Užstojus rudeniui, prasidėjus darganoms mes su kažkokia širdperša neretai dar laukiame bobų vasaros, tikėdamiesi, kad darganos bent trumpam prasisklaidys, savaitei kitai nusistovės šilti, ramūs, giedri orai. Kažko graudulingas paprastai būna toks laukimas jau nudraskytų medžių aplinkoje, gerai suprantant, kad vasaros pavadinimas čia yra beveik nelegalus, vedantis į neviltį bandymu sulyginti nesulyginamus dalykus.
Žinoma, kad ir kaip žiūrėtume, fakto konstatavimas, kad prasidėjo bobų vasara, visų pirma yra hidrometeorologinė nuoroda, suprantama visiems mūsų platumų gyventojams savo dalykiniu turiniu. Tačiau tikriausiai nepasakysiu nieko naujo, paminėdamas ir tai, kad pranešimas apie bobų vasarą čia pat nuskamba kaip neaiškius lūkesčius žadinanti, su karstelėjusios ironijos priegaide ištariama erotinė užuomina, jeigu valingai ar nevalingai tokioje ištarmėje yra akcentuojamas žodis „bobos“.
Ar čia išties slypi koks nors nekintantis erotinis kodas, ar tik paikai prisigalvojame tuščių dalykų, kur nieko daugiau nėra, išskyrus klimato pokyčius ir gailų orų nepastovumą? Savaime peršasi versija, kad bobų vasaros pavadinimas, nurodantis į pasitaikantį orų atšilimą įpusėjus rudeniui, yra grindžiamas sąmojingu sulyginimu su peržengusios jauniklių amžiaus ribą rudeninio peizažo moters sugebėjimu vis dar demonstruoti savo žavesį arba, kalbant dar tiesmukiškiau, gali būti lyginamas ir gretinamas su garbingų damų pasiryžimu atiduoti į aplinką likutinį karščio pliūpsnį, nelaukiant, kol vėjas nupūs paskutinį medžio lapą.
Tačiau net ir tada, kai pripažįstame šio posakio kaip erotinės nuorodos lygiavertiškumą hidrometeorologinei fakto konstatacijai, neapleidžia įspūdis, kad tokia nuoroda toli nenuveda, nes „bobų vasaros“ aprašui nurodyta kryptimi trūksta siužetinės linijos, turiningumo, struktūrinio užpildymo. Dažnai pasitaikantis pasakymas, kad „bobų vasaros metu draikėsi voratinkliai be vėjo“ dėl savo efemeriškumo negali būti pripažįstamas už turiningą siužetinę liniją. Taigi „bobų vasaros“ užkeikimas nurodytoje plotmėje yra brachilogija t. y. kraštutinai sutrauktas teiginys, tampantis neaiškiu dėl perdėto savo lakoniškumo ir turinio išbarstymo, t. y pradinės įvardijimo situacijos užmaršties. O dėl didesnio aiškumo atstatymo svarbu šiuo atveju eksplikuoti pirminę užuominą, sugrįžtant prie atminties ištakų, susigrąžinant išbarstytą turinį – paprasčiausiai kitų kelių nėra.
Štai čia be didesnių užuolankų ir apsimestinio paslaptingumo skubu pranešti, kad ilgametis gamtos stebėjimas ir žmonių giminės įpročių pažinimas leidžia skelbti išvadą, kad „bobų vasaros“ nuorodos turiningumo pagrindas yra Išvarymo iš rojaus pasakojimo siužetinis pratęsimas, šie pasažai vienas prie vieno tinka kaip kontrapunktas, t. y. kaip tos pačios melodijinės linijos paįvairinimai.
Nusipigintume, jeigu, nežiūrint duotos akivaizdybės, prasisunkiančios į kiekvieną kūniškumo porą, įsikibę trūks plyš laikytumėmės nuomonės, kad Išvarymo iš rojaus pasakojimas yra tik nebeaktualios mokslingoje visuomenėje legendos atgarsiai, kai savo ruožtu ir mūsų laikais, nė kiek ne mažiau nei anksčiau, užstojus rudeniui, o ypač prasidedant bobų vasarai, iš kiekvieno kampo styro išvarytojo žmogaus ilgesys, kai, nukritus medžių karūnoms, kaip niekados aiškiai pasimato žmogaus dvasios baigtinumo nepridengtumas, kai kiekvienas pažemę sklendžiantis medžio lapas užmina mįslę apie aukštesniojo gyvenimo pražūtį…
Pabjurusi gamta su ironišku nusigiedrinimu nei iš šio nei iš to, kuomet trumpalaikis kontrastas tik dar labiau paryškina neperžengiamą realybę, yra puiki tokio nepraeinančio įvykio iliustracija, kažkas panašaus į ontologinę ekranizaciją. Yra pasakyta net taip, kad gamta – tai žmogaus nuodėmės pažemintas rojus. Taigi, viskas, kas vyksta gamtoje yra erotiška iš pašaknų, o ruduo su medžių striptizu ir skaudžiu sielos nuogumu, prasidėjus bobų vasarai, gali būti prilygintas net begėdiškai pornografijai.
Laukdamas troleibuso stotelėje, pastebėjau Ją, beveik nežemišką būtybę, atlinguojančią visais kūno apvalumais, bet ypač gyvybingai pranešančią apie savo būtį didingo biusto pakilimais ir nusileidimais, sukliuksėjimais kas žingsnį, verčiančiais jau ne plakti, o krūpčioti tikrąją dalykų padėtį išmanančio vyriškio širdį. Ji pasirodė taip staiga, be išankstinių ženklų, kad atrodė, jog dabar viskas nelauktai susprogs, pakils į orą, man nespėjus net pasimelsti. Spoksoti apstulbus į vylingąją damą ilgiau jau buvo nepadoru, todėl užvertęs galvą viena akimi demonstratyviai pradėjau žvalgytis į debesis, leisdamas suprasti, kad domiuosi – „ar lis“, kita akimi nepaleisdamas iš savo regėjimo lauko jau prasilenkusios su mano širdimi, praslinkusios pro šalį, dabar matomos tik iš nugaros moteriškės, kaip galima spėti, su turtinga gyvenimo patirtimi, leidžiančia atskirti pelus nuo grūdų.
Niekados nebūčiau patikėjęs, kad turiu sugebėjimą, skirtingomis akimis vienu metu matyti be galo nutolusius vienas nuo kito erdvėje, danguje ir žemėje praslenkančius objektus, – tokie sugebėjimai tapę įgūdžiais, kaip atrodo, labai praverstų egzamine, nusirašant iš pasuolės, arba užsiimant žvalgybine veikla priešo užnugaryje. Iš tiesų, būna situacijų, kai žmogus atrandi save tarsi iš naujo. Kita vertus, drąsiai galima spėti, kad išmoningos moterys tokius deginančius žvilgsnius jaučia net nugara (Dievas saugojo, kad neišdrįsau pažiūrėti abiem akimis).
Mano erotinę vaizduotę užkūrusi moteris truputėlį paėjėjusi į priekį, dryžuota perėja nukliunkino į kitą gatvės pusę, o ten, pamačiusi atvykstantį troleibusą, į sustojimą, bijodama pavėluoti (tarkime), pasileido pustekiniu, savo vingiavimo sugebėjimus dabar pademonstravusi aukščiausiuoju, dar nematytu laipsniu, vaizduotę pranokstančia amplitude. Iš baimės apakti net užsimerkiau. Į sustojusį savojoje gatvės pusėje troleibusą įlipau automatiškai, prislėgtas sunkios rudeninės naštos, o atsitiesti iš naujo privertė kaip elektros srovė nupurtęs reginys už lango – Ji stovėjo vieniša sustojimo aikštelėje, neįlipusį į troleibusą, kurį buvo pavijusi, kažko tebelaukianti. Gal ji laukė kito maršruto troleibuso ar autobuso, paskutiniu momentu nusprendusi pakeisti kelionės kryptį, o gal manęs. Kad ir kaip bežiūrėtum, aišku viena – gundymo istorija tęsiasi.
Jaunystėje seksas yra greičiau sportas nei menas, elastingumą ugdanti gimnastika, fizinės iškrovos pratybos. Tik susidūręs su balzakiško amžiaus moterimi vyras turi galimybę patirti visus gundymo meno kerus ir galop toks vyras, raškydamas vaisių nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio, tampa filosofu su etinės refleksijos pakraipa (pagal apibrėžimą etika yra filosofijos disciplina, aiškinanti gėrio ir blogio problematiką). Taigi yra labai rimtas pagrindas spėti, kad Ieva buvo brandaus amžiaus moteris.
Žinia, laikas gali iškreivinti pradines potencijas, tolimas laike nuo pirmapradžio šaltinio neretai veda į patologijų įsigalėjimą. Istorija yra prieštaringas procesas, kai skubėdama į priekį žmonija ne tik kažką įgyją, bet ir kažką praranda. Imu pirmą po ranką pasitaikantį, labai tiesmukišką, visiškai nuzulintą, bet vis tik labai iliustratyvų pavyzdį, kai Antanas Baranauskas liūdnai apmasto apie neįtikėtiną gimtųjų vietų kraštovaizdžio nususimą, kur „Tik ant lauko pliko,/ Kelios pušelės apykreivės liko“.
Kita vertus, ne menkesnę mįslę apie degeneracijos įsigalėjimą šiandien mums užmena populiacijos nusistatymas labai sprangų, karščiai rūgštų lietuviškų sodų vaisių vadinti „rojaus obuoliukais“. Leiskite paklausti – tai dieviškoji ar žmogiškoji ironija?.. Tik su galybe pridėtinio cukraus vadinamieji „rojaus obuoliukai“ uogienių pavidalu virsta produktu, kurį galima dėti į burną ar net skanauti. Todėl sakiau ir sakysiu, kad postmodernistinių laikų žaltys jau gundo gerai įsirpusiomis, gal net pernokusiomis, truputėlį įtrešusiomis, sultingomis kriaušėmis, kurias išvydus seilės tįsta savaime, be dirbtinių dirgiklių.
Dabar, kaip sako poetas, lyg iš prapjautos gyvulio gerklės išbėga paskutinė saulės šiluma ant rankų.
2018.10.13; 07:00
