Kaip visi gerai žinome, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK) jau kitą trečiadienį planuoja paskelbti tyrimo dėl neskaidrių verslo ir politikos santykių išvadas. Po VSD išslaptintos medžiagos apie politinės korupcijos skandalingus faktus paviešinimo spaudoje, Lietuvos žmonių dėmesys yra kraštutinai įaudrintas, taigi ne vienas laukia tų išvadų kaip iškilmingo satisfakcijos ritualo, drauge tikint, kad bus užbrėžtos gairės politinės sistemos apsivalymo linkme.
Kita vertus, vis daugiau požymių rodo, kad iš to didelio debesio bus tikrai maža lietaus, geriausiu atveju paptelės vienas kitas lašelis. Net ir tie politikai, kurie troško labiausiai užsirekomenduoti ir pasireklamuoti kilusio skandalo fone, stodami kovos už sistemos skaidrumą barikadų priešakyje, pastarosiomis dienomis kalba vis labiau aptakiai arba atsukę nugaras pėdina į užpakalines gretas. Tačiau net ir tokiu atveju reikia turėti galvoje, kad plačioji publika nepraleido galimybės susipažinti su VSD sukaupta šokiruojančia medžiaga apie valstybės užpuolimą, taigi kiekvienas iš mūsų, nelaukdamas teisybės manos iš dangaus, gali atitinkamas išvadas pasidaryti pats.
Mažai tikėtina arba tiesiog neįmanoma, kad Komitetas įstengtų sukurpti kažką panašaus į apibendrinančio pobūdžio išvadą apie koncerno „MG Baltic“ žalingos įtakos politinei sistemai atsiradimo aplinkybes, pirmuosius koncerno žingsnius drumsčiant žmonių protus ir užsimojus visiškai nugyvendinti valstybę. Kitaip tariant, galima prognozuoti, kad čia pritrūks genetinio požiūrio, nebus keliamas klausimas – kaip, kokia seka ir kokioms aplinkybėms tarpininkaujant drakonui buvo leista užsiauginti sparnus.
Noriu to ar nenoriu, bet privalau pripažinti faktą, kad toks požiūris būtų labai neparankus visų pirma Tėvynės Sąjungai – Lietuvos krikščionims demokratams (TS – LKD), t. y. politinei jėgai, kuri dar iki Lietuvos liberalų sąjūdžio (LLS) atsiradimo labai entuziastingai dalyvavo „MG Baltic“ akcijose, leidusiose koncernui sukaupti milžinišką galią, – prisiminkime pradžiai vadinamąją kovą prieš valstybininkus, o ypač – po to sekusią košmariškąją LEO.LT sunaikinimo istoriją.
Tikriausiai tarp vadinamųjų valstybininkų buvo ir nelabai simpatiškų žmonių, tačiau jau tuomet pradėjo ryškėti tendencija, kad minėtas koncernas pradeda auginti savo raumenis valstybės nususinimo sąskaita. Savo ruožtu virš visos Lietuvos savo nešvankios visagalybės sparnus „MG Baltic“ ištiesė sužlugdęs labiausiai ambicingą ir Lietuvai naudingą LEO.LT projektą. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, tai yra liūdniausias nepriklausomos Lietuvos istorijos įvykis, be visa ko kito lėmęs ir tai, kad Vilniaus pašonėje buvo pradėta statyti didelius nuogąstavimus dėl saugumo lietuviškai populiacijai kelianti Astravo AE. Jau vien šis faktas parodo, kokia pavojinga visai tautai gali tapti nepažabota pinigo valdžia, staigiai praturtėjusių pašlemėkų savivaliavimas.
Tačiau, kaip visi suprantame, šios versijos, kad LEO.LT sužlugdymas yra ryškiausia valstybės nuosmukio iliustracija, nepalaikytų, jeigu tokia būtų forsuojama, taip pat ir karbauskininkai, jau turėję progą pademonstruoti savo tikrąjį požiūrį į Lietuvos energetinio saugumo ir savarankiškumo užtikrinimo politiką.
LEO.LT sužlugdymas tapo savotiška riba, kurią peržengęs „MG Baltic“ įžengė į savo visagalybės zenitą, kai toliau jau sau buvo leidžiama veikti be jokių moralinių skrupulų, nesirūpinant net dėl išorinio vaizdo, kad neva yra laikomasi kažkokių civilizuotumo reikalavimų. Apskritai „MG Baltic“ firminis ženklas, siekiant prastumti savo interesus su manipuliacijų viešąja nuomone pagalba, yra lengvai atpažįstamas – žmonių sąmonė, kai koncernui reikėdavo, buvo atakuojama sutelkta uraganine ugnimi, siekiant iš sveiko proto nepalikti nė užuominos, bet kokią refleksijos galimybę tiesiog nuslopinant staugimu, bendrapiliečio sąmonę užpildant, šlangos srove farširuojant skystu mėšlu.
Ten, kur praeidavo tulžingieji „MG Baltic“ propagandistai, – tai ypač akivaizdu LEO sunaikinimo atveju, – likdavo tik išdegusi žemė, kur dialogas tampa visiškai nebeįmanomas, žmonių tarpusavio pasitikėjimas niekados negalės sudygti. Taigi, tokie propagandistai teisėtai gali būti vadinami viešosios erdvės stribais.
Teisybės dėlei reikia prisiminti ir tai, kad Dalia Grybauskaitė, pirmuosiuose prezidento rinkimuose pasinaudojo „MG Baltic“ sukelta isterija dėl LEO.LT, būtų kvaila neigti, kad ši negarbinga istorija pasitarnavo D.Grybauskaitei kaip tramplynas į politinį olimpą. Galbūt dėl to prezidentė anksčiau raginusi skelbi visą išslaptintą politinės korupcijos duomenų medžiagą, dabar pradėjo svyruoti, abejoti… Iš tiesų, gyvenimas, o ypač politinio vyksmo užkulisiai, yra sudėtingas procesas, kai gėrio ir blogio pusės iš pradžių gali būti sulipusios, viena nuo kitos sunkiai atskiriamos. Tačiau prezidentės D.Grybauskaitės garbei reikia pasakyti tai, kad nežiūrint net tokios, didelės garbės iš pradžių nedarančios aplinkybės, Lietuvos prezidentė niekados nė iš tolo nebuvo parišta už „MG Baltic“ pavadėlio, ko, kaip matome, koncerno vairininkai labai troško, nesėkmingai tikėjosi.
Prieš keletą metų Darius Mockus yra net viešai išsakęs savo priekaištą, kad esą prezidentė nenori bendrauti su verslu, kas dabartinių įvykių šviesoje tikriausiai gali būti kvalifikuojama kaip prasisunkęs į viešąją erdvę, nesutramdytas koncerno šeimininko apmaudas, jog ne visi aukščiausiojo rango politikai yra prikinkyti prie lesyklėlių.
D.Grybauskaitei kartas nuo karto yra išsakomas priekaištas, kad anoji metinių pranešimų metu neišpažįsta savo klaidų. To manding pirmiausiai trokšta tie žurnalistai, kurie visur siekia trūks plyš atrasti pramogos galimybę, progą pakrykštauti. Tačiau labiausiai džiugina tas atvejis, kai didesnės ar mažesnės klaidos, likę nesusipratimai, daug netuščiažodžiaujant, yra ištaisomi veiksmais, siekiant užkardyti kelią blogoms pasekmėms.
Taigi šio parašymo moralas toks: nepraėjo nė dvi kadencijos, o aš jau pradėjau gerbti šalies prezidentę kaip niekas kitas…
2018.05.25; 14:15
