Ne tiek norėdamas pasigirti (neduokDie), kiek konstatuodamas liūdną faktą, kad šuns balsas į dangų neina, iškart prisipažinsiu, kad esu parašęs visą krūvą straipsnių dvigubos pilietybės tema, kurie, norėtųsi tikėti, nurodo trumpiausią kelią į problemos atomazgą, bet, kaip atrodo bent man, būtent dėl išsakytų pasiūlymų kraštutinio elementarumo vis dar nesulaukia deramo manieringųjų ekspertų dėmesio.
Tikrai nesiveržiu į pirmąsias gretas, koketiška čia yra nebent tik tai, kad tarsi savinuosi vaikams duota teisę pasakyti, kad karalius – nuogas. Tačiau kadangi šis dvigubos pilietybės klausimas mūsų padangėje vėl tampa aktualija Nr.1 – pirmaeilės svarbos probleminiu mazgu, kur susibėga visos svarbiausios šiandieninės politikos gijos, dar kartą grįžtu prie temos, nevengdamas principinių pozicijų pakartojimo, drauge dėl esmės išgryninimo šįkart atsikratant visų lyrinių nukrypimų ir dėmesį blaškančių smulkmenų.
Seime sudaryta darbo grupė dėl dvigubos pilietybės įteisinimo referendumo būdu praeitą penktadienį vėl rinkosi į posėdį, planuodama aptarti formuluotes, leidžiančias praplėsti dvigubos pilietybės įgijimo galimybes nauja Konstitucijos redakcija https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/seimo-darbo-grupe-del-pilietybes-referendumo-svarstys-formuluotes.d?id=77963805, puoselėjant viltį, kad nauja konstitucinė formuluotė bus priimta referendume Lietuvos žmonių, jeigu savo ruožtu toks surengtas referendumas apskritai dėl balsuojančių/ nebalsuojančių skaičiaus butų laikomas įvykusiu (neužmirškime ir to).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnyje dabar yra įtvirtinta nuostata, kad išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Savo ruožtu, kaip jau tapo aišku iš liudijimų TV forumuose ir kitų nuorodų, prasisunkusių į viešąją erdvę, minėtoji darbo grupė labiausiai perspektyvia laiko tokią Konstitucijos 12 straipsnio redakciją, kad esą išskyrus konstitucinio įstatymo numatytus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Taigi, kaip matome, lyginant su dabar įtvirtinta 12 straipsnio formuluote, naujoje redakcijoje numatomi fundamentalūs (?) pakeitimai, prie žodžio „įstatymo“ ruošiantis pridėti žodį „konstitucinio“ (tarsi Lietuvoje būtų kelios įstatymų rūšys – konstituciniai ir nekonstituciniai), kita vertus, iš dabar figūruojančios formuluotės ketinant išbraukti žodį „atskiras“ (tarsi naujos redakcijos formuluotėje jau būtų galima numatyti neribotą daugybę atvejų). Savo ruožtu siūlomo verbalinio pataisymo kaina yra milžiniška: nekeičiant Konstitucijos formuluočių dvigubos pilietybės galimybes galima praplėsti ne menkiau nei keičiant, tačiau antruoju atveju, pateikus dekoratyvinius formuluotės pataisymus, tokio teisių ir pareigų praplėtimo galimybė jau yra susiejama su Lietuvoje menkai tikėtina pagal esamą įstatymą (beveik prilygstančią nuliui) referendumo sėkme.
Jeigu iš tiesų norime save dirbtinai apsunkinti, toliau galime pezėti apie būtinybę surengti referendumą dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo, kuris neva, kaip esame sau įsikalbėję, labai griežtai apriboja dvigubos pilietybės įgijimo teisę. Tačiau nesunku pastebėti, kad tokio referendumo organizavimas būtų galutinis dvigubos pilietybės atvejų išplėtimo idėjos palaidojimas, nes demokratinėje šalyje daugiau kaip pusės piliečių, įrašytų į rinkėjų sąrašus, pritarimas nevienareikšmiškai vertinamų emigrantų teisių išplėtimui yra lygus tokiai neįtikėtinai galimybei, jog mus greitai aplankys kitos galaktikos gyventojai, arba aš nuo kitos savaitės, paveiktas Aurelijaus Verygos propagandinės kampanijos, išsižadėsiu penktadienio pavakarės alaus bokalo pakilnojimo ritualų su savo senais bičiuliais.
Idėja palengvinti emigrantams dvigubos pilietybės įgijimą, rengiant privalomą referendumą, primena pasiūlymą vykti aplinkui per pelkes, darant niekaip nepateisinamą lankstą. Sprendžiant šį klausimą, užtektų paprasčiausio Seime priimto Pilietybės įstatymo pataisymo, praplečiant dvigubos pilietybės suteikimo atvejų skaičių, tačiau, žinia, Konstitucinis teismas (KT) tokią praktiką griežtai uždraudė, kaip prieštaraujančią minėtai 12 straipsnio konstitucinei normai.
Kokia yra tokio draudimo argumentacinė bazė su visais legendiniais užkeikimais?
Esą yra taip, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo numatytais atvejais, reiškia, jog tokie įstatymo numatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys.
Kas be ko, niekas neturi teisės abejoti išskirtine KT teise aiškinti Konstituciją. Aukščiau KT yra tik Paskutinysis teismas (PT). Tačiau net ir Dievas ne viską gali, pavyzdžiui, neišgali pakeisti praeities, atšaukti to, kas įvyko, kaip jau yras pastebėta, joks referendumas nėra įgalus panaikinti žmogaus teises arba primesti rasinės neapykantos pareigą. Savo ruožtu KT negali pakeisti daugybos lentelės, logikos dėsnių ar panašių dalykų, tarkime, remdamasis daugiau ar mažiau pavykusiu teisniu žongliravimu. Konstitucijos 12 straipsnio formuluotė „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus“ numato tipizacijos užduotis, o ne vienokius ar kitokius problemos sprendimo kiekybinius parametrus. Kitaip tariant, čia kalbama apie tipinius atvejus, kurių gali būti ne vienas, visai nekeliant klausimo dėl paties atvejo skaitlingumo, kalbama apie žmonių kategorijas, kurioms teikiama preferencija, numatant išimties teisę. Be jokios abejonės, žodis „niekas“ konstitucinėje formuluotėje yra labai svarbus, kaip galimas atsparos taškas sudedant visus reikalingus saugiklius, bet neturi jokios savarankiškos reikšmės.
Konstitucija skelbia, jog dviguba pilietybė yra negalima, „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus”. Taigi kalbama čia apie tai, kad pilietybės įgijimą reguliuojančiame įstatyme turi būti apibrėžti tie atskiri atvejai, kai dviguba pilietybė yra galima, visai nekeliant klausimo dėl tokių atvejų skaitlingumo. Būtinoji įstatymo sąlyga yra abstrahavimo išplėtojimas, atsiribojant nuo reguliuojamos aibės pavyzdžių individualių požymių.
Tarkime, net įstatymas apie faraono visagalybę iš principo liestų ne individą, bet tęstinės, taigi laike pasikartojančios institucinės mašinos statusą. Taigi net įvardijant įstatyme atvejį kaip išimtį, nėra jokio įpareigojimo nurodyti kiekybinius tokių atvejų parametrus. Greičiau priešingai – dėl įstatymo veiksmingumo reikėtų vengti tokio detalizavimo. Pavyzdžiui, ši problema (dėl KT nutarimo Pilietybės įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimu) apima tik du atvejus: arba KT savavališkai įsteigia Konstituciją viršijantį išaiškinimą, arba mes esame visiškai nepajėgūs suprasti tai, kas čia aiškinama, jeigu drauge neišsižadame logikos dėsnių.
Darbo grupės numatoma konstitucinės nuostatos pakeitimo formuluotė priartėjo prie dabar figūruojančios Konstitucijos 12 straipsnio formuluotės taip tampriai, kad jau pradeda beveik sutapti. Tai savo ruožtu rodo neįtikėtinai didelį dabar įrašytos Konstitucijos 12 straipsnyje formuluotės potencialą dvigubos pilietybės išplėtimo linkme, kai problemą galima spręsti atsisakant begalinio klaidžiojimo labirinte.
Žinoma, referendumas yra demokratijos šventė, tačiau siekiant įtvirtinti demokratinę visuomenė tvarką kartais ne mažiau svarbiu dalyku už šventės euforiją yra kasdieninė išmintis. Tačiau net ne demokratijos idėja dabar yra diskusijų ir nesusipratimų dėl dvigubos pilietybės pagrindas, o Konstitucinio teismo užsispyrimas trūks plyš išsaugoti „savo veidą“, kai kartą kažką pasakęs, nepalieki sau galimybių atsitraukti, kai sutelkiant dėmesį į tezės neliečiamumo išsaugojimą atiduodama sudeginti Roma.
Bendruomeniškumo dvasios palaikyme vienas iš svarbiausių dalykų yra išsaugota tarpusavio supratimo galimybė, pasiryžimas atnaujinti ir plėtoti dialogą. Dialogo teorijos požiūriu svarbu yra įvertinti ir negatyvų reljefą, t. y. tas aplinkybes, kurios trukdo tarpusavio supratimui ir susikalbėjimui. Tačiau ar nėra taip, kad pagal mūsų pateiktą pavyzdį KT forsuoja nesusikalbėjimo idealą kaip kažkokią bendrojo gėrio apraišką ir mums užkraunamą pozityvią pareigą.
Tarkime, iš tiesų KT ne dėl kieno nors savivalės, o pagal savo prigimtį yra diskusijas visados stabdanti, ginčus nutraukianti ir tašką dedanti institucija. Kas be ko, įstatymų, potvarkių, nutarimų privalomumo idėja gali būti įgyvendinama tik tada, kai teisinės sistemos didingą pastatą užbaigia, savotiškai jį vainikuoja institucija, kuri dialogą ne tiek plėtoja, kiek jį riboja. Kita vertus, KT nėra koks nors dievų žmonijai padovanotas išradimas, bet pačių žmonių sukurta institucija, o žmogus kaip baigtinė būtybė nėra apsaugotas nuo klaidos.
Dar daugiau, – čia taip pat modifikuotu pavidalu turėtų galioti falsifikacijos principas, primenantis šiuo atveju apie tai, KT sprendimai ir išaiškinimai gali būti laikomi prasmingais tik tada, kai tokiai veiklai pripažįstama taip pat ir principinė klaidos, fatališko nutolimo nuo tiesos galimybė. Specialusis statusas čia negelbsti. Iš tiesų, atsiribojus nuo gaivališkos nuomonių įvairovės, net ir specifinė, didelio pasirengimo reikalaujanti, uždarais kanalais sukaupta kompetencija anksčiau ar vėliau sulėkštėja iki tokių karikatūrinių pavidalų, kad sunkiai gali būti atpažįstama kaip kuriantis protas.
2018.05.21; 20:01
