijos pilietis“. „Kai kurie WikiLeaks‘o savanoriai laikė jį ekscentrišku palaižūnu, o kai kas įtarė, kad jis turi ryšių su Rusijos žvalgyba. Per vieną vizitą Asandžas, kuris pradėjo atsainiai žiūrėti į vertingą Valstybės departamento dokumentų archyvą (depešas, kurios atsidūrė WikiLeaks žinioje Čelsi Mening dėka, – red. past.), davė jam daugiau kaip 90 tūkst. necenzūruotų Amerikos diplomatų depešų Rusijos, buvusių sovietinio bloko šalių ir Izraelio temomis. Šamiras dalį medžiagų pardavė žurnalui, kuris buvo draugiškas Kremliui, o kitą dalį įteikė Aleksandrui Lukašenkai, autoritariniam Baltarusijos lyderiui, kuris pasinaudojo dokumentais, kad areštuotų opozicionierius (Šamiras tai neigia, įtikinėdamas, kad tai „pikti mano šmeižikų prasimanymai“)“, – sakoma straipsnyje.
WikiLeaks bendradarbiai apie tai sužinojo tada, kai į juos kreipėsi išsigandę baltarusių aktyvistai. Bendradarbiai ėmė nerimauti, kai kas norėjo atlikti tyrimą. „Džulianas viskam užkirto kelią, – prisimena vienas bendradarbis. – Jo požiūris buvo toks: paprasčiausiai jiems pasakykite, kad visa tai visiškai nepagrįsta, kad jis neturi depešų“.
Džulianas rašo: „Prieš keletą mėnesių Šamiras taip aprašė WikiLeaks, kalbėdamas su mano kolega: „Jeigu informacija teisinga, jeigu ji netaisyta, nesufabrikuota, tegul ją pateikia nors pats Nelabasis“. Nesunku įsivaizduoti, kad Kremlius, stebėdamas Asandžo konfliktą su JAV, matė, kad toks požiūris naudingas“.
„2012 metais, kai Asandžui buvo skirtas namų areštas ir jam labai reikėjo uždarbio, jis pradėjo rengti šnekamuosius šou su partneriais – RT, Rusijos valstybine informacijos transliacijų kompanija, kuri tarnauja Kremliaus propagandos interesams. Neseniai Asandžas man sakė, kad televizijos programa buvo priedanga jo bandymams gauti politinį prieglobstį. „Man tai buvo būdas imti interviu iš valstybių vadovų ir taip toliau, kreiptis į įvairiausias ambasadas“, – sakė jis. Kai aš paklausiau, kaip atsirado laida, jis man sakė, kad sumanymas kilo per pokalbį su draugu, bet jo pavardę paminėti atsisakė. Vėliau sužinojau, kad tai buvo Israelio Šamiro sūnus Johanesas Valstriomas (jis gyvena Švedijoje ir davė parodymus Asandžo naudai, kai buvo tiriamas numanomas išprievartavimas). Viena buvo matyti: RT investavo į laidą, bet, atrodo, nelaikė to sandorio normaliu verslu. Markas Štukė, laidos distributorės – kompanijos Journeyman Pictures – vyriausiasis valdytojas, man sakė, kad RT nesidomėjo savo dalių licencijavimu rinkose, kurių neaprėpia jos transliacijos“, – rašo autorius. „Jie nesigainiojo tų potencialių pajamų šaltinių, – sakė autorius. – Tai labai neįprasta. Bet tų tarpusavio santykių varomoji jėga buvo Džulianas“.
„Asandžas man sakė, kad kai jis vedė derybas dėl kontrakto, jis siekė laisvės redakcinėje politikoje. Jis paklausė RT vyriausiosios redaktorės Margaritos Simonian, ar galįs pakviesti į laidą Rusijos opozicijos lyderį Aleksandrą Navalną“, – praneša autorius. „Ji pasakė „Kremliui tai nepatiks, bet mums tai būtų gerai, nes tai pademonstruotų mūsų nepriklausomybę“, – prisimena jis. Žurnalistas perpasakoja Asandžą: „Paskui jis paklausė, ar galima pakviesti čečėnų teroristą, ir išgirdo kategorišką „ne“. Pasijuokdamas iš to prisiminimo, jis pasakė: „Štai tokia linija: aukštyn tiesiai iki čečėnų terorizmo“. Asandžas iš tiesų pakvietė Navalną, bet tas atsisakė. Navalno atstovas man sakė, kad jam buvo nepriimtini kokie nors kontaktai su RT, pareikšdamas: „Tas kanalas asocijuojasi su melo ir propagandos, taip pat ir apie daugelį opozicijos aktyvistų, sklaida“.
„Asandžui laida RT kanalu buvo palanki galimybė. Ji žadėjo jam tribūną jo pasisakymams ir, o tai gal dar svarbiau, kažką panašaus į teisėtą apsaugą – žurnalisto statusą. O Rusijos gyventojai gavo priėjimą prie tarptautinės įžymybės, kurios pažiūros jiems simpatiškos. Simonian kažkaip yra sakiusi, kad visaip stengiasi parinkti vedančiuosius, kurie „masto taip, kaip mes“, – sakoma straipsnyje.
Žurnalistas pabrėžia: kai 2010 metais jis susipažino su Asandžu, jo politinės pažiūros buvo libertarizmo, idėjų prieš isteblišmentą ir jo asmeninę pasaulėžiūrą, kratinys. „Vėliau jis, atrodo, priartėjo prie nuomonės, kad JAV, priešingai jų humanitarinei retorikai, pirmiausia veikia savo galios stiprinimo pasaulyje labui, panaudodamos ekonomines ir karines prievartos priemones. Čia jis pritaria Noamo Chomskio, kuriuo jis žavisi, pozicijai. Bet, skirtingai nuo Chomskio, kuris pavadino Kremlių „stambiu šių laikų istorijos nusikaltėliu“, jis linkęs laikyti Rusijos atsvara, dėl savo istorijos, geografinės padėties ir sąlyginės galios ji gali atmesti Vašingtono politiką“, – sakoma straipsnyje.
Asandžo laida per RT kanalą užsidarė, bet jis vis dar rodosi tos televizijos kompanijos eteryje, pažymi autorius.
„Šį pavasarį Džordžas Gitosas (australų dailininkas ir kino režisierius, – red. past.) atkreipė dėmesį į kalbą apie pilietinį karą Sirijoje, kurią pasakė Rusijos įgaliotasis atstovas JTO; po to kai amerikiečiai per klaidą subombardavo Sirijos pajėgas, įgaliotasis ambasadorius taręs žodį pavaizdavo klaidą kaip sakmę apie amerikiečių puikybę, apsiskaičiavimus ir neištikimybę. Gitosas man sakė, kad Asandžas buvo sujaudintas“, – sakoma straipsnyje. Autorius praneša: „Asandžas menkino savo reakciją, bet man sakė: „Rusai turi požiūrį į globalinę politiką, ir jie jį išsako nesivaržydami, ir gerai, kad jie jį išsako. Tikriausiai Rusija pagaliau pagalvojo: „Mes nieko negalime pasakyti, todėl mes galime sakyti tiesą. Dabar nėra ko prarasti. Nėra reputacijos, kurią galima sugadinti, nėra santykių, kuriuos galima nutraukti. Taigi, jie iškraipo ką nors, kas susiję su Ukraina ir jų artimiausiomis apylinkėmis, bet kai kalba plačiau, jie gali laisvai sakyti tai, kas, mano nuomone, vis tiktai gana teisinga“.
2015 metais Asandžas paviešino pusę milijono depešų iš Saudo Arabijos URM archyvo, primena autorius. „Ko gero, svarbiau už pačius dokumentus buvo tai, kam buvo priskirtas tas nutekinimas. Regis, tai buvo pirmas atvejis, kai valstybė pasinaudojo WikiLeaks‘u duomenų bazei publikuoti. Atsakomybę už informacijos gavimą prisiėmė organizacija „Jemeno kiberarmija“, o dalį medžiagos išspausdinęs WikiSaudiLeaks portalas tvirtino, kad didžiąją daugumą medžiagos perdavė Asandžui. Kibernetinio saugumo reikalų analitikai mano, kad organizacija ir portalas buvo fiktyvūs. Vyrauja nuomonė, jog juos sukūrė Iranas, kad susilpnintų savo priešininką, bet tokiam požiūriui pritaria ne visi. Vienas su įkalčių analize susipažinęs ekspertas man sakė, kad keletas požymių rodo Rusiją“, – sakoma straipsnyje.
Autorius grįžta prie įsilaužimo į Amerikos diplomatų susirašinėjimą istorijos. „Manau, tvirtinimai, jog rusai įsilaužė į DNC (Demokratų Nacionalinis komitetas), kad sustiprintų Donaldo Trumpo šansus laimėti, – tai chuliganizmas, – sakė jam Asandžas. – Nes apskritai, jeigu pažvelgsime į chronologiją, tvirtinama, kad pirmą kartą įsilaužta 2015 metais“. Asandžas pridūrė, kad pastebimos institucijos dažnai atakuojamos hakerių: „Į pagrindines partijas likusiame pasaulyje įsilaužia JAV vyriausybė. Tad galima tikėtis, kad kinai, Izraelis, Prancūzija, Rusija, gal Indija įsilaužė į keletą JAV politinių institucijų – nes tai daro visi. Bet tai negalėjo būti kažkoks rusų planas įsilaužti į DNC tam, kad padėtų Trumpo išrinkimui, nes tuo metu Trumpas net nebuvo pastebimas“.
Žurnalistas ketino paklausti, ar negalėjo toks planas susiformuoti palaipsniui, bet Asandžas jį pertraukė: „To jie netvirtina! Tvirtinimas absurdiškas, tiesiog visiškas absurdas!“
Žurnalistas pastebi, kad Asandžas kažkiek teisus: „Į DNC 2015 metais įsilaužė organizacija Cozy Bear, kurią, kaip įtaria kibernetinio saugumo reikalų analitikai, kontroliuoja Rusijos FSB“. Asandžas teisus, kad įsilaužta buvo prieš Trumpo paskelbimą kandidatu. Bet bėda su Asandžo argumentu tokia, kad Vašingtone ir JAV žvalgybos tarnybose niekas ir netvirtina, jog įsibrovimas 2015 metais susijęs su parama Trumpo kandidatūrai, sako autorius.
Žurnalistas tęsia: „Atrodo, kad Rusijos vyriausybė įsibrovė į DNC tinklą ne kartą, antrasis įsilaužimas prasidėjo 2016 metais. Neaišku, kas konkrečiai pastūmėjo į tai, bet tai atsitiko įtampos eskalacijos Rusijos ir Amerikos santykiuose laikotarpiu. Sausį vienas JAV Finansų ministerijos bendradarbis pavadino Vladimirą Putiną „korumpuotu“. Po kelių savaičių žurnalistai, dirbę su „mega nutekėjimais“, pramintais „Panamos dokumentais“ (tai 11 mln. dokumentų, kurie atskleidžia, kaip pasaulio elitas slepia savo pinigus), kreipėsi į Kremlių, norėdami pasiklausti apie dokumentus, kėlusius mintį, kad Putino artimiausios aplinkos žmonės pervedė į ofšorines sąskaitas iki 2 mlrd. dolerių. Kremlius, visai jam netipiškai, padarė pareiškimą iki publikacijos, pareikšdamas, kad į „šleikščius“ reporterių užklausimus neatsakinės ir kad Rusija „Panamos dokumentus“ vertina kaip „informacinę ataką“.
„Kremlius pavaizdavo tą nutekinimą kaip smūgį asmenims ir bandymą sužlugdyti parlamento rinkimus Rusijoje. Andrejus Soldatovas ir Irina Borogan rengiamame spaudai naujame savo knygos „Raudonas voratinklis“ („Red Web“) leidinyje apie rusišką internetą įrodo, kad sprendimas suduoti smūgį prezidento rinkimams JAV informaciniu karu, tikriausiai, atsirado per viršūnių pasitarimą, kurį Putinas surengė kitą dieną“, – rašo autorius. „Tai linija, kurios negalima peržengti, tai linija skiria Putino šeimą ir artimiausius draugus“, – sakė Soldatovas interviu autoriui.
„Organizacijos, kurios, matyt, buvo priedanga Rusijos karinei žvalgybai, po keturių dienų pradėjo registruoti hakerių gaunamos informacijos publikavimui skirtų tinklalapių domenų pavadinimus: iš pradžių Electionleaks, o paskui bendresnio pavadinimo tinklapį su hostingu (palaikymu) Rumunijos kaimelyje. Tuo metu hakerių grupuotė, praminta Fancy Bear (kibernetinio saugumo reikalų analitikų nuomone, ją taip pat kontroliuoja Rusijos karinė žvalgyba), pradėjo sukčiavimo atakas prieš Amerikos politinius veikėjus“, – sakoma straipsnyje.
Autoriai pabrėžia: DCLeaks tinklapis pradėjo dirbti praėjus dviem dienoms po to, kai 2016 metų birželio 6 dieną Klinton tapo numanoma Demokratų partijos kandidate į prezidentus, o Electionleaks taip ir nebuvo panaudotas. DCLeaks laikė save WikiLeaks palikuone ir tvirtino esanti sukurta Amerikos haktivistų.
Žurnalistas tvirtina, kad, prasidėjus Fancy Bear operacijai, DNC pastebėjo hakerių buvimą ir pasamdė kibernetinio saugumo firmą CrowdStrike. „DNC apie įsilaužimą žinojo tik tuzinas žmonių, jie stengėsi tą temą aptarinėti slapstydamiesi, atsijungę, kad hakeriai nesužinotų esą pastebėti“, – sakoma straipsnyje. Birželio 10-ąją specialistai atjungė DNC tinklą nuo interneto, o birželio 12, išvalę iš kompiuterių kenksmingą programinį aprūpinimą, pajungė iš naujo.
„Įsilaužimo faktas vis dar tebebuvo griežta paslaptis CrowdStrike ir partijos štabo būstinėje. Slaptumo niuansas svarbus, nes tą pačią dieną interviu britų spaudai Asandžas leido suprasti žinąs, kad Demokratų partijos veikėjai nebekontroliuoja savo elektroninio pašto. „WikiLeaks laukia labai gausūs metai, – paaiškino jis. – Prie mūsų artėja nutekinimai, susiję su Hilari Klinton, ir tai šaunu“. Atrodo, jis gavo srautą hakerių išgautų medžiagų, kažkokiu momentu tarp gegužės 25 (tai paskutinių WikiLeaks išspausdintų laiškų data) ir birželio 12. Tuo pačiu laikotarpiu buvo paleistas DCLeaks tinklapis, o Donaldas Trumpas-jaunesnysis Trumpo bokšte susitiko su teisininke iš Rusijos, kuri kreipėsi į Trumpo rinkimų štabą, siūlydama kompromituojančios medžiagos apie Klinton“, – rašo autorius.
„Birželio 14 dieną The Washington Post išspausdino straipsnį apie įsilaužimą į DNC, kuriame pažymėta: CrowdStrike padarė išvadą, kad kalta Rusija“, – rašo autorius. Po dienos internete pasirodė figūra, kuri pasivadino Guccifer 2.0 ir tvirtino, kad įsibrovė į DNC viena, o Rusija niekuo dėta. Savo naujai sukurtame tinklaraštyje Guccifer 2.0 parašė: „Pagrindinę dalį popierių, tūkstančius failų ir laiškų, aš perdaviau WikiLeaks‘ui“.
Ir iš tiesų, WikiLeaks adresu atėjo 20 tūkst. elektroninių laiškų, pavogtų iš DNC, ir Asandžas pirmiausia susirūpino patikrinti, ar jie tikri. Liepos 22-ąją jis išspausdino juos WikiLeaks tinklapyje.
Netrukus išaiškėjo, kad Guccifer 2.0 kelia problemų Asandžui. „Birželį kibernetinio saugumo analitikai surinko argumentų, rodančių, kad tai rusų pakištas asmuo, o demokratai garsiai rėkavo apie tas išvadas“, – rašė autorius.
Asandžas sugalvojo, kad reikia kažkokios medžiagos atsvarai. „Jis paragino gauti jam Trumpo mokesčių deklaracijas ir, kaip jis man sakė, ieškojo „tamsiame internete“ patikimos hakerių išgautos medžiagos, liečiančios Trumpą ir Rusiją“, – praneša autorius.
O „Viešuose pareiškimuose Asandžas išbandė keletą variantų. Jis įtikinėjo, kad tik jis žinąs, kas yra šaltinis. Jis darė užuominą, kad DCLeaks ir Guccifer 2.0 greičiausiai yra ne tie, kuo apsimeta, kad tai įmantraus gal hakerių organizuoto pasitarnaujant Ukrainos valstybei dvigubo žaidimo išraiška („Jie labai panašūs į rusus, bet kai kuriais atžvilgiais atrodo dideli, net per dideli diletantai“). Jis taip pat propagavo teoriją, kad Guccifer 2.0 – tai tas, kuo atrodo, yra Rytų Europos hakerių organizacija“, – rašo autorius. O ką galvoja Asandžas apie JAV žvalgybos tarnybų išvadas, kad už Gucifer 2.0 ir DCLeaks slypėjo Rusijos karinė žvalgyba? Autoriui jis sakė: „Visa tai visiškai neįtikėtina“.
Jis taip pat tvirtino, kad visi bandymai susieti WikiLeaks su Guccifer 2.0 – šmeižtas, bandymas sutapimą paversti suokalbiu. „Skirtingai nuo Guccifer 2.0 išspausdintų dokumentų, nė viename WikiLeaks išklotame laiške iš rinkiminio štabo nebuvo „rusų metaduomenų“ pėdsakų, vadinasi, sakė Asandžas, visi ryšiai, kuriuos galima aptikti tarp tos figūros ir Rusijos, jo paties darbo neliečia“, – perpasakoja autorius. WikiLeaks‘o, Berni Sanderso ir Trumpo šalininkai tą argumentą palaikė įtikimu.
Rugsėjo 13 ir rugsėjo 14 Guccifer 2.0 ir DCLeaks atnaujino potencialiai skandalingų dokumentų (DNC informacijos, buvusio valstybės sekretoriaus Kolino Pauelo ir Hilari Klinton padėjėjų elektroninių laiškų) publikavimą.
Tuo tarpu Asandžas rengė publikavimui laiškus, pagrobtus iš Klinton rinkiminio štabo vadovo Džono Podestos elektroninio pašto dėžutės.
Autorius tvirtina: „Asandžo prieštaravimai, kad jo publikacijos visiškai nesusijusios su Rusija, nepagrįsti“.
Antai, liepos pradžioje Guccifer 2.0 vienam žurnalistui sakė, kad WikiLeaks „stengiasi išlošti laiko“. Autorius komentuoja: „Viešų požymių tam nebuvo, bet pažvelgus iš vidaus aiškiai matyti, kad WikiLeaks perkrautas darbo“.
Autorius taip pat tvirtina: 2016 metų birželį Guccifer 2.00 „atrodo, davė erdvės Asandžui, susilaikydamas nuo publikavimo viso to, ką tas turėjo“.
„Podestos elektroniniai laiškai tik sustiprina įspūdį, kad tarp WikiLeaks ir Rusijos buvo ryšys“, – pridūrė jis.
Sausį JAV Nacionalinės žvalgybos direktoriaus kanceliarija išplatino pranešimą apie rusų hakerių atakas ir rinkimus JAV. Autorius primena, kad pranešime sakoma, jog Rusijos karinė žvalgyba pateikė DNC ir Podestos elektroninį paštą WikiLeaks tinklaraščiui per kažkokią „trečią šalį“.
„Tą padarė tarpininkas, ir tai, suprantama, leido Asandžui įtikinamai neigti ryšio faktą“, – pastebėjo interviu autoriui buvęs Nacionalinės žvalgybos direktorius Džeimsas Kleperis.
Kadaise Asandžas, paklaustas, ką darytų, jei sužinotų, kad žvalgybos tarnybos išnaudoja WikiLeaks kaip „informacijos skalbyklą“ informaciniame kare, atsakė: „Jeigu informacija teisinga, mums tas pats iš kur ji gaunama. Tegul žmonės kaunasi tiesos pagalba, o kai lavonus surinks, visur voliosis „kulkos iš tiesos“.
Autoriaus nuomone, tokie tvirtinimai turi priversti visus WikiLeaks šalininkus suklusti: „Viena – priešintis galingoms jėgoms, visai kas kita – talkinti konfliktams tarp galingų jėgų“.
Informacijos šaltinis: „The New Yorker“
2017.08.19; 06:00
