Edvardas Čiuldė. Laisvės gynėjų dienos išvakarėse – apie naujus pavojus valstybei


Print
Nesu iš tų, kurie mėgtų tiesiogiai kreiptis į aukštus pareigūnus, bandytų susireikšminti rašant laiškus Seimo nariams arba, tarkime, pradėtų beviltiškas diskusijas su biurokratinėmis institucijomis, seniai pamiršusiomis žmonių kalbą. Žinia, tokių žmonių  pasitaiko, tačiau aš, tai dar kartą noriu pabrėžti, baidausi bet kokio sąlyčio su valdžios atstovais, nepuoselėdamas didelių iliuzijų dėl susikalbėjimo galimybės.

Tačiau štai neseniai, patsnelaukdamas to iš savęs, ėmiau ir parašiau laišką Mindaugui Puidokui Seimo svetainėje rastu el. pašto adresu. Nesibaigiantys, dar daugiau –  naujai įsibėgėjantys skandalai dėl vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos veiklos naujai išryškėjusių aplinkybių tarsi rodo (bent man atrodo), kad būtų tikslingą pacituoti šį laišką ištisai:
dirzas
Diržas. Slaptai.lt nuotr.

Laba diena, trukdo toks Čiuldė Edvardas, dabar dirbantis ASU filosofijos dėstytoju. Buvo laikas (prieš keletą metų), kai viešojoje erdvėje  (lrytas ir kitur) karštai diskutavau su Jumis geopolitikos temomis, dabar esu tos iniciatyvos, kurios vėliavnešiu tapote Jūs, kad reikia iš esmės keisti vaiko teisių apsaugos įstatymą ir praktiką, karštas šalininkas. Daug rašau ta tema. Leiskite pateikti abzacą iš straipsnelio, kur, kaip atrodo man, patikslinamos  naudinga Jūsų užimamai pozijai kryptimi smurto sąvokos apibrėžimo aplinkybės. Jeigu leisite, nepraleisiu progos įkišti savo trigrašį taip pat ir į įsiliepsnojusią diskusiją dėl smurto sąvokos ir jos apibrėžimo.  Iš tiesų, arba smurtas yra, arba jo nėra, panašiai kaip moteris negali būti tik iš dalies nėščia, o iš dalies ne nėščia. Tačiau prisiminkime ir tai, kaip turėtume apibrėžti smurto sąvoką pagal sąvokų darybos logiką, kokia apskritai yra apibrėžimo logika. Taigi, pagal apibrėžimo logiką privalu nurodyti apibrėžiamo dalyko santykį su labiau bendra giminine sąvoka, drauge pažymint to apibrėžiamo dalyko rūšinį skirtumą (pavyzdžiui, pagal dedukcinę apibrėžimo logiką sakytume, kad lova yra baldas, skirtas miegoti ar pan.). Kyla klausimas – į kokią labiau bendrą gimininę sau sąvoką nurodo smurto sąvoka? Kas be ko, smurtą visi daugmaž panašiai suprantame kaip prievartos rūšį, o Lietuvių kalbos žodynas labai tiksliai nusako žodžio „smurtas“ reikšmę ir pateikia sąvokos apibrėžimą, nurodydamas, jog smurtas yra šiurkšti prievarta. Kaip matome, kalbėdami apie smurtą, nuorodos į laipsnį aukštesniosios sąvokos lygmenyje neišvengiame, tai yra panaši rūšinė nuoroda kaip ir tokiu atveju, kai meilę vadiname intensyviu prisirišimo, atsidavimo ar potraukio jausmu.

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kaip atrodo, smurtas negali būti laipsniuojamas dar ir todėl, nes yra apibrėžiamas kaip kraštinė  prievarta, kita vertus, tai reiškia, kad nešiurkšti prievarta pagal apibrėžimo logiką nėra smurtas. Kad ir kaip būtų liūdna, socializacijos seka yra persmelkta prievartos! Tarkime, blaivus protas mums sako, kad vaiko pasodinimas ant ramybės kėdutės arba įpareigojimas nepilnametį sūnų grįžti laiku į namus nėra smurtas, tačiau maištaujantis paauglys neretai vien dėl to yra linkęs savo tėvus laikyti tironais. Tikriausiai ne visados jis ir klysta, taip  vaikiškai pasišiaušęs, nes perdėta mamos globa, maniakiškas rūpinimasis, dusinimas meilės glėbyje atskirais atvejais jau už apibrėžimo logikos ribų gali būti prilyginamas smurtui  (vis tik tikimės, kad už tokį smurtą ar „smurtą“ vaikai nebus atskiriami nuo mamų).  

Prikabinu ir visą straipsnelį. Pagarbiai ir su dėkingumu, Edvardas

Išryškintas laiške tekstas yra citata iš mano dar praeitų metų lapkričio 30 d. dienraštyje Slaptai. Lt paskelbto straipsnio „Demonizuoti ar nedemonizuoti?“ https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-demonizuoti-ar-nedemonizuoti/ . Kaip atrodo bent man, tik aklas gali nepastebėti, kad pateiktos nuorodos ir išsakytos pastabos minėtame straipsnelyje diskusijai dėl smurto sąvokos apibrėžimo leidžia išlipti į naują, išties labiau konceptualų lygį, įveikti tą akligatvį, kai oponentai su kvailai gudria mina neva ironiškai klausia – ar gali būti nežymus smurtas?

Kaip nesunku nuspėti, M. Puidoko, su kuriuo anksčiau kitais klausimais  įnirtingai, net nuožmiai diskutavau, nė iš tolo nelaikau savo dvasios mokytoju, tačiau šiandien jo užimta pozicija, suvokiant skandalingą padėtį vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo situacijoje, sugebėjimas įsigilinti į problemą, nuodugnumas verčia iš pagarbos jam nukelti savo kepurę net tokį užkietėjusį skeptiką kaip šių eilučių autorius. Sakote, kad tokia savo, giluminius populiacijos lūkesčius atspindinčia veikla politikas siekia pelnyti papildomus politinius balus, užsiauginti reitingus?.. Dieve padėk Jam išsaugoti tokį savo principingumą  (tikėkimės, kad ir kiti politikai kada nors paseks puikiu pavyzdžiu), už kurį žmonės kartais suneša (arba – nesuneša) reitingų kraitį.

Paskutinįjį M. Puidoko straipsnį, ką tik publikuotą Delfi.lt portale, vaikų iš Lietuvos tarptautinio įvaikinimo temomis https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/mindaugas-puidokas-kodel-ministras-kukuraitis-ir-tarnybos-meluoja.d?id=80045341, prilyginčiau bombos susprogdinimui gerąja to žodžio prasme, kai iškart yra išsprogdinamos melo užtvaros. Nesiruošiu perpasakoti straipsnio turinio,  kiekvienas turi galimybė pats pasiskaityti. Jeigu M. Puidokas yra teisus bent per pusę, galima sakyti, kad Lietuvoje nebeliko valstybės net užuomazginiu pavidalu, ji – kažkur išgaravo (gal ją išgarino acto garintojai, a?). Kaip vertinti faktą, kad lietuviškame vaikų įvaikinimo užsieniečiams versle sukasi milžiniški privačių bendrovių pinigai? Ar iš tiesų yra taip, kaip galima nuodėmingai pagalvoti, kad valstybę mūsų padangėje jau pakeitė kažkoks surogatinis darinys, tik iš išorės dar kažkiek panašus į valstybė, o pagal esmę – žmonių laisvės naikintojų ir prekeivių gauja, nepasikuklinusi prekiauti net vaikų likimais? O gal girdėjote, kad dėl M. Puidoko pranešime nurodytų aplinkybių šalyje yra skelbiamas aliarmas, numatomas veiksmų planas, siekiant užkardinti nusikalstamą veiklą, šaukiamas  vyriausybės susirinkimas, kviečiamas neeilinis Seimo posėdis?..

Kažkas pasakys – audra stiklinėje…  Esą M. Puidokas išsakė savo privačią nuomonę, kai demokratinėje visuomenėje minimo politiko oponentai turi teisę išsakyti kitą, net diametraliai priešingą poziciją. Iš tiesų, į M Puidoko  ofenzyvą ministras Linas Kukuraitis atsiliepė to paties Delfi.lt puslapiuose https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/linas-kukuraitis-siaubinga-ziureti-kai-vaiko-interesai-paminami-vardan-politines-karjeros-atsakymas-puidokui.d?id=80054963, užsimojęs išdėstyti kitą įvykių versiją.

Įsiskaitykite! Jeigu klausiate mano nuomonės, pasakysiu be didesnių užuolankų, kad labiau apgailėtino oficialaus žmogaus viešo pasisakymo, kai dėmesys nukreipiamas į nereikšmingas smulkmenas, niekinamas oponentas ir drauge forsuotai yra nutylimi jo kelti esminiai klausimai, nepavyktų rasti per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją. Nutylėjimai čia yra ypač iškalbingi, daug sakantys! Taigi, perskaičius L. Kukuraičio atsakymą, kyla įspūdis, kad M. Puidokas tikriausiai yra teisus nepalyginamai didesne proporcija nei 50 %.

Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, užstojusių nesusipratimų arba net negandų  svarbiausioji priežastis yra ta, kad mums bando įpiršti falsifikaciją, jog neva  valstybė ir valdžia – tas pats dalykas arba, blogiausiu atveju, yra to paties reikalo dvi, jokiu būdu neatskiriamos pusės. 

Taigi jau žinau, kad kitą kartą šiuo dienraščio puslapiuose bandysiu aptarti  principinės reikšmės skirtumo taro valdžios ir valstybės aplinkybes, o čia, užbaigdamas pasisakymą, pastebėsiu dar tai, kad būtent tokio sąvokų sumaišymo pagrindu kažkam periodiškai kyla nesutramdytas noras dar labiau užveržti žmonių visuomeninės veiklos varžtelius, primatuoti visuomenei vienokį ar kitokį cenzūros modelį.

Nieko nėra nešvankiau už užmačias laisvės gynėjų dienos išvakarėse pavogti laisvę!

2019.01.11; 10:30