Kambario sienos nuo lubų iki grindų nukabinėtos nuotraukomis. Net akys raibsta. Daug panašių vaizdų: miškas, išsirikiavę ginkluoti vyrai, vieni šypsosi, kiti – susimąstę, treti atsirėmę į automatus.
Prie sienų ir per kambario vidurį pastatyti stikliniai stendai. Ir čia viskas sugrūsta – nuotraukos, išrašai iš archyvinių bylų, partizanų pažymėjimai, laiškai motinoms, mylimosioms, surūdijusių gilzių sauja, rankinė granata. Kambarys per ankštas tokiai turtingai ekspozicijai, tačiau Politinių kalinių, tremtinių ir pasipriešinimo dalyvių Panevėžio skyriaus muziejus geresnių neturi.
Muziejaus globėjas – keletą metų partizanų ryšininku tarnavęs Antanas Šimėnas – į kambarį pasikviečia tris buvusius miško brolius ir jo įkurtame muziejuje visiškai nebelieka vietos. Nėra nė kojos kur pastatyti. Partizanai atėjo papasakoti atsitikimų iš savo kovų su rusais ir stribais. Du pagyvenę vyriškiai prisistato iš karto. Tai Bronius Juospaitis-Direktorius ir Petras Gataveckas-Šturmanas. Trečiasis kažko dvejoja. Nusprendžia pasakyti tik partizaninį slapyvardį – Bijūnas.
– Taip ramiau. Šitaip išvengsiu nemalonumų. Kartą vienam žurnalistui prasitariau apie gyvenimą girioje, tai po to aplink namus ėmė sukinėtis įtartinos žmogystos, pasigirdo replikų “mes tave iš pasalų”, – paaiškina Bijūnas.
A.Šimėnas, prisimenu, man dar prieš atvažiuojant į Panevėžį yra minėjęs, kaip narsiai mūšio metu elgdavosi Bijūnas. Jis kovėsi keliuose didžiuliuose susirėmimuose, sėkmingai atliko itin sunkų štabo pavedimą, sveikas ir gyvas prasiverždavo iš gudriausiai paspęstų pasalų. Vieną lietingą 1946-ųjų rudens dieną jis keturis kartus veržėsi iš apsupimų. Per 24 valandas – net keturi mūšiai! O štai dabar, 1995-ųjų rudenį, jis lyg ir sutrikęs, niekaip negali pamiršti žodžių “mes tave iš pasalų”.
Tarsi patvirtindamas, jog Bijūno atsargumas – ne iš piršto laužtas, A.Šimėnas atkreipia mano dėmesį į keletą fotografijų. Jose įsiamžinę KGB agentai smogikai. Vienas smogikas nušovė 10 partizanų, kitas – 27, trečiojo sąskaitoje – net 150 gyvybių. Visi trys agentai dar gyvi – gyvena Vilniuje, Panevėžyje. Paskui A.Šimėnas iš seifo išsitraukia pluoštą anoniminių laiškų.
Viename laiške su grubiomis gramatinėmis klaidomis retoriškai klausiama: “Ar jums neatrodo, kad grįš vėl Tarybų Sąjunga, ir jums nebus vietos Lietuvoje? Jūs nelietuviai esat, bet Lietuvos šunys…” Kitame išsireikšta dar riebiau: “Gerb. A.Šimėnai, iš kur toks atsiradai? Jei esi senas, tai, matyt, prisigėręs nekaltų žmonių kraujo, o jei gimęs po karo, tai tikriausiai esi tų niekšų žudikų, tavo vadinamųjų “partizanų”, išpera…” A.Šimėnas iš viso jau susilaukė dešimt anoniminių raginimų daugiau niekad “nebesidomėti pokario istorijomis”.
– Vos tik Maskvoje sustiprėja imperinės jėgos, stribai Panevėžyje tuoj pat atkunta, kai kurie net nesistengia slėpti savo džiūgavimo, – sako A.Šimėnas.
Man belieka gūžčioti pečiais. Gynęs Tėvynę partizanas Bijūnas ne tik kad nesusilaukė padėkų, apdovanojimų, privilegijų, žmogiškos pagarbos, bet šiandien dar vis negali viešai papasakoti, kaip reikia ginti Tėvynę. O garsusis žygis, kurį Bijūnas sėkmingai atliko, dievaži, vertas rašytojo plunksnos.
… Buvo toks partizanas Zalagėnas, geras Bijūno bičiulis. 1947 metų pavasarį Zalagėną ištiko bėda. Čekistai susekė, kur slapstosi jo žmona su ketverių metų vaikeliu. Pasitarę su vyresniaisiais, čekistai nusprendė aukų neliesti – galgi Zalagėnas ateis jų vaduoti. Partizano tykoti paliko net šešiolika kareivių su keturiais kulkosvaidžiais. Zalagėnas iš karto kreipėsi į būrio vadą:
– Duok vyrų, ir aš einu vaduoti vaiko…
Vadas atsisakė – negalėjo vyrų siųsti tiesiai mirčiai į nasrus. Tada Zalagėnas pareiškė eisiąs vienas – jo niekas nesulaikys, jis neleis, kad čekistai jo berniuką išauklėtų ruskiu. Vadui nieko kito nebeliko, kaip pasiūlyti susirasti savanorių. Zalagėno žvilgsnis iš karto pakrypo Bijūno pusėn. Partizanas Bijūnas labai nenorėjo eiti su Zalagėnu, bet atsisakyti vis dėlto nedrįso (jis jau buvo lydėjęs savo draugą pas besislapstančią šeimą).
Bijūnas, pradėjęs pasakoti, kaip Zalagėnas ir jie, trys savanoriai, pasiekė sodybą, ėmė jaudintis – tarsi viskas kartotųsi iš naujo. Popieriaus lape jis nupiešė sodybos planą: čia melioracijos griovys, sklidinas vandens, čia – tvora, čia – tankūs krūmai. Kad geriau įsivaizduočiau, kaip vyko operacija.
Istorijos pabaiga tokia: vaiką pavyko išplėšti čekistams iš pat panosies, nes ketverių metukų berniukas, pakeltas vidury nakties ir paskubomis aprengtas, nė karto nevirktelėjo. Būtų pravirkęs, čekistai iš karto būtų atidengę ugnį.
Visai neseniai Bijūnas sužinojo, jog tas jų išgelbėtas ketverių metų berniukas gyvas ir gyvena Anykščiuose. Susitikę abu apsikabino, susigraudino, kiaurą naktį vienas kitam porino savo gyvenimo istorijas…
Petras Gataveckas-Šturmanas daugiausia pasakojo apie savo būrio vadą majorą Petrą Januškevičių-Tėvą. P.Gataveckui teko dažnai Tėvą lydėti į susitikimus su kitų būrių vadais. Tėvas buvo labai griežtas, reiklus. Atėję iš kitų būrių vyrai stebėdavosi, kaip galima išgyventi, esant tokiai “geležinei drausmei”. Savo vyrų, tai P.Gataveckas pabrėžė keletą sykių, Tėvas niekaip kitaip nevadino – tik “vaikai”, “mano berniukai”. Pirmą sykį savo karius pakrikštijo vyrais Papojaus miške 1945 metų rugsėjo 17 dieną, kai šie nepasimetė, netikėtai užpulti reguliaraus Rusijos armijos dalinio. Užrašų knygutėje pasižymėjau tokius P.Gatavecko žodžius:
– Bėgome pasilenkę, be perstojo pliekėme iš ginklų į čia pat, vos už kelių metrų, sugulusius rusų kareivius. Atrodė, kad galime ant jų užlipti. Kurie prasiveržėme, tie likome gyvi. Trumpo atokvėpio metu Tėvas mums spaudė dešinę ir dėkojo, kad taip šauniai atsilaikėme. O po kelių valandų Tėvas žuvo…
P.Gataveckui kartą teko važiuoti su rusų kareiviais viename sunkvežimyje ligi pat Kauno. Ginklą buvo paslėpęs smuiko futliare. Vienas rusas paprašė pagroti. Gerai, kad kitas labiau norėjo “samagono”. O “ištašę” butelį “samagono”, kareiviai apie muziką pamiršo.
P.Gataveckas buvo suimtas 1947-ųjų kovo mėnesį Kaune. Bute, į kurį įėjo, jau tykojo pasala. Partizanas pasimetė ir neiššovė, nors ginklas buvo iš anksto užtaisytas.
– Esu laimingas žmogus, nes tardomas nieko neišdaviau, – išdidžiai sako P.Gataveckas.
Bronius Juospaitis-Direktorius prisimena, kaip vieną vakarą jis norėjo pasišnekėti su partizanu Juozu Krištaponiu. Bet abu buvo labai pavargę – ką tik po žygio. Ir nusprendė pasikalbėti ryte. Ryte taip ir neteko išsišnekėti. Buvo žiaurus mūšis (1945 01 12), ir J.Krištaponis krito, stribų pašautas. B.Juospaičiui pasisekė – kulka nuplėšė tik kišenę – su dokumentais ir granata.
Nors jau vėlyvas metas, partizanai vis dar randa pasakoti ką nors naujo. Vos spėju užsirašinėti: garsiojoje Algimanto apygardoje partizanavo net 62 mokytojai, partizanas Viktoras Sabaliauskas-Kirvis nieko neišdavė, jį sušaudė 1953 metais Maskvoje, partizanas Valonis buvo santūrus, kiek melancholiškas, Juozas Baltušnikas-Vienuolis – nepaprastai pamaldus, jį iš pasalų nužudė KGB agentai Audra ir Savas…
Man liūdna, nes ne viską, ką pasakoja partizanai, pajėgsiu sutalpinti, kai kurių epizodų aš nesugebėsiu taip vaizdžiai perteikti popieriuje, kaip jie sugebėjo įtikinamai, sodriai, įtaigiai man papasakoti.
(Šis straipsnis buvo paskelbtas 1997 metais Vilniuje išleistoje knygoje “Kaimų istorijos”).
Nuotraukoje: Algimanto apygardos partizanai su ryšininkėmis, Panevėžio apskritis.
2011.11.24
