Jeigu reikėtų kitos planetos gyventojui, besisvečiuojančiam mūsų platumose, paaiškinti, kas yra tai kaip toks reiškinys – žydai Lietuvoje, visų pirma pasakyčiau, kad šiandien svarstant šį klausimą būtina atskirti paprastą Lietuvos pilietį žydą nuo įvairiausio plauko žydų organizacijų vadovų, jų bendruomeninio judėjimo lyderių, vizionierių ir misionierių, nuo žydiško resentimento (pranc. ressentiment) ideologų.
Paprastas Lietuvos gyventojas žydas paprastai yra malonus pabendrauti žmogus, kaip taisyklė, labai vertinamas aplinkinių už dalykinę kompetenciją. Nuo seno žydai taip pat ir mūsų padangėje yra žinomi kaip geri prekybininkai, sėkmės lydimi verslininkai, puikūs gydytojai, talentingi teisininkai ir t.t. Esu tikrai ne iš vieno Kaune gyvenančio žmogaus girdėjęs pasakojimą, kad sušlubavus sveikatai, kai jam jau buvo taip striuka, kad pagelbėti negalėjo net žinomiausi miesto gydytojai, gerą patarimą davė žydė vaistininkė, pasiūlius pavartoti preparatus ar piliules, kurios stebuklingai padėjo išsiropšti iš bėdos. Tikriausiai tokie daugiakartiniai pasakojimai yra tik vienos miesto legendos parafrazės, nes paprastai kaip veiksmo vieta, plėtojant šį siužetą, nurodomos skirtinguose miesto pakraščiuose įsikūrusios vaistinės (kaip yra amžinojo žydo mitas, taip ir legendinio pasakojimo žydė vaistininkė gali pasirodyti visur, t. y. kiekvienoje vaistinėje), tačiau tokios legendos užgimimas yra savaime iškalbingas reiškinys.
Kaip nesunku nuspėti, naujoji Lietuvos nomenklatūra turi reikalų su žydų bendruomenės vadovais, reprezentatyviaisiais atstovais, visur atpažįsta žydą kaip svarbią visuomeninę kategoriją, tačiau kažin ar naujosios nomenklatūros radarai yra pajėgūs užfiksuoti tokį fantastinį reiškinį kaip paprastas Lietuvos gyventojas žydas, t. y. konkretus žmogus su savo kasdieniniais rūpesčiais.
Ateiviui papasakočiau, kad žydų bendruomeninio judėjimo lyderiai yra labai ambicingos, aukštai pasikėlusios būtybės, su beveik visados iš anksto įsižeidusiojo mina, skausmingos grimasos iškreiptu žmogaus veidu. Tokia yra ir dabartinė Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) pirmininkė Faina Kukliansky savo moterišku jautrumu prie įprastos bendruomenės pirmininko povyzos pridedanti nekantrumą, kategoriškumą, išankstinį nepasitikėjimą bendrapiliečių lietuvių užmanymais. Kitos galaktikos svečiui prisipažinčiau, kad iš tiesų nėra dėl ko tuos lietuvius mylėti, tačiau net ir anas supranta, kad ten, kur trūksta meilės, gali padėti diplomatiškumas, karštų jausmų trūkumą atsveria mandagumas.
O tai, jog LŽB pirmininkė yra labai moteriška moteris, nelaikau to už trūkumą, nes nesu girdėjęs baisesnio moters vadovės įvertinimo kaip tas, švelniai tariant, savotiškas komplimentas, kad anoji neva yra moteris su pautais (tokie posakiai gali išgąsdinti net ir stiprių nervų žmogų, varo į baisų nusiminimą, lakesnės vaizduotės vyrą gali privesti prie depresijos).
Tačiau būna, kad žydų bendruomeninio judėjimo lyderiai drioksteli taip, kad lygioje vietoje atsiveria neperžengiamos prarajos.
Jono Noreikos-Generolo Vėtros kontraversiškoji anūkė Silvia Foti tvirtina, kad Kauno žydų bendruomenės pirmininkas ją įtikinęs, kad jos garsusis senelis pats savo rankomis arba, tiksliau tariant, su kastuvu delnuose pribaiginėdavo žudynių lauke sužeistus, bet dar gyvybės nepraradusius žydus. Prieš akis iškyla plakatinis stalinistinio stiliaus bėgančių kino juostos kadrų vaizdelis – Nacionalistas žengia kruvina žeme lopeta daužydamas žmonių galvas. Kažkokia fantasmagorija! Nepažįstu to žmogaus, Kauno žydų bendruomenės pirmininko, galimas daiktas, jis yra didelė atrama savo šeima ir bendruomenei, komunikabilus, mėgstantis bendrauti žmogus, puikus žydiškų anekdotų pasakotojas, tačiau to, kodėl anas kalba tokius makabriškus dalykus, toli prasilenkiančius su tiesa, kodėl jis taip niekšingai meluoja, neįstengiu paaiškinti net pats sau. To savo silpna gojaus galvele tikriausiai niekados taip ir nesugebėsiu suprasti.
Nesu policinės valstybės šalininkas, tačiau, kaip atrodo bent man, teisinėje visuomenėje tokius šmeižtus apie nužudytą kovotoją, po mirties valstybės ypatingai pagerbtą, apdovanotą aukščiausiuoju garbės ženklu žmogų platinantis asmuo turėtų būti, mažiausiai, ko norisi tikėtis, iškviestas į prokuratūrą pasiaiškinti. Teisinė visuomenė disponuoja antisemitizmą dar potencialiame lygyje galinčiais užkirsti svertais.
J. Noreikos-Generolo Vėtros niekinimo ir jo garbės atstatymo istorija tapo neabejotinai svarbiausiu šio amžiaus testu Lietuvos visuomenei, ne vienam suteikusiu progą nusimesti kaukes ir pasirodyti savo tikruoju veidu arba snukiu. Viskas vyko mūsų visų akivaizdoje, tiesioginėje transliacijoje, akis į akį, todėl apie šios istorijos siužetinius vingius dar kartą nekalbėsiu, nesinori vėl aitrinti sielos.
Paminėsiu tik tą detalę, parodantį tikrąjį dalyvių veidą, jog naujai išrinktas šalies prezidentas, droviai pareiškęs nenomenklatūrinę nuomonę apie šią istoriją, vien dėl to naujosios nomenklatūros atstovų buvo išjuoktas, taigi, dar tik pradėjęs kadenciją išvadintas silpniausiu prezidentu iš visos Lietuvos prezidentų plejados, anachronizmu, prezidentu, negaminančio turinio.
Niekinimo kampanija prasidėjo net nebandant nuslėpti inciatyvos tikrųjų motyvų, aiškiai sakant, kad prezidentas yra nieko nevertas vien dėlto, kad išsakė atsargią nuomonę, jog nereikėtų skubėti plėšti atminimo lentų, neišdiskutavus šio klausimo. Bjauriau nebūna, tai labai panašu į nevalyvą naujosios nomenklatūros šantažą!
Tačiau svarbiausias batalijų dėl J.Noreikos-Generojo Vėtros atminimo rezultatas yra tai, kad Lietuvos žydų bendruomenė turėjo gerą progą įsitikinti, jog jų lyderių ir naujosios nomenklatūros simbiozė veda į moralinį kolapsą, yra labiausiai pavojingas darinys patiems žydams. Žinia, naujoji Lietuvos nomenklatūra nėra visa Lietuva, o tik tos Lietuvėlės parazitinė atauga, užderėjusi labiausiai konjunktūrinėje terpėje.
Ar gali bendruomenę ištikti didesnės negandos nei dabar atsitiko žydams, kai visų jų vardu kalbantys tautiečių trubadūrai su tokiu juodašimtišku užsidegimu puolė niekinti, dergti, bjauroti didvyrio, kuris, kaip išaiškėjo, anais sunkiais laikais prisidėjo gelbstint žydų gyvybes, atminimą. Niekados už juoką nelaikiau žydų įsitikinimo, kad jie yra Dievo išrinktoji tauta. Žydų kančių ir pergalių istorija tarsi ir rodytų į tą pusę.
Tačiau po šio liūdno nutikimo Lietuvoje jau linkstu manyti, kad Dievas nusisuko nuo žydų tautos.
2019.12.26; 07:03
straipniai, kieto autoriaus.Pagarba autoriai uz issakytas drasias ir teisingas mintis.Prie paskutines autoriaus pastraipos galima prideti – Dievas nuo zydu nusisukes seniai, kaip raso Sventasis Rastas.Ir nuo to laiko zydai taip ir nesuteike Dievui savo elgesiu, kad jis atsigryztu.Kaip rodo istorija ir gyvenimas.