Kodėl visos Europos krizės epogėjuje nusprendžiau dar sykį rašyti apie vienerių metų senumo įvykį – ES komisijos, pirmininkaujamos ponios Haidi Taljavini (Heidi Tagliavini), pranešimą, skirtą Rusijos-Gruzijos karui? Tai – vienas iš svarbiausių pasaulio įvykių. Jis žymiai svarbesnis ir už Rusijos-Gruzijos karą. Taljavini pranešimas – tai tikrai naujasis Miunhenas. Tas Miunchenas byloja apie viską – taip pat ir apie šiandieninį ekonominis Europos žlugimą, nykimą, menkumą. Jeigu politiką ir ekonomiką kuriate ant melo ir savęs apgaudinėjimo pamatų, jeigu save laikote laisvės gynėju, bet iš tiesų bailiai pataikaujate diktatūrai, jeigu jūs laikote save rinkos valstybe, o iš tiesų seniai gyvenate skolon – pasekmių sulauksite siaubingų.
Taljavini komisijos pranešimas man sukėlė šoką. Perskaičiau ir garsiai ištariau: “Europos daugiau nėra“. Ir neapsirikau. Prabėgo vieneri metai – ir Europa pradėjo byrėti.
Pirmiausiai – apie patį pranešimą. Skaitytojui, kuris nesuvokia Rusijos – Gruzijos karo subtilybių, pranešimas nedaro jokio blogo įspūdžio. Pranešime nerasite Rusijos propagandos: nei sapaliojimų, kad JAV rėmė Gruziją, kada ši neva atakavo taikią Pietų Osetiją, nei sapaliojimų apie gruzinų raketas “Grad“, apšaudžiusias neva miegantį miestą, nei įrodinėjimų apie du tūkstančius nušautų osetinų, nei apie jaunas merginas, kurias neva gyvas sudegino cerkvėse, nei apie tankus, kurie neva traiškė kūdikius.
Tačiau keista, kad tas pranešimas nesigilina į tuos gandus. Kodėl? Juk būtent gandai tapo Rusijos ginkluotųjų pajėgų atakos priežastis. Pranešimas sąmoningai, specialiai nutyli gandus. Labai panašu į nacizmo aprašymus neminint pačių nacių įrodinėjimų, esą žydai siurbia krikščionių kraują. Taljavini nuomone, karas prasideda tada, kada Gruzija pradeda atakuoti Cchinvalį. Tiesa, komisija pastebi, kad prieš tai būta įvairių “sudėtingų įvykių“. Bet kokių sudėtingų dalykų – nedetalizuoja.
Čia ponios Taljavini derėtų paklausti apie Rusijos – Suomijos karo priežastis. Visi žinome, kas 1941-ųjų metų birželį Suomija paskelbė karą Sovietų Sąjungai. Bet ar tai reiškia, kad Suomija – agresorė? Juk Suomija karą paskelbė tik po to, kai sovietų kariai apšaudė dešimtis Suomijos gyvenviečių. Tad ar Taljavini mano, jog antrojo Rusijos – Suomijos karo atskaitą reikia pradėti nuo tos akimirkos, kada Suomija paskelbė oficialų karą Maskvai?
1939-ųjų lapkričio mėnesį Lenkijos vyriausybė užsienyje paskelbė karą SSRS. Bet juk prieš tai irgi pasitaikė įvairiausių “smulkmenų”: Raudonosios armijos įsiveržimas ir maždaug pusės Lenkijos teritorijos okupacija. Bet ar tai galima vadinti smulkmena? Tad mano logiškas klausimas poniai Taljavini būtų toks: ar ji ir čia įsitikinusi, jog karo tarp Lenkijos ir Rusijos laiko atskaitą dera skaičiuoti nuo 1939-ųjų lapkričio mėnesio?
Atvirai tariant, ponia Taljavini demagogiškai sukūrė naują karo apibrėžimą. Pasak Talavini, karą pradeda tas, kuris pradeda gintis nuo agresoriaus atakų. Kada sovietų kariauna mėto bombas ant Suomijos sostinės Helsinkio, kada sovietai uždaro į kalėjimus dešimtis tūkstančių lenkų karininkų, kada osetinų karinių formuočių atstovai iki pamatų supleškina gruzinų kaimą – tai, pasak Taljavini, dar – ne karas? O va kai tokiems užpuolimams duodamas atsakas – besiginantys nuo agresoriaus, pasak Taljavini, pavirsta agresoriais patys. Remiantis Taljavini komisijos išmintimi, gruzinai neturėjo teisės gintis. Priartės rusų tankai prie Gorio – nesiginti. Priartės iki Ahalgorio – nesipriešinti. O jeigu rusų tankai prisiartintų prie Gruzijos sostinės Tbilisio – gruzinai irgi neturi teisės atsakyti, priešingu atveju jie, begėdžiai, taps agresoriais, užpuolikais? Keista, demagogiška logika tvirtinant, esą karo visai nebūtų buvę, jeigu gruzinai būtų nesigynę nuo agresoriaus atakų.
Dar viena keista komisijos išvada. Komisijos nariai smulkmeniškai analizuoja, ar gruzinų pradėtas “Cchinvalio bombardavimas naktį iš birželio 7-osios į 8-ąją“ buvo žmogaus teisių pažeidimas. Ir daro išvadą – pažeidimas. Aš sutinku. Įsiminkime: taikaus miesto apšaudymas iš artilerijos pabūklų yra žmogaus teisių pažeidimas.
Tačiau komisijai derėjo išsiaiškinti, kodėl buvo šaudoma. Pavyzdžiui, reikėjo išsiaiškinti, kodėl kelias dienas prieš ataką iš Cchinvalio miesto buvo evakuoti visi civiliai gyventojai, o paskui masiškai į miestą atgabenta žurnalistų, kurie turėjo aprašyti žiaurią gruzinų ataką.
Taip pat reikėjo išsiaiškinti, kodėl Osetijos valdžia dar rugpjūčio 7 dieną pranešė, esą gruzinų kariai sunaikino Dmenisi ir Chegaturovo kaimus. Kada drąsiausi žurnalistai nuskubėjo tikrinti faktų, paaiškėjo, jog Dmenisi ir Chegaturovo kaimai visiškai neužpulti, o va kaimyninis gruzinų kaimas Nuli iš tikrųjų užpultas ir visas paskendęs liepsnose.
Taip pat derėjo išsiaiškinti, kodėl dar 20 valandą vakaro Cchinvalio gyventojai osetinai džiūgavo ir iškilmingai pažymėjo gruziniškos Nuli gyvenvietės sunaikinimą, rašė savo bloguose “be eilės užpildysime lavonais Gorio morgą“, o po kelių valandų Gruzija atakavo “taikiai miegantį Cchinvalį“.
Taip pat derėjo išsiaiškinti, kur, ko ir kiek sugriauta, kadangi tai buvo itin keistas apšaudymas. Apšaudymo metu “Izvestijų“ žurnalistas užlipa ant viešbučio stogo ir būtent nuo stogo žvelgia į apšaudymą, o osetinų vyriausybės ministras skuba prie Vyriausybės rūmų ir mato, kad Vyriausybės rūmai liepsnoja. Iš šio aprašymo galima susidaryti nuomonę, kad ne visi Cchinvalio pastatai liepsnojo. Juk ministras netrukdomas skubėjo miesto gatvėmis prie Vyriausybės rūmų.
Taigi pagal Taljavini komisijos išvadas Gruzija neturėjo jokios juridinės bei moralinės teisės šaudyti į miestą, o Rusija kažkodėl turėjo teisę deginti gruzinišką Nuli kaimą. Pagal komisiją, Rusijos kariuomenės atakos nėra žmogaus teisių pažeidimas. Rusų pusė turėjo teisę žudyti gruzinų taikdarius, nors, beje, gruzinai nedrįso atsakyti tuo pačiu. Komisija nebandė aiškintis, kodėl antigruziniška pusė turėjo teisę šaudyti iš 152 mm pabūklų. Komisija kažkodėl neišsiaškino, kas į konflikto zoną atgabeno 152 mm pabūklus.
Dar viena įsimintina detalė: Cchinvalis buvo apšaudomas ne tik birželio 7-osios ir 8-osios naktimis, bet ir 8-osios ir 9-osios naktį. Apšaudytas ir 9-osios, ir 10-osios naktį, kai gruzinų tankai jau stovėjo mieste. Aš turiu šių bombardavimų aprašymus, pateiktus liudininkų, viską mačiusių savo akimis. Iš parodymų matyti, kad būtent šie bombardavimai buvo intensyvūs ir labai pavojingi. Tada jau niekas gatvėmis nelakstė, nesiropštė ant viešbučių stogų. Būtent šie bombardavimai išmušė gruzinų armiją iš miesto. Tai kas sulygino miestą su žeme, kai jame jau stovėjo gruzinų tankai? Gruzinai? Nesąmonė. Neįtikėtina. Gruzinai – ne idiotai. Jie savų nebombarduos. Priešingu atveju Taljavini komisija privalėjo gruzinus pasmerkti visuotinai gėdai: suprask, gruzinų fašistų neapykanta osetinų tautai tokia milžiniška, kad šie, užėmę miestą, vis tiek tą miestą bombardavo ir taip naikino bombomis ne tik osetinus, bet ir savo tankus. Žodžiu, osetinus naikino net drauge su saviškiais. Taljavini komisija turėjo pasmerkti diktatorių Michailą Saakašvilį, kuris, neva beprotybės apakintas, neva žudė mieste savo paties kariuomenę.
Bet jei tas bombas mėtė ne gruzinai, o rusų bombonešiai, tai ir šį faktą komisija privalėjo analizuoti. Bet šios versijos komisija nenagrinėjo. Ir padarė klaidą – sąmoningai ar nesąmoniningai. Rusijos užsienio reikalų ministras juk yra pareiškęs, esą Rusija Pietų Osetijoje gelbėjo osetinus, nes priešingu atveju jie būtų buvę išžudyti. Galima spėti – išžudę juos būtų gruzinai “žvėrys”. O jeigu staiga paaiškėtų, kad gruzinų armija, stovėjusi mieste, nieko nenaikino, o ją pačią, kartu su taikiais osetinais, naikino Rusijos kariškių atakos? Jei parengiamasis miesto apšaudymas artilerijos pabūklais prieš ataką pažeidžia žmogaus teises, tai kaip tada vertinti “kiliminį“ bombardavimą, “užklojantį“ tuos gyventojus, kuriuos tu “gelbsti“?
Ką sako Taljavini komisija? Ogi nieko. Ji išvis nesidomi šia menka problema, nors apie jos egzistavimą, be abejo, žino, nors niekur tekste nepažymi tikrosios tiesos skiltyje “Cchinvalio apšaudymas“. Visur nurodomas apšaudymo laikas: “Chcinvalio apšaudymas prasideda birželio 7-osios naktį.
Kodėl apie tai detaliai rašau? Rašau todėl, kad Taljavini komisijos pranešime, kaip ir 1938 metų Miuncheno sutartyje, visiškai nėra tiesioginio melo. Nėra frazių apie tai, jog Anglija ir Prancūzija tada palaikė nacionalsocialistines idėjas. Europos komisija dabar pritaria generolo Nogovicyno pažiūroms, kada pastarasis tvirtina, esą už gruzinų fašistų nugarų slepiasi “ketvirtasis reichas“, turintis JAV bruožų.
Tai pavadinčiau ne bendrininkavimu, o bailumu. Akivaizdus kinkų drebinimas net ne prieš tarptautinį diktatorių, o tik prieš tarptautinį chuliganą. Pats bailumas dar būtų dovanotinas, jei bailumo apimti žmonės nepretenduotų būti nešališkais, objektyviais, sąžiningais teisėjais. Jūs, gruzinai, esate tikri nesusipratėliai, jūs, rusai, irgi esate nevykėliai, o mes, Europa – objektyvus teismas. Mes – planetos sąžinė.
Akivaizdu, kad europietišką sąžinę galima ne tik papirkti, bet ir įbauginti. Ši sąžinė tiesiog tingi gadinti santykius su Rusija, nes Rusija Briuseliui ir Strasbūrui daug svarbesnė nei Gruzija.
Privalau pabrėžti, jog Europos ekonomika vystosi pagal tą patį principą. Tai griūna ne Graikija. Tai lūžta net ne Europa. Tai žlunga europietiško biurokratinio socializmo filosofija. To biurokratinio socializmo, kuris, apmaudaus istorinio nesusipratimo dėka, kažkodėl laiko save demokratija.
Europą kūrė ne šių dienų biurokratai. Ją statė ne taljavini, sarkozi ir net ne “Gazprom“ atstovas viešiesiems ryšiams Šrioderis. Po Antrojo pasaulinio karo ją statė jų tėvai ir seneliai. Ji buvo kuriama kaip altenratyva SSRS. Kaip alternatyva vergijai. Kaip priminimas, jog niekada nebegalima pasirašyti naujojo Miuncheno, jog niekada nebegalima pradėti iš naujo statyti socializmo. Tokios Europos po šaltojo karo pabaigos europietiška biurokratija labai greitai neteko. Tiksliau sakant – labai greitai prarado.
2010.05.08
Šaltinis: „Ежедневный журнал”
