Didelės nelaimės, katastrofos net ir ilgiausią demokratinio valdymo patirtį turinčiose visuomenėse gali prikelti atavistinius senųjų visuomenių tipų kompleksus, primirštus buvusiųjų laikų kliedesius, kolektyvinės pasąmonės košmarus. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, įkyriai kaip bjaurus sapnas pristojusi pandemija mūsų padangėje be visa ko kito žadina ideokratinės visuomenės arba panašios dvasios konfigūracijos simuliacinių pavidalų kompleksus, o tai užkrauna papildomą nesmagumo naštą ir taip nusiminusiam, nusmukusios nuotaikos, neretai šoko ištiktam žmogui.
Nominalia reikšme graikiškos kilmės žodis „ideokratija“ reiškia valdymą pagal idėjas: gr. idea – idėja, kratia – valdžia. Verčiant iš graikų kalbos minėtas žodis žadina gražiausius lūkesčius, ar ne, bent jau skamba nepalyginamai geriau nei žodžiai politinė idiotipija arba idiotokratija. Tačiau konceptualiąją savo reikšme šis žodis yra skirtas įvardyti tokiam ne pačios geriausios šlovės reiškiniui kaip žmogaus prigimties forsuoto ideologizavimo entuziazmas, kraštutiniais atvejais patampantis kito žmogaus sąmonės zombinimo manija. Todėl ideokratija kaip reiškinys neabejotinai yra ne mažesnė, bet dar didesnė bėda nei idiotokratija, – jei pasitaikantys kartas nuo karto kvailiai valdžioje kelia teisėtą žmonių pasipiktinimą ir atstūmimo reakciją, tai ideokratija pasibjaurėjimą papildomai žaidina dar ir savo sisteminiu pavidalu bei polinkiu į recidyvą, kai išvyta pro duris ji modifikuotu pavidalu bando sugrįžti pro kaminą arba vėl ir vėl prasisunkia pro iškorėjusių sapnų paviršių.
Ideokratija naikina moralinę pasaulio tvarką ir ginčija teisinės visuomenės idealą. Praktikoje valdymas pagal idėjas tampa atskiro žmogaus ar grupės susireikšminimo politiniame lauke pagal mobilizacinius lozungus, apeinant įstatymines nuostatas, atveju. Toks ideokratinis valdymas skaldo visuomenę į vadus ir minią, į liaudies tribūnus ir inertišką masę. Tiksliau tariant, žmonių tapimas beveide ir beteise minia yra pati geriausia dirva ideokratijos užgimimui, todėl ideokratijos šalininkai visomis išgalėmis siekia to, kad žmogus užstatytų savo laisvą valią, pamirštų visuomenės sutarties dalininko teises ir pareigas, pasirinktų būti ne subjekto, bet objekto būsenoje. Kas be ko, toks dalykas kaip baimę daugeliui įvariusi pandemija yra palankus išorinis ideokratijos kvazi-pavidalų užgimimo faktorius. Išgąsdintais žmonėmis manipuliuoti visados yra lengviau nei pelnyti jų pagarbą, parodžiusius sugebėjimą susikalbėti ir kompetentingumą.
Šiandien dėl to, kas turės teisę išjoti į sceną ant balto žirgo kaip nugalėjęs slibiną tautos herojus, iš esmės varžosi trys figūros – Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga, Vilniaus meras Remigijus Šimašius ir Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas. Kaip atrodo, A. Veryga pasistengė pašalinti iš aikštelės Skirmantą Malinauską ne todėl, jog buvęs Sauliaus Skvernelio patarėjas neišmanytų visų bendravimo su žurnalistais niuansų, be greičiau tik dėl to, kad anas taip pat gviešėsi sužibėti po ideokratinės šlovės nimbu, kuris turėtų atitekti tik vienam – laimėtojui.
Apie A.Verygą kalbėjome praeitą kartą, be to, visiems suprantama, kad Ekstremalių situacijų komisijos pirmininkas šmėžuoja mums kiekvieną dieną prieš akis ne tik dėl tuštybę tenkinančios užgaidos, bet ir įpareigota savo statuso. Kita vertus, kaip atrodo bent man, Vilniaus ir Klaipėdos merai kartais per jėgą bando atkreipti tautiečių dėmesį, naudodamiesi ištikusios nelaimės atmosfera, siekdami ideokratinių lozungų tiražavimų pasikelti savo populiarumą.
Kai matau TV ekrane gražbyliaujantį R.Šimašių, neseniai naikinusį Vilniau mieste istorinės atminties ženklus, man išaugusio nerimo ir priartėjusios mirties grėsmės atmosferoje kyla tik vienas klausimas – ar išvis turime teisę gyventi, jeigu taip ilgai toleravome savo didvyrių atminimo išniekinimą, ar išvis turėjome teisę užgimti tokie, nesugebantys pasipriešinti blogiui? Tai be visa ko kito yra terapinės reikšmės klausimai, padedantys suprasti, kad nėra reikalo labai skeryčiotis, mėšlungiškai tvarstytis už gyvenimo, kai mirtis nusišypso bailiui. Tarkime, jeigu R.Šimašius būtų bent trupučiuką protingesnis, tikriausiai būtų nepraleidęs progos patylėti, vildamasis, kad populiacijai daugiau nei perpus išmirus, jo „žygdarbis“ gali ir pasimiršti.
Kaip ir R. Šimašius, V. Grubliauskas yra žinomas ne tik savo miesto gyventojams, jie abu – nacionalinio skambesio politikai, liūdna, bet ne visados tik teigiamai Lietuvos žmonių vertinami personažai. Apgailėtina, bet džiazo genijus nesugebėjo pamatyti, kad mūsų brangioji Kuršių nerija verslo iškrypėlių yra nuodijama jo panosėje. Didingas nepastabumas!
Kiekvieną dieną V. Grubliauskas nacionalinių TV kanalų eteryje iškilmingu ceremonimeistro balsu praneša apie mirusių nuo koronaviruso Klaipėdos mieste žmonių skaičių. Ar tai ir yra didžioji mero misija?
Teisinė valstybės funkcionavimas normaliomis aplinkybėmis yra toks pat nepastebimas dalykas kaip neužterštas oras, kuriuo kvėpuojame be didesnių pastangų, kita vertus, tokioje nenormalioje situacijoje kaip mirtį sėjanti pandemija valstybės tarnybų normalumas yra dar labiau pageidaujamas dalykas, siekiant bent kažkokios pusiausvyros, bandant išbalansuoti ant skustuvo ašmenų. Tokiomis aplinkybėmis ypač reikėtų vengti ideokratinio triukšmo, kaip taisyklė, dar labiau pakurstančio karščiuojančią sąmonę.
Kaip atrodo, visai kitą taktiką nei Vilnius ir Klaipėda renkasi Kaunas. Čia šiandien vengiama ideokratinio sąmonės užkrautumo ir žmogaus psichikos pertempimo, visą dėmesį sutelkiant į miesto tarnybų mobilizaciją, siekiant pandemijos sąlygomis dar didesnio jų veiklos konkretumo, tikslumo, pareigos kodo išpildymo.
Todėl negaliu nepasakyti: Visvaldas Matijošaitis atrodo solidžiau nei jo kolegos, Vilniaus ir Klaipėdos merai!
Net ir pandemijos bėdoje pravartu būtų neužmiršti teisinės visuomenės idealo.
Teisinės visuomenės principų įgyvendinimas nėra koks nors teisininkų, kaip atskiros žmonių grupės, savotiškos gildijos kaprizas, primetamas likusiai visuomenės daliai, bet demokratinio visuomenės organizuotumo visuotinis būdas. Galbūt galima būtų pasakyti net taip, jog teisinė valstybė kaip tokia yra demokratijos, išplėtota to žodžio prasme, forma (arba net Forma), taigi drauge yra šiuolaikinio civilizuotumo norma.
Labai sutrauktai teisinės visuomenės esmę galima nusakyti taip: Įstatymas yra aukščiausias žmonių santykių reguliavimo principas.
Demokratinė visuomenės tvarka yra naikinama, moderniosios civilizacijos pagrindai ardomi, kai, reguliuojant žmonių santykius, aukščiau įstatymo, – kaip formalaus žmonių santykio principo – nebijokime šiuo atveju žodžio „formalus“, – yra iškeliamos ideologinės platformos ir, siekiant galios, tiražuojami pseudomoralistiniai užkeikimais, moralė yra pajungiama politikai.
Iš tiesų, esame teisūs, kai reikalaujame, jog politikas būtų įsipareigojęs moralės pavyzdžiams ir normoms, pats rodytų gražaus elgesio pavyzdį; taigi neleiskime politikos atskirti nuo moralės, tačiau moralę atskirti nuo politiko – privalome, jeigu siekiame išsaugoti moralinę pasaulio tvarką. Politizuota moralė, moralė vardan „to ar kitko“, o ne savaimine savo verte, yra ne kas kita kaip nususinti lozungai, išnaudojami politinės galios varžybose, bet nieko bendro neturintys su moraline pasaulio tvarka, kuri reiškiasi per žmogaus valios laisvę.
Tokių lozungų suvešėjimas rodo ideokratinės valstybės principų gajumą, neįveikiamus refleksus, bjaurų užsiciklinimą.
Mįslės apie tris miestus užminimas
buvo užsnigtas miestas
su varveklių
durtuvais į nugaras
nebyliųjų žuvų
turgumi
ir
sapnuojančiais
besmegeniais
už
kampų
uždaras miestas
prie
jūros
tylos
labirintas
sraigės kiauto
tuščiavidurė
sargyba
pavasarį
ištrupėjus varvekliams
iškart
atsidarė
nubudusios aikštės
iš nuostabos
plečiasi
vienaakio
akis
miesto meras
pingvinas
pasitinka
svečius
dekoltuotas
iki
kulnų
*
mus pasitiko
ne vilko staugimas
o šuns lojimas
intonuojantis
teisumą bei pagiežą
nei miestas nei kaimas
bet aišku
kad čia
dar
gyvena
n-tąja generacija
aukštieji žemvaldžiai
arba
ypatingieji
personaliniai
pensininkai
(pražilę
teisininkai
nuo
persų
laikų)
niekas
vogčiomis
nepravėrė
užuolaidėlės
pasižiūrėti
: neoru
*
miestas tas įdomus savo priemiesčiais
niekados
nepasiekiančiais
architektūrinio vientisumo
(tačiau įvairovės stilius!)
lentiniai trobesiai su prilipdytomis pašiūrėmis
kur gyventi galima kūrenant malkom
kaminams
išpumpuojant anglies dioksidą
nesudegusiomis
nuosėdomis
pažymint aplinką
į sniegą
tolėliau
nei galėtų
šešėliai
eklektiški
daržai nedideli
neaukštos
tvoros
buvusio derliaus
pėdsakai
(ypač saulėgrąžų kotai)
matosi
vos metus žvilgsnį
iš gatvės pradžios
per visus plotelius
pavasarį
įdirbama žemė
kyla dulkės
———————-
kol sužaliuoja
nuraudonuoja
juoduoja
tarsi
pradygusių
kortų
simboliai
o
į akis
dažnai
pučia
aguonų
miegas
(Bus daugiau)
2020.04.07; 15:57