Peržengus gruodžio slenkstį, gamtoje prasideda pats tamsiausias metas. Saulutė tik retsykiais švysteli pažeme – nusidriekia ilgi pamėkliški šešėliai. „Senovėje šis mėnuo vadintas siekiu. Gal todėl, kad metai siekia pabaigą ar saulė tekėdama jau greit pasieks kraštinę padėtį horizonte.
Po Lietuvos krikšto saulėgrįžos laukimo metas buvo sutapatintas su adventu. Šiuo susikaupimo, kūno ir dvasios apsivalymo periodu prasideda liturginiai – bažnytinių švenčių – metai“, – pasakoja etnologas ir Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) profesorius Libertas Klimka.
Advento laikotarpiu būdingi draudžiami darbai
Profesorius sako, kad prosenoviški tautos papročiai tarsi savaime įsiterpė į adventą. „Kitados žmogus, vadovaudamasis mitine galvosena, manydavo, kad piktosios žiemos jėgos nužudo augmeniją, įkalina saulę. Tarsi žalčių karalius Žilvinas žvejo dukrą Eglę savo rūmuose jūros dugne. Tad reikia apeigomis sukurti Visatą iš naujo, ir laikas vėl pradės tekėti, vėl sugrįš saulutė ir suvešės augmenija. Tradicinėse gruodžio mėnesio lietuvių šventėse išliko nemažai senųjų tikėjimų. Tai liudija ir švenčių pobūdis – jos neskubios, trunkančios keletą dienų, nes gaminami ypatingi valgiai, persirengėlių kaukės ir pan. Žiemos šventėse būdavo tarsi bendraujama su protėvių vėlėmis, tuo siekiant numatyti ateitį, būsimų darbų sėkmę, ateinančių metų derlių“, – pasakoja LEU profesorius L. Klimka.
Advento laikotarpiuyra draudžiamų darbų, ypač susijusių su sukimo judesiu. „Negalima verpti, malti girnomis. Matyt, taip buvo vengiama sutrikdyti natūralią gamtos ciklo eigą, saulės grįžimą. Tikėta, kad advento metu negalima kirsti medžių nei malkoms, nei statybai. Tokių malkų liepsna su baisiausiu trenksmu išlėksianti pro kaminą, o suręstą iš tuo metu kirstų sienojų namą lankančios dvasios vaitoja ir brazdinasi naktimis.Šiame paprotyje dvelkteli labai jau senoviškais tikėjimais apie vėlių buvimą medžiuose, prieš joms iškeliaujant į mirusiųjų šalį, dausas“, – aiškina etnologas.
L. Klimka pasakoja, kad advento vakarai būdavę kaimo žmonių pabuvimai kartu, dirbant kokius neskubius, o ir nesunkius darbus: verpiant, plunksnas plėšant, taisant pakinktus. „Ypač tam laikui pritinka tinklus megzti – bus „laimūs“, nes susideda iš kryžiukų. Su pasilinksminimais baigta. Priežodis sako: „Šventas Andriejus striūnas nutrauko“. Tačiau dzūkų jaunimas, susirinkęs vakaroti, eidavo ratelius, padainuodavo liaudies dainų. Joms būdingi priedainiai su žodžiais „leliumai“, „aleliumaloda“, „leliumoj“, „aleliuma rūta“. Iš jų pačios archajiškiausios, menančios dar gal ir gentinės medžiotojų bendruomenės gyvenimą akmens amžiuje, yra apie devyniaragį elnią. Tose dainose žymūs totemizmo – religijos pirmapradžio – atšvaitai (elnias – pramotė, globojanti medžiotojų gentį); mito apie pasaulio sukūrimą nuotrupos (ant elnio ragų kalviai nukala „aukso kupką“ – saulę); senojo mėnulio kalendoriaus reliktai (devynios elnio ragų šakos – savaitės trukmė skaičiuojant laiką pagal mėnulio fazes). Vakarų Lietuvoje buvo žinomas gražus adventinis paprotys vakarieniauti ant stalo padėjus vainikėlį, kuriame uždegama žvakė. Po savaitės ten turėtų degti jau dvi žvakės, dar po kitos – trys. Kai visos keturios, tai ir didžioji žiemos šventė! Taip sukuriama nepakartojama jos laukimo nuotaika“, – pasakoja LEU profesorius.
Meilės išsiilgusioms – suvalgyti sūrią bandelę
Gruodžio pradžioje dažnai pasninga, dirvą jau kausto gruodas, naktys tampa kiek šviesesnės. Todėl gruodžio 4 dieną lydi toks priežodis: „Šv.Barbora naktį pravaro“. Tradiciniame kalendoriuje ši diena skirta avelių ir ožkų globai. Šv.Barbora esanti jų patronė. Todėl moterims nevalia ką nors daryti su avies vilna: negalima austi vilnonių skarų, užtiesalų, megzti pirštinių ar megztinių. Tvirtai tikėta, kad šių draudimų nepaisant kalėdinio kirpimo vilnos būsią nedaug, o ir ta pati prasta – susivėlusi, šiurkšti. Barbora – vienas iš labiausiai paplitusių moteriškų vardų praeityje. Šv.Barbora dažnai vaizduojama ir tradicinės kryždirbystės kūriniuose. „Liaudiškasis religingumas ją laiko saugotoja nuo žaibo, ugnies, staigios mirties. Šv.Barbora užjaučia ir meilės išsiilgusias: merginos gali pamatyti savo likimo skirtąjį, jeigu tos dienos vakare suvalgys sūrią bandelę. Būsimasis per sapną tikrai atneš vandens kaušelį troškuliui numalšinti“, – pasakoja etnologas.
Jis tvirtina, kad Barboros vardo populiarumui Lietuvoje neabejotinai turėjo įtakos Barboros Radvilaitės ir valdovo Žygimanto Augusto graudžioji meilės legenda. Gruodžio 6-ąją – mūsų karalienės gimimo diena. O karūnuota ji buvo gruodžio 7-ąją. Štai kokie sutapimai! B. Radvilaitė buvo tikra renesanso moteris: išsilavinusi, kupina gyvybingumo ir gyvenimo džiaugsmo. Su Barboros asmeniu buvo siejami politiniai lietuviškosios bajorijos siekiai. Pirmiausia lygiavertė partnerystė su Lenkijos pavaldiniais.
Advento metu stebėdavo orą
Gruodžio 6-ąją – šv.Mikalojaus vardadienis. Iš legendos apie geraširdį vyskupą Mikalojų Mirietį yra kilęs Kalėdų Senelio įvaizdis. „Mūsų krašte šią dienąnuo seno priimta pamaloninti arklelius už sunkų rudens triūsą. Į ėdžias šeimininkas pripildavo sočiai avižų, kad arkliai peržiem išbūtų tvarte sveiki ir pavasario sulauktų stiprūs“, – pasakoja etnologas.
Gruodžio 13-oji – Šviesos arba šv.Liucijos diena. L. Klimka pasakoja, kad ši šventoji yra III–IV a. sandūroje Sirakūzuose gyvenusi mergelė. Neišsižadėjo krikščionybės nei grasinama atiduoti į gėdos namus, nei deginama ugnimi, žudoma kalaviju. „Iš jos legendos buvo sureikšminta tyrumo ir ugnies simbolika, taip reikalinga šio meto gamtos nykimo slegiamam žmogui. Nuo gruodžio 13-osios vakarai jau nebeilgėja – saulė leidžiasi vis tuo pat metu. Diena dar kiek trumpėja iki saulėgrįžos, gruodžio 22-osios, bet todėl, kad ryte saulutė vis „pramiega“, pateka vėliau. Nuo Šviesos dienos iki šv.Kalėdų žmonės atidžiai stebėdavo orą. Manyta, kad kiekviena diena iš dvylikos atitinkanti kitų metų eilinį mėnesį: kokia gruodžio tryliktoji, toks bus sausis, keturioliktoji – vasaris, penkioliktoji – kovas ir t.t. Svarbu įsidėmėti, kiek kurią dieną šviečia saulė, ar šalta, kada darganoja ir panašiai“, – sako LEU profesorius.
Advento sekmadieniais bažnyčiose aukojamos ankstyvosios mišios Švč.Mergelės Marijos garbei, kaimo žmonių vadintos rarotais arba rarotinėmis pamaldomis. „Pavadinimas kilęs nuo lotyniškos giesmės pirmųjų žodžių „Rorarecoelum“ (Rasokite, dangūs). Įsimintinas tas žiemos rytmečių kelias į bažnyčią, įstrigęs vaikystės įspūdžiais. Dar neišaušus per kaimą perbėgdavo vaikis su barškuliu, šaukdamas žmones keltis į rarotus. O bažnytkaimyje net būgną mušdavo, jei turėdavo išsaugotą nuo senų laikų, gal nuo karų su totoriais ar švedais. Sako, buvo tikima, kad, jei prieš saulei tekant dangus liepsnotų gaisrais, ateinantys metai būtų negeri, skaudūs žmonėms, pilni visokių nelaimių. Jei saulė tekėdama įnyra į baltus debesėlius, tarsi avelių būrin, metai bus derlūs ir sėkmingi darbams. Kelias į rarotus ypač reikšmingas būsimajai nuotakai. Blogas jai ženklas, jei pasitaikytų sutikti priešais beateinančią moterį. Geras ženklas yra šioje kelionėje sutikti šunį, o dar geriau – pamatyti vilką. Gali būti, kad čia irgi atsiliepia labai archajiškų tikėjimų aidas. Panašu į totemizmą, būdingą tiems laikams, kai žmogus savęs dar aiškiai neišskyrė iš gamtos“, – pasakoja L. Klimka.
Gruodis – šventinių turgų metas
Ko gausiai užaugo, ko per daug podėliuose – turgun. Ko pasigesi žiemą, ko trūksta šventiniam stalui – iš ten. LEU profesorius pasakoja, kad įdomių būta advento turgų šiaurinėje Lietuvos dalyje. „Jie vykdavo kas savaitę ir buvo vadinami taip: šeškaturgis, skaistaturgis, saldaturgis. Pirmajame prekiauta šiltais rūbais, kailinukais, mezginiais: pirštinėmis ir šalikais,žodžiu, viskuo, kas gins nuo žiemos speigų. Iš kur toks keistas prekymečio vardas? Mat samdiniai, parėję kalėdinių atostogų, rimto darbo nenusitverdami, gaudydavo šeškus: ir užsiėmimas, ir šiokia tokia nauda. Jų pelenais išdžiovintus kailiukus parduodavo – vis koks pinigėlis švenčių linksmybėms… Skaistaturgis – dovanų mugė. Bernas savo mieliausiajai pirkdavo skarelę, karolius, kaspinus. Sau – kepurę, žiebtuvėlį, „cigarnyčią“, lenktinį peiliuką. Juolab kad metų uždarbis kišenę plėšia… Paskutinysis turgus prieš didžiąsias šventes – saldusis. Todėl, kad ten galima rasti visa, ko dar reikia šventiniam stalui“, – pasakoja etnologas. Kūčioms – medaus, spanguolių, aguonų, džiovintų grybų, gabalinio cukraus. Ir kalėdinę žąsį ar pusę kiaulės galvos… L. Klimka sako, jog šios gražios tradicijos kai kur jau gaivinamos tautodailininkų pastangomis. Tradicinis skaistaturgisvyksta Joniškyje, o ir sostinėje kiek nedrąsiai, bet bandoma suteikti tautinių spalvų didžiajam kalėdiniam prekymečiui.
Žemė savo kasmetinėje kelionėje apie Saulę žiemos solsticijos tašką dažniausiai pasiekia gruodžio 22-ąją. Šiemet – 1 val. ir 03 min.„Tačiau kaip šventė saulėgrįža daugelio kraštų ir tautų kalendoriuose švenčiama, kaip žinia, vėliau – gruodžio 25-ąją, įsitikinus, kad diena tikrai jau nebetrumpės. Krikščionių kraštuose tai šv.Kalėdos, iškiliai pažymimos nuo IV a. kaip kūdikėlio Jėzaus gimimo diena. Kristus – krikščioniškajam pasauliui patekėjusi saulė…Šis palyginimas sutapdino žiemos saulėgrįžą su Išganytojo atėjimo į mūsų pasaulį data. Didžiosios šventės laukiame su viltimi, kad pasaulis taps gražesnis ir teisingesnis“, – aiškina etnologas ir LEU profesorius L. Klimka.
Nuotraukoje: Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) profesorius, etnologas Libertas Klimka.
Informacijos šaltinis – Lietuvos edukologijos universitetas (LEU), ryšių su visuomene skyrius.
2014.12.04; 17:51
