„Vietiniai Žečpospolitos gerbėjai neturi nei išteklių, nei smegenų, užtat turi didžiulį norą tapti vartojimo visuomenės dalimi. Niekinga. Išsaugant urvinę vadybą ir samtelio mentalitetą. Jiems atrodo, kad jie gali tam panaudoti Lenkiją ir Lietuvą taip pat, kaip tai daro su Rusija – mainant į žodį „brolybė“, – pareiškė liepos 24-ąją IA Regnum baltarusių politologas Nikolajus Mališevskis.
Jis komentavo ypatingą dėmesį, kurį demonstruoja Baltarusijos aukščiausioji vadovybė Žečpospolitos palikimui. Priminsime, kad 2012 metais sausio 6 dieną Baltarusijos Ministrų Tarybos patvirtintos valstybinės programos „Baltarusijos pilys“ rėmuose planuojama atstatyti keletą Lietuvos kunigaikščių ir Lenkijos magnatų, kurių dauguma buvo istoriniai Rusijos priešai, pilių.
Baltarusijos Kultūros ministerija skiria ypatingą dėmesį atstatymui paminklų, primenančių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos ir Žečpospolitos laikus, o taip pat visos raštvedybos valstybinėse įstaigose vertimui iš rusų kalbos į baltarusių.
Baltarusijos Švietimo ministerija inicijavo daugelio dalykų mokymo mokyklose ir aukštosiose mokyklose pervedimą išimtinai į baltarusių kalbą („movą“) (respublikoje valstybinė yra ir rusų kalba), o Baltarusijos Mokslų akademijos Istorijos institutas oficialiai atsisako 1812 metų Tėvynės karą vadinti „Tėvynės“.
„Šiek tiek perfrazuodamas rusų ekspertus, sutinku su jais, kad šio paradokso paaiškinimas glūdi ne politikoje, o psichologijos sferoje, nes metams bėgant ir ne be Rusijos vadovybės pagalbos baltarusių valdininkams susiformavo Maskvos atžvilgiu visas kompleksas iš nebaudžiamumo, pasitikėjimo savimi ir kažkokio mistinio tikėjimo savo nepakeičiamumu. Dabar kažką panašaus bandoma suprojektuoti link Varšuvos“, – pažymėjo baltarusių politologas.
N.Mališevskio nuomone, negalima neįvertinti aukštų Baltarusijos valdininkų bandymo paskelbti Lenkijos kultūros palikimą Baltarusijos kultūros dalimi. „Visa ta publika prognozuojamai pavojinga savo neprognozuojamu bukumu. Ko verti vyriausybės valdininkų pareiškimai apie Baltarusijos patrauklumą sekso turizmo prasme, priverstinio baltarusinimo būtinybę ir pan. Arba didvyrio–kankinio aureolė, kurią šiuo metu kuria „Lenkų sąjungos Baltarusijoje“ aktyvistui Andrejui Počiobutui pakalikai, jau nuveikę baltarusių (pirmiausia respublikos vakaruose) sąmonės polonizavimui daugiau, nei „sanacinis“ Juzefo Pilsudskio režimas“, – sakė politologas.
Beje, N.Mališevskis dar pažymėjo: „Aš nepritariu Andrejaus Počiobuto, kurį pažįstu beveik du dešimtmečius (mes kartu mokėmės), pažiūroms. Ir vis dėlto laikau jį pagarbos vertu žmogum – turinčiu savo poziciją ir pasirengusiu ją ginti iki galo. Laužyti gyvenimą žmogui, kad pridengčiau, švelniai sakant, „lenkų klausimu“ užsiimančiųjų neprofesionalumą, būtų kvaila ir niekšiška“.
Priminsime, Baltarusijoje yra dvi lenkų sąjungos. Birželį Baltarusijos pilietis Andrejus Počiobutas (Andžej Počobut) – lenkų tautybės Baltarusijos pilietis, Lenkijos laikraščio “Gazeta Wyborcza” žurnalistas, vietinės valdžios nepripažintos „Lenkų sąjungos Baltarusijoje“ Centro tarybos pirmininkas, buvo suimtas, bet greitai paleistas. Oficialioji Varšuva birželio 22-ąją pateikė protesto notą Baltarusijai dėl A.Počiobuto arešto, kai šis buvo apkaltintas įžeidęs ir apšmeižęs Aleksandrą Lukašenką (Baltarusijos Baudžiamojo kodekso 367 str. 2 d.).
Atsakydama birželio 25 diąną Baltarusijos URM pareiškė, kad oficialioji Varšuva kišasi į Baltarusijos vidaus reikalus, ignoruodama Baltarusijos įstatymines normas ir lygybės prieš įstatymus principą.
ES Aukščiausioji atstovė užsienio politikos ir saugumo reikalams Ketrin Ešton (Catherine Ashton) birželio 28 dieną išreiškė susirūpinimą dėl Baltarusijos opozicionierių, visuomenės aktyvistų ir nepriklausomos žiniasklaidos žurnalistų persekiojimo, konkrečiai – dėl A.Počiobuto arešto.
Politologas N.Mališevskis pabrėžė: jo išsakyta nuomonė „liečia ne visus veržliai besidauginančius valdžios ir ministerijų koridoriuose Česlovus, Tadeušus, Vaclavus ir t. t., kurie puikiai žino, kodėl respublikos aukščiausioji vadovybė dabar tiek dėmesio skiria Žečpospolitos palikimui“.
Kaip pranešė IA Regnum, liepos 20-ąją Aleksandras Lukašenka apsilankė restauruotame XVI–XIX a. rūmų – parko ansamblyje Nesvyžiuje, Lenkijos magnatų Radvilų giminės rezidencijoje. A.Lukašenka pažymėjo, kad Nesvyžiaus pilis yar „Baltarusijos kultūrinio lobyno įkūnijimas, mūsų tautos neišsenkamų kūrybinių galių ir gebėjimų simbolis“.
Taip pat priminsime, kad 2004 metais Baltarusijos valdžia atstatė Tadeušo Kostiuškos sodybą Kosove, Bresto srityje, kur gimė Lenkijos nacionalinis didvyris. T.Kostiuškos sodyba 1942 metų rugpjūtį buvo sudeginta Baltarusijos partizanų. Tadeušo Kostiuškos sodybos atstatymui (pagal XIX a. piešinius) ir muziejaus įkūrimui buvo leidžiami Baltarusijos valstybės biudžeto pinigai, o taip pat JAV vyriausybės subsidija.
1998 metais Baltarusijos valdžia minėjo Adomo Mickevičiaus 200 metų gimimo datą. BR Nacionalinis bankas išleido į apyvartą atmintines monetas, skirtas „baltarusių kilmės poeto“ A.Mickevičiaus jubiliejui.
Nuotraukoje: Baltarusijos vadovas Aleksandras Lukašenka. Baltarusijos prezidentas skiria ypatingai daug dėmesio Baltarusijos istorijos aktualijoms, o tai reiškia, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės praeitį oficialusis Minskas traktuoja kaip išimtinai baltarusišką.
Šaltinis: www.regnum.ru
2012.08.06
