Etiketo išvados


Print

Kada matome, kaip du itin mandagūs žmonės varžosi, kuris eis pirmas pro duris, nemanykite, kad jie mėgdžioja tik Čičikovą su Manilovu.

Pirmieji etikos postulatai buvo parašyti du su puse šimtmečio prieš įžymųjį graikų filosofą Aristotelį /apie 384-apie 322 pr.m.e./.

Terminas „etika“ kilęs iš graikų kalbos žodžio „ethos“, kuris pradžioje reiškė buveinę, bendrą gyvenimą. Ilgainiui tas žodis įgijo naują prasmę: paprotys, temperamentas, charakteris, galvosena.

Graikų filosofas Aristotelis iš žodžio „ethos“, kuris jam visų pirma reiškė charakterį /temperamentą/, sukūrė būdvardį „ethicos“ /etiškas/. Šituo būdvardžiu jis paženklino ypatingą žmogaus charakterio dorybę /narsą, santūrumą ir kt./, kas skiriasi nuo proto savybės. Žodžio „ethos“ istorija užfiksavo tai, kad papročiai ir žmonių charakteriai formuojasi bendram gyvenimui. Aristotelis sukūrė ir naują daiktavardį „ethoce“ /etika/. Tokiu būdu IV amžiuje pr.m.e. etikos mokslas surado savo pavadinimą ir prasmę, kurie tebeegzistuoja iki šiol.

Maždaug XII a., pradėjus tvirtėti bajorijai ir monarchijai, atsirado taisyklės, reglamentuojančios žmonių santykius. Pirmoji elgesio normas ėmė diktuoti Prancūzija, iš kur jas perėmė italai, o vėliau ir visa Europa. Karalių ir kunigaikščių rūmai tapo politiniu – kultūriniu centru, kuriame formavosi mandagumo ir gero tono reikalavimai.

Gero tono taisyklėse užteko vietos ir tuštybei, patakavimui bei veidmainiavimui. Pagarba buvo reiškiama kiekviename žingsnyje, net nepaisant to, kad dėl jos formos nukentėdavo turinys – žinoma, mūsų akimis žiūrint. Štai keturi prancūzai mūšio prie Kresi išvakarėse išvyksta žvalgyti anglų stovyklos. Kai jie grįžta pas karalių, kuris nori sužinoti žvalgybos rezultatus, visi keturi stovi prieš savo valdovą ir tyli, nes prabilti pirmajam – garbė, kurią mandagumas reikalauja užleisti kitam. Užuot aiškinę karaliui mūšio aplinkybes, kariūnai ima ginčytis, kas labiausiai nusipelnė teisės prabilti. Karalius laukė gana ilgai, kol suprato, kad nė vienas nenusileis mandagumu kitam, tad pats nurodė, kuriam kalbėti.

Neparodyti deramos pagarbos lygios, o ypač aukštesnės kilmės asmeniui buvo stačiai gėdinga. Toks negarbingas poelgis mesdavo šešėlį visam gyvenimui, todėl vyko savotiškos mandagumo varžybos, kurios pasireikšdavo pačiomis keisčiausiomis /vėl gi dabarties požiūriu/ formomis.

Pavyzdžiui, žmogų buvo galima pasmerkti mirčiai, tačiau vykdant nuosprendį nevalia neparodyti pagarbos pasmerktojo postui ir vardui. Todėl kilmingajam Sen-Poliui ešefotas buvo taip papuoštas: pagalvėle, kurią padėjo po aukos kojomis, buvo iš raudono aksomo ir išdabinta lelijomis, to paties audinio skarele užrištos akys, o budelis dar nė sykio iki tol nebuvo vykdęs bausmės. Beje, pastaroji privilegija gana abejotinos vertės, nes, kaip rašė to meto autoriai, budelis naujokas buvo labai negrabus.

Iš pagarbos garbingam svečiui šeimininkas imdavo uoliai niekinti save ir savo namiškius. Burgundijos hercogas Pilypas Gerasis save ir sūnų vadino “niekšais“, nes šitaip pagerbė savo svetį Anglijos karalaitį, kuris, susipykęs su tėvu, pabėgo su motina į Burgundiją. “Kas nusižemina prieš vyresnįjį, tas iškelia ir padidina savo garbę, todėl jo paties dorybės ryškiau nušviečia jo veidą“, – tokia buvo to meto gyvenimo filosofija.

Kai dabar šeimininkės uoliai ragina svečius dar pabūti, primygtinai siūlo vaišintis, tarsi jie būtų išbadėję ar nematytų, kas padėta ant stalo, – visa tai ano, viduramžiško mandagumo aidai.

Antai ir Liudviko XI žmona, kuriai vyras griežtai prisakė  baigti viešnagę, niekaip negalėjo ištrūkti iš vaišingojo Burgundijos hercogo rūmų. Karalienė maldavo leisti jai keliauti, palyda bandė įtikinti hercogo dvariškius nedaryti kliūčių išvykti, tačiau viskas bergždžiai – išleisti svečią namo, kada jis panori, buvo didžiulė negarbė. Ir vėl pažįstama mums situacija. Pamažu iš dvariškių etiketo normas perėmė visi, kurie norėjo atrodyti gerai išauklėti.

Vieną pirmųjų mums žinomų elgesio kultūros vadovėlių – olandų teologo bei humanisto Erazmo Roterdamiečio /1466-1536/ knyga „De civilitate morum penerilium“ – išspausdinta 1530 m. Knyga buvo populiari , išėjo net 30 leidimų.

Ko mokė Erazmas? Sielos buveinė yra akys, nurodo jis. Todėl patarė jaunuoliams, kad jų žvilgsnis nebūtų kaip buliaus. Išpūstos, iššokusios akys liudija kvailumą. Žvairiai žiūrėti yra įtariančiųjų ir nepatikliųjų žmonių savybė. Toliau vadovėlyje jis liepia nebūti su snargliu. Kaimietis, anot jo, šniurkščia kepurėn arba rankon, o po to ją šluosto į drabužius. Geriausiai visgi nosinėn, nusisukus, o jei kas nukrito žemėn, tuoj pat reikia ištrinti koja. Taip prasidėjo etiketo pamokos.

Kaip ten bebūtų, tačiau pasaulis turi būti dėkingas Prancūzijai ne tik už kulinarinio meistriškumo mokyklą, bet ir už mitybos kultūrą apskritai. Ji remiasi ne kuo kitu, o už bendro stalo sėdinčių žmonių tarpusavio paslaugumu. Dabar sunku net ir įsivaizduoti, kad garsus riaugėjimas kadaise buvo komplimentas stalo šeimininkei. Ir kai senosios Austrijos kadetų mokyklų būsimuosius karininkus priversdavo valgyti, laikant po pažastimi knygą, tai anaiptol nebuvo viena iš rafinuoto ir bereikalingo muštravimo formų, o auklėjimo, sugebėjimo elgtis prie stalo metodas, kurio tikslas – išmokyti juos valgyti, alkūnėmis nekliudant greta sėdinčiųjų.

Etiketo taisyklių būta ir Lietuvoje. Štai keletas jų, surašytos Vilniuje 1636 metais.

„Vieši patvarkymai, kaip turi elgtis kožna dievobaiminga ir viežlyba asaba jomarke, savo gildijos pobūvy ir kitoniškame susiejime.

1.     Gink Dieve nevalia prisiplempus arielkos bastytis tarp žmonių viešumoj ir savo nesvietišku smirdėjimu, o taipogi kalakutiškais tauškalais papiktinti sueigą. Jei bus taip, tai sūdžia turi bausti tokį galgoną 30 lietuviškų grašių, ale jei pinigo neprituri, liept iškasti 10 uolekčių grabės po Vilniaus miesto sieną. 

2.     Nevalia prie visų šnirpšti į saują nosies tirštumą ir po tam aną šluostyti in vežimų šonus ar in svetimų asabų drapanas. Jei bus taip, reikia tokį bausti 20 grašių ar nedėliai pristatyti minti dumples vinių kalykloje.

3.     Nevalia mėtyt iš savo kišenių ar savo vežėčių pakulas, plunksnas, supuvusias ropes, šapus, o taipogi išmesti viešai sunešiotas vyžas ir kitoniškas bezliapyčias. Jei bus taip, baus 50 lietuviškų grašių ar nedėliai mėžt vaivados žirgų staines.

4.     Už akies pamušimą viešumoj – 45 grašiai, už žipono palos atplėšimą – 35 grašiai, už spyrimą in užpakalį – 50 grašių, už plaukų pešimą dėl keršto – 60 grašių, o už plaukų pešimą dėl šposo – vienas auksinas.

Taigi viduramžiais mandagumo taisyklės tramdė audringą temperamentą ir slopino galimus konfliktus. Tad gal ir šiandien būt naudinga įvesti doro elgesio taisykles ne tik valdininkams… 

Įvairenybės

XXX 

1604 m. lapkričio 22 d. Ispanijos karalius Filipas II , kurio valdymo metu dvaro etiketas buvo ištobulintas iki nesuvokiamo tobulumo, užmigo prie židinio ir apdegė vien dėl to, kad niekas negalėjo rasti vienintelio grando, kuris turėjo teisę patraukti karaliaus krėslą.

XXX

Tailande labai prisilaikoma etiketo. Taip 1911 m. Siamo /dabar Tailando/ karalienė tapo etiketo auka. Ji nuskendo savo tarnų minios akivaizdoje, kurie stovėjo aplinkui, nė piršto nepajudindami karalienei išgelbėti. Niekas nepadavė jai rankos, nemetė gelbėjimo lanko, niekas net nesuriko. Mat, žemam tarnui nepridera matyti karalienę neiškilmingą, netvarkingoj būklėj. Tai būtų nedovanotinas etiketo pažeidimas. Taip jie ir leido savo karalienei paskęsti.

XXX 

Etiketas naudotis stalo rykais įvairiuose žemynuose skirtingas. Pavyzdžiui, šiaurinių amerikiečių nepanaši į europiečių. Pastaruosius galima iš karto atpažinti pagal tai, kad valgydami jie laiko šakutę kairėje rankoje, o peilį dešinėje. Amerikiečiai išsiduoda, kai iš pradžių peiliu ir šakute pjausto mėsą europietiškai, tačiau po to padeda peilį ir valgo šakute, paimta į dešinę ranką. O kairioji ilsisi ant peilio iki kitos pjaustomos operacijos. Dažnas tokio elgesio aiškinimas: pirmiesiems išeiviams JAV vakaruose visada reikėjo būti budriems, kad laiku galėtų atremti indėnų ar baltųjų priešų antpuolius. Todėl valgydami jie ir laikydavo peilius po ranka.

XXX

Japonų įprotis lankstytis vienas prieš kitą neapseina be problemų. Kasmet vis daugiau žmonių miršta arba smarkiai susižaloja, pasirinkę netinkamą atstumą nuo asmens, kuriam lenkiasi.

Scanpix nuotr.

2012.03.17


Prisijunkite prie diskusijos