Visiškai sutinku su Kastyčiu Stalioraičiu, straipsnyje „Neužmirštuolės simbolis“ https://slaptai.lt/kastytis-stalioraitis-neuzmirstuoles-simbolis/ tariančiu blaivų ir drauge labai reikalingą žodį dėl prasmingai prigijusios tradicijos Sausio 13 dieną atlape segėti Neužmirštuolės žiedą, solidarizuojuosi su autoriumi, stojančiu prieš kai kurių mūsų tautiečių norą paniekinti šį simbolį, traktuojant jį kaip baisų alergeną ar pavojingą užkratą (tik nesakykite, prašau, kad Neužmirštuolės žiedas, be visa ko kito, dar neva gali priminti kažkokį masonerijos simbolį, tokios insinuacijos, atsirandančios ieškant kvailių, yra vertintinos kaip žmogaus intelekto pažeminimas).
Solidarumo su slaptai.lt autoriumi ženklan perspausdinu savo straipsnelį „Neužmirštuoliškumo technologijos“, pirmą kartą publikuotą prieš eilę metų dienraštyje lrytas.lt
X X X
Istorijos garbingų datų ir atmintinų dienų minėjimuose paprastai prasikiša butaforijos perteklius, kartais truputėlį pradeda varginti pasikartojantys metai iš metų, taigi pabodę ritualai. Tačiau toks valstybės ir tautos istorijos švenčių instrumentarijus neturėtų būti laikomas kažkokia veidmainyste, kurios neva padaugėja, kai pradeda trūkti gyvo jausmo ir autentiško santykio su garbingomis datomis. Tie pasikartojantys ritualai ir sąmonės užkrovimas simbolika, kaip yra pastebėjęs truputėlį kita proga garsus gruzinų tautybės mąstytojas M.Mamardašvili, tai – atminties gaminimo mašina, kuri padeda įtvirtinti žmogišką būtį.
Tiesą sakant, nežinau to, kas pirmasis pasiūlė ar parodė pavyzdį Laisvės gynėjų dieną Sausio 13-ąją įsisegti į atlapą Neužmirštuolės žiedą, tačiau žemai lenkiu galvą prieš žmogų, padovanojusį mums genialią idėją. Nežinau jokio kito taip tinkančio minėtai dienai simbolio, niekas negali prilygti taupumu ir talpumu, bandant išsakyti neišsakomą jausmų antplūdį, kaip Neužmirštuolės demonstracija ant krūtinės, žinia, suteikiant teisę taip byloti už mus visus visų pirma valstybę reprezentuojantiems asmenims.
Kitas klausimas – ar neužmirštuoliškumo idealas išgaruoja iškart kaip kamparas, kai yra nusivelkami iškilmingi Sausio 13 dienos paminėjimo surdutai? Ar, tarkime, kasdienybėje valstybės vyrai jau turi teisę pamiršti didėjančią žmonių socialinę atskirtį, kitas bėdas, kurios iškart subujoja kaip piktžolės, jeigu nėra purenamas atminties laukas, leidžiame sau užmiršti ir užsimiršti?
Pagal natūralią sąmonės ritmiką žmogui yra būdinga užmirti, išsibarstyti, pasidalinti tarp aplinkybių. Nekalbėkime dabar apie tai, kad neva tik antroje gyvenimo pusėje žmogus išbarsto plaukus, dantis, sveikatą, būna ir taip, kad dar jaunystėje pameta galvą, tiesą sakant, kiekvieną dieną nugyvename padalinti situacijų, sąlygų, aplinkybių, suskaidyti kasdienybės įvykių į skirtingas projekcijas, išsibarstę per visą horizontą. Savo ruožtu būdas surinkti save į vieną tašką, apskritai sugebėjimas puoselėti vientisumo idealą yra vadintinas atmintimi.
Kokiomis priemonėmis paprastai yra palaikomas atminties gyvastingumas priešpriešoje su natūraliu žmogaus polinkiu išsibarstyti, viską užmiršti ir dar užmiršti, kad užmiršome?
Regis, išties nėra geresnio būdo surinkti save į vieną visumą kaip vakarinė malda, kai persukdamas kaip kino juostą prabėgusios dienos vaizdus atmintyje stoji į akistatą su Kūrėju, pats prisiimdamas kaltę už padarytus ar nepadarytus darbus.
Vakarų filosofijoje toks surinktumo idealas yra puoselėjamas keliant būties apmąstymo užduotį. Dar antikoje įsitvirtino išvada, kad būtis reiškiasi per visą esiniją nediferencijuotu, t. y. nesuskaidytu atskirų daiktų savybėmis būdu kaip visados ta pati būtis, drauge čia skelbiant, jog būties idėjos surinktumo forma yra logos. Į lietuvių kalbą graikiškas žodis logos verčiamas dviem reikšmėms: a) logos – tai žodis, b) logos – tai mintis, tačiau daug sakantis faktas yra tai, kad graikiškos kilmės žodis logos yra veiksmažodinis daiktavardis, atsiradęs veiksmažodžio „surinkti“ pagrindu.
Tiesa, M.Heideggeris tvirtina, kad nuo Sokrato laikų Vakarų mąstysenoje prasideda būties užmaršties istorija. Kita vertus, minėtoji M.Heideggerio ištara liudija, kad vis dėlto neužmiršome, jog kažką ypatingai svarbaus užmiršome, o tai savo ruožtu leidžia drąsiai kelti atminties aktualizacijos užduotį.
Kaip žinome, Platonas kalba apie amžinų provaizdžių pažinimą kaip jų atsiminimą, kuris esą leidžia įveikti sielos išsibarstymą laike. Lietuvių kalba skelbia, kad tokia atminties technologija yra menas. (Lietuvių kalbos žodyne nurodomos dvi neva skirtingos žodžio „menas“ reikšmės. 1. Kūrybinis tikrovės atspindėjimas vaizdais. 2. Užminimas, mįslė, atmintis. – www. lkz.lt.)
(Norite tikėkite, norite ne, bet yra rimtas pagrindas, neapsiribojant tik šiuo įtaigiu pavyzdžiu, teigti, kad lietuvių kalba yra net labiau imli Platono įžvalgom nei senoji graikų kalba).
Žinoma, kalbame dabar apie menantį meną, o ne apie pramogų industriją.
Vis dėlto neapleidžia kankinantis įspūdis, kad kažką fatališkai užmišome pasirodydami šiame pasaulyje, tarsi iš anksto būtume pagirdyti užmaršties upėje. Ar tai savo ruožtu reiškia, kad viską prisiminsime tik po mirties, kai ims ir išgaruos šio pasaulio apžavai?
Kas liktų iš Lietuvos, jeigu pamirštume savo šalies vardą:
kebezynas plerpso taip atsikerojęs šebekštynas
susibėgę pėdsakai kryžiuojas: žebenkštynas
stagarai kažkokie kopiantys aukštyn
nepažįstama vietovė jau tikrai: tai bent!
atsigręždamas tari „.. ta flora fauna“
neįvardintų žolelių vabalėlių kraštas tyras
čia neguodžia mitas kad kadais gyveno faunas
kanapinių pėdos atstumia įvaizdį satyro
ten per properšas dangus kažkur nutolęs
išsitrynę pavadinimai – kiaurymių kosmas
visos gėlės tapusios jau užmirštuolėm
jeigu kalbasi kažkas tai rodos kad žodžius atkosti
Vietoj Gedimino stulpų laužo fone neužmirštuolė….raudų siena Lukiškių aikštėj vietoj Vyčio…mėšlas ,,g”taškas ir visas kitas šūdas.
Jeigu gėlė išstatoma vietoj Gedimino stulpų – tai labai blogai, net gražiausios ir labiausiai taurios prasmės gėlės negali pavaduoti valstybės simbolių. Tačiau iš kur atsiranda ta neapykanta neužmirtuolės simbolikai, to paaiškinti, kaip atrodo, paprastai nepavyks, neužteks nurodyti tik į oponentų vaikystėje patirtas traumas ir kitus psichologinius kompleksus. Štai net tokia neįtikėtinai simpatiška ir visados elegantiškai dėstanti mintis moteris kaip R.Čepaitienė Pro patria portale prabyla apie neužmirtuolės kuriamus kodus ir atkodavimo perspektyvas, besidrabstydama nuodingomis selėmis, jeigu nesakysime, kaip atsivėręs kloakos fontanas. Tai labai nuliūdina ir užstoja gražios kaip žydinti rožė moters vaizdinį nesmagumo debesimi. R. Čepaitienės, siekdama sukarikatūrinti žmonių pasirinkimą pagerbti žuvusiuosius, įsisegant Sausio 13 dieną neužmirštuolės žiedo stilizacijos ženklą, drauge besišlykštėdama ištarti Neužmirštuolės vardo, kalba apie nerazbudkę, apie kažkokį neva žydros spalvos simbolį. Jau straipsnelyje atkreipiau dėmesį į begėdišką žmonių kvailinimą, užuominomis bandant įpiršti visiškai nepagrįstą nuomonę, kad neva neumirštuolės simbolika gali turėti kažką bendro su masonų simbolių infrastruktūra. Savo ruožtu Čepaitienė, kaip atrodo, užuominomis bando įpiršti dar labiau nešvankų įsivaizdavimą, kad neužmirštuolės pasirinkimas yra pederastų, vadinamųjų žydraisiais, prioritetas ( kas iš mūsų yra daltonikas – aš kažkodėl matau, kad valstybės vyrai vaidenasi TV ekrane, įsisegę melsvos spalvos simbolį, gal iš tiesų ilgai tampę violetines vėliavas žmonės bėgant laikui pradeda nebeskirti spalvų). Tai labai apgailėtina, pošlykščiai, vienok… Sutikčiau su tuo, kad neužmirštuolės simpatikai arba net šio simbolio įtraukimo į pagerbimo ceremonijas pradininkai visų pirma yra Lietuvos pseudoelitas, tačiau vien dėl to negalima atmesti geros iniciatyvos, net ir velnią, norint, galima priversti arti Lietuvos laukus. Kita vertus, griežtai nesutinku, kad neužmirštuolės toleravimas gali būti gretinimas su Jūsų, Matai, žodžiais tariant, raudų sienos Lukiškiųų aikštėje pasirinkimu, atmetant didingą Vyčios simbolika. Kaip atrodo bent man, yra atvirkščiai.
Kaip atrodo bent man, ne-neužmirštuoliška isterija užgimsta tarp žmonių, kurie Lietuvos mobilizaciją supratą kaip telkimąsi apie vadą, taigi, kurie būtų linkę lietuvių tautą suprasti pagal bolševikų partijos pavyzdį, leidžiant lietuviu būti tik tam, kas gauna artimiausios vado aplinkos rekomendacijas už lojalumo nuopelnus. Tačiau toks tautos padalinimas į vadus ir mases labai nususina tautos įvaizdį ir, kas ypač liudina, atstumia jaunimą. Kad ir kaip žiūrėtume, toks patriotizmo variantas manding vis labiau įgyja uždaros sektos pavidalą, žmonės čia gražiausius savo jausmus ir intelektines pajėgas pradeda eikvoti virdami savo sultyse.
Kaip atrodo bent man, dabar tik ta valstybė turi likimą, kuri remiasi išeities pustulatu, jog žmogus yra aukščiau už valstybę. Taigi nieko tokio, jeigu žmonių atidavusių savo jaunas galvas už valstybė nepriklausomybę pagerbinui mes greta valstybinių simbolių vartosime dar ir tokius žmogaus taurumo įprasminimo ženklus, kurie neneigdami politinės fizikos dėsnių paraleliai įgyja dar ir metafizinę dimensiją.
,
Žingsnis po žingsnio ir gėjei tapo norma…Jūs teisus gerbiamas Edvardai,vaikystėje turėjau traumų,tad daug kur matau komsamolo ir liberjugendo ranką…Ačiū užkomentarą bet jis manęs nenuramino.
na kam draugeliai vyniojat, ratais sukat. rašykit kad trispalvė ,vytis,gedimino stulpai kelia alergiją ir kvit.
Dėl teisybės vis tik reikėtų pripažinti, kad šio straipsnelio autorius, t. y. draugelis Edvardas, už trispalvę, Vytį, Gedimino stulpus visados stoja kaip už mūsų tautos didžiausią moralinį lobį, kaip už aukštikalnių orą užterštoje grigeo pakrantėje, nepraleisdamas progos pasiginčyti su tokiais nuvargusios sąmonės reprezentantais kaip Gailius ir kt., ar ne?
ir kitu gelyciu naujadaro gerbeju galima atsargiai paklausti.Kaip manote, ar si gelyte taps masiniu reiskiniu pilieciu atlapuose.O gal ji liks tik viesumoje maskatuojanciuju.Tada ir gausit teisinga atsakyma, kad Gedimino stulpai, vytis, tautine veliava yra tai ka zmones pripazista ir megsta.O naujadarai liks ieskantiems kazko.
Posakis apie vaikystės traumą buvo tik retorinė figūra ir jokiu būdu taip kalbėdamas neturėjau galvoje Jūsų, gerbiamas Matai, GinkDie! Nežiūrint visko, vis tik džiugu, kad tarp mūsų yra dar ir tokių principingų žmonių, kurie neatsitraukia nuo užimtų pozicijų jokiu pretekstu net per milimetrą, tokie, kaip atrodo, Lietuvos pilnutiniam atsiskleidimui yra ne mažiau reikalingi nei didžiausi diplomatinio išsisukinėjimo virtuozai, užkulisių meistrai, nei užtrukę kelionėje be pabaigos gentainiai.