(Keturių publikacijų, pakeitusių sovietų ir britų santykius, istorija)
Pasižiūrėjau naują britų serialą „Flemingas: žmogus, kuris norėjo būti Bondas“. Vieno iš ryškiausių XX amžiaus antrosios pusės pasaulinės masinės kultūros kultinio herojaus, tęsiančio savo gyvenimą bei nuotykius ekrane ir mūsų laikais, kūrėjas šiame mini seriale pavaizduotas kaip simpatingas, talentingas, nesenstantis žmogus, fantazuotojas, mergišius ir chuliganas.
Epigrafui filme panaudoti paties Jano Flemingo žodžiai: „Viskas, ką rašau, turi teisingą pagrindą“.
Mano nuomone, tai labai tinka Flemingo kino biografijai, sufokusuotai į herojaus, tarnavusio britų karinėje jūrų žvalgyboje, amūrinius siužetus ir karingus žygdarbius.
Tiesa, kartais tie teisingi pagrindai būna pasiskolinti iš svetimos istorijos. Antai, epizodas baigiamojoje, 4-oje serijoje, apie Flemingo dalyvavimą išgaunant Trečiojo reicho „atominio projekto“ paslaptis. Iš tikrųjų tam ir Italijoje, ir Prancūzijoje, ir Vokietijoje buvo skirtos slaptos Amerikos misijos „Alsos“ operacijos. Žinomos jų veikėjų pavardės, o medžiagos jau seniai paskelbtos.
Anglijos žvalgyba misijoje nedalyvavo. Nors britai buvo nedelsiant supažindinti su kai kuriais jos rezultatais. Bet čia lengva suprasti filmo kūrėjus: pirmoji serialą išsinuomojo BBC America – Britanijos transliuotojų korporacijos dukterinė įmonė.
Ir autoriai, puikiai informuoti apie populiaraus ir nerūdijančio Amerikoje atominio šnipinėjimo istorijos siužeto naudingumą, atsižvelgė į Amerikos televizijos žiūrovų skonį ir interesus. Kiekvienoje serijoje būtinai kartojasi: „Pagrįsta realiais faktais. Kai kurie vardai, vietos ir įvykiai pakeisti, siekiant dramatinio efekto“.
Dramatinis efektas pasiektas. Serialą žiūrėjau pasišaipydamas, bet susižavėjęs, nors jo personažai visai neįmantrūs (juk ir Flemingo vaizduotės sukurtas Bondas irgi ne Dostojevskio herojus!). Pagal mano skonį, tai jis teigiamai skiriasi nuo saldžios holivudiškos rašytojo žvalgo Spymajerio kino biografijos The Secret Life of Ian Fleming (1990).
Ypač „geri“ filme 1990 metų „rusiški epizodai“: galima mirti iš juoko, žiūrint į liemeningą šviesiaplaukę šaltomis lūpomis (pagal šį požymį būsimasis Bondo tėvas filme neklysdamas atskiria geras partneres nuo blogų) vardu Galina Iljinična Kac (visiškai lygintina su Flemingo „SMERŠ‘o generolu Grubozaboiščikovu ir jo pavaldiniu Kronšteinu), apsimetančią (anksčiau buvusia) rūmų dama, kurią Flemingas laiko kunigaikštiene.
Suprantama, „kunigaikštienė“ Kac pasirodo esanti čekistė, klastingai įsitempusi mūsų herojų į gultą (scena lovoje, skirtingai nuo šio serialo, skaistumo sumetimais nedemonstruojama), o paskui nedelsiant išduoda anglą draugams iš OGPU (Jungtinei Valstybinei politinei valdybai).
Beje, trumpas „rusiškas epizodas“ naujame filme irgi ne pats geriausias. Ir „spanguolių“ kekių (stereotipų apie paslaptingą rusų dvasią) čia irgi pakanka. Bet visa tai žiūrisi ne taip komiškai, kaip senoje Holivudo juostoje.
Beje, ko man naujajame seriale trūksta (būkite atlaidūs mano intereso specifikai!), tai pagrindinio sovietinio epizodo. Ir tai anaiptol ne visam pasauliui žinoma „Iš Rusijos su meile“.
Tiesa, scenarijuje ir tai visiškai pateisinta: veiksmas daugiausia rutuliojasi Antrojo pasaulinio karo metais. Tuo metu Flemingas trumpai apsilankė ir Maskvoje. Bet tai jo audringoje biografijoje – antraeilis epizodas. Svarbiausi įvykiai nutiko 1933 metais.
***
Apie Džeimso Bondo autorių ir jo herojų jau prirašyta šimtai knygų. (Dėl suprantamų priežasčių ypač vertinu vieną iš jų, kurios autoriai – mano radijo kolegos Andrejus Šaryj ir Nataša Golycina).
Bet apie pirmąjį Flemingo vizitą į Maskvą rašytojo biografai rašo mažai ir šykščiai. Ko gero, išimtis čia tik rašytojų biografijų britų autoriaus Endriu Laiseto ir kanadiečių istoriko Gordono Morelo kūriniai. Bet ir nė vienoje iš tų knygų nepasakyta to, ko nežinojo ir pats Flemingas: 1933 metais, prieš 20 metų iki pirmojo romano apie Bondą „Rojalio kazino“ išspausdinimo, jis jau įsigijo SSSR savo „pagrindinį“ sovietų skaitytoją. Tai buvo Josifas Stalinas.
Pagrindinis dalykas, kuris domino Staliną Britanijos spaudoje 1933 metų balandį–gegužę, – publikacijos apie teismo procesą Maskvoje, kur buvo teisiami šeši britų „Metropolitan-Vickers“ firmos, montavusios SSSR elektrines ir tiekusios joms komplektų detales, tarnautojai.
Jie buvo apkaltinti šnipinėjimu, kenkimu ir bandymu papirkti nusikalstamais tikslais sovietų valstybės tarnautojus, kurie taip pat buvo kaltinamieji šioje byloje.
Pagal tuo metu nusistovėjusią tvarką informacija apie tas publikacijas, turėjusias esminės įtakos ir Britanijos vyriausybės pozicijai, ir Anglijos visuomenės nuomonei, reguliariai guldavo ant Kremliaus diktatoriaus stalo. O reikšmingiausi tokios Kremliui negatyvios įtakos aspektu straipsniai buvo spausdinami Londono „The Times“. Tų publikacijų autorius buvo jaunas laikraščio specialusis korespondentas procese Janas Flemingas.
„Metro-Vickers“ priešistorę Flemingas aprašė taip:
OGPU veiksmai kompanijos („Metropolitan-Vickers“) atžvilgiu seniai nebebuvo paslaptis tiems, kas buvo susijęs su kompanijos veikla Rusijoje… 1932 metų gruodį pasirodė pirmieji požymiai, kad OGPU dėmesys stiprėja… Kartą, baigiantis 1932 metams, Leningrado prieigose dingo pagyvenusi rusė („Metropolitan-Vickers“ bendradarbio Viljamo) namų darbininkė Makdonalda, pavarde Riabova.
Daugiau jos nematė, žinių apie ją nebuvo. Paskui, sausį, kompanijos sekretorę Aną Sergejevną Kutuzovą… įviliojo į OGPU, kur išlaikė dvi paras ir apklausė. Įspūdis, jog kiekvienu momentu gali prasidėti ataka, toks stiprus, kad Monkhauzas (kompanijos vyriausiasis atstovas Maskvoje) išvyko į Angliją, ketindamas nušviesti reikalų padėtį sovietų prekybiniam atstovui Londone. Per susitikimą su juo Monkhauzas buvo kategoriškai patikintas, kad kompanijai „Metropolitan – Vickers“ nėra ko bijoti, kad jos reputacija labai gera ir kad jokių pretenzijų nei Monkhauzui, nei kitiems bendradarbiams nesą. Todėl Monkhauzas gali grįžti į Rusiją ir toliau dirbti, visiškai nebijodamas jokių persekiojimų. (…)
Dieną prieš areštus Monkhauzas sakė Rodenui, vienam kompanijos inžinieriui, kuris išvyko į Angliją kovo 12 dieną, kad, anot (sunkiosios pramonės liaudies komisaro Sergo) Ordžonikidzės tyrimo, kompanijos perspektyvos Rusijoje buvo džiugios, kaip niekada… Nepaisant viso šito, slaptoji policija padarė kratas kompanijos biuruose ir bendradarbių būstuose, 19 darbuotojų iš 40 buvo suimti… Tik dabar atsirado galimybė smulkiai aprašyti, kas dėjosi, kai inžinieriai buvo Lubiankos kalėjime ir kai buvo bandoma sukurpti jiems kaltinimus.
Alaną Monkhauzą išlaikė OGPU dvi dienas. Skrupulingam Flemingui pavyko gauti jo laišką, siųstą 1933 metų kovo 14 dieną (iškart po išlaisvinimo iš Lubiankos kalėjimo) kitam kaltinamajam, Ričardsui, kuris tuo metu jau buvo išvykęs iš SSSR. Jaunojo žurnalisto dėka britų skaitytojai, o kartu su jais ir Stalinas, pirmą kartą išvydo Lubiankos „vidų“ anglo akimis. Monkhauzo laiškas straipsnyje buvo gausiai cituojamas:
„Keturi bendradarbiai nugabeno mane į Lubianką. Atsirado šioks toks kliuvinys, per kurį aš kalbėjau su vienu iš tyrimo valdybos vadovų ir papasakojau jam apie savo pokalbį su sovietų prekybos atstovu Londone bei jam duotas garantijas. Aš jį perspėjau, kad tai gana rimtas reikalas, ir išreiškiau viltį, kad areštas suderintas su aukštesniais viršininkais. Jis man užtikrino, kad viskas daroma visiškai pritariant sovietų vyriausybei, kuri nuodugniai apsvarstė šį klausimą. Paskui mane nuvedė į kalėjimą, kur aš perėjau kalėjimui įprastas procedūras: mane išrengė, atėmė petnešas, kaklaraištį, apykaklę ir panašiai, o taip pat visus kitus daiktus, kuriais galima pasikarti. Apie 3:30 mane nuvedė į kamerą, o 6:30 pažadino, atnešė lengvus pusryčius, o po to, 8 ryto, prasidėjo kryžminis tardymas. Jis truko 19 valandų be pertraukos.
Jokių konkrečių kaltinimų man nepateikė, tačiau pasiūlė dėl visko prisipažinti. Naudojo įprastus grasinimus ir galų gale aš pripažinau, jog stengiausi žinoti bendrą situaciją šalyje, kad informuočiau direktorių tarybą apie bendrą padėtį, o taip pat apie biznio galimybes ateityje, tačiau aš jiems pasakiau, kad visa tai aš laikiau įprasta dalykine praktika.
Man paaiškino, kad tai politinis ir ekonominis šnipinėjimas, net jeigu jis ir buvo vykdomas firmos interesais. Paskui man surengė kryžminį tardymą, kurio tikslas buvo priversti mane pripažinti, kad aš esu Britanijos žvalgybos bendradarbis. Po aštuonių valandų bevaisio tuščiažodžiavimo jie tą dalyką metė.
Paskui prasidėjo dar vienas toks pat tardymas (jis truko penkias valandas), kad priverstų mane pripažinti, jog aš turėjau slaptą lėšų kontrrevoliuciniam ir ardomajam darbui šaltinį. Po penkių valandų buvo atmestas ir tas kaltinimas. Po to mane apkaltino kariniu šnipinėjimu, tačiau to kaltinimo greitai atsisakė“.
Paskui, jau po vidurnakčio, Monkhauzui pateikė turbinų lūžimo per pastaruosius keletą metų sąrašą. Ir iškankintas anglas nudžiugino ogepeistus, pagaliau pripažinęs, kad „kai kurie lūžiai susiję su nederama medžiagų ir atlikimo kokybe“…
Kituose savo straipsniuose apie 1933 metų Maskvos procesą Janas Flemingas, remdamasis kitais kaltinamaisiais, konkrečiai, daugiau kaip tris savaites išsėdėjusio Lubiankoje inžinieriaus Džono Kašniaus žodžiais, sugebėjo plačiau aprašyti suimtųjų anglų prisipažinimų išgavimo technologijas:
„Per daugybę tardymų Belogorskis (vienas iš pagrindinių tyrėjų) labai stengėsi, kad priverstų mane prisipažinti. Jis apie tai kalbėjo gal dvi su puse valandos. Kažkokiu momentu jis man davė draugišką patarimą, išaiškinęs sovietinių teismų poziciją, kad žmogus, nuoširdžiai prisipažinęs, visada atsiduria naudingiausioje padėtyje, ir dažniausiai jis išleidžiamas į laisvę. Jis sakė, kad asmeniškai jam tas pats, ar aš prisipažinsiu, ar ne, nes jie jau turi pakankamai kaltės įrodymų, kad jis lengvai galįs man pademonstruoti. Jam paprasčiausiai nepatinka, kad aš stumiu save į kvailą padėtį.
Kitą kartą jis pareiškė, kad mane reikia laikyti kalėjime tol, kol aš neprisipažinsiu, kad, jei reikės, teismą nukels, ir kad jei aš prisipažinsiu ir duosiu pakankamus prisipažinimo parodymus, jis pasirūpins, kad mane per valandą paleistų. Buvo momentas, kai jis pasakė, kad jei aš neprisipažinsiu dabar arba per parą, tai bus vėlu. Jis leido suprasti, kad pasekmės man bus pačios baisiausios“.
„Pačiame ankstyvajame tardymų etape man pranešė, kad Monkhauzas pasielgė labai išmintingai, dėl visko prisipažino ir buvo paleistas, davęs pažadą neišvykti iš Maskvos. Kitą kartą man sakė, kad mano padėtis beviltiška, nes nei Britanijos vyriausybė, nei mano firma manęs negins, ir kad žmonių, užsiimančių šnipinėjimu, niekada niekas negina. Paskui man sakė, jog nereikalauja, kad aš pasakyčiau, kam buvo skirta informacija, kurią aš rinkau. Galų gale, girdi, vienas ir tas pats, ar tai buvo firma ar Britanijos vyriausybė“. (…)
„Galų gale aš pasakiau, kad „parodymus“ išdėstysiu raštu. Aš nesakiau, kad parašysiu „prisipažinimą“, bet, manau, jie suprato būtent taip. Aš pasakiau, kad privargau ir rašyti pradėsiu rytoj. Kitą rytą mane nuvedė pas tyrėjus, kurie buvo visiškai įsitikinę, kad aš sėsiu ir parašysiu prisipažinimą. Tada aš pasakiau, kad to nedarysiu, kad parašysiu atsisakąs. Jie su tuo susitaikė tik po ilgų įkalbinėjimų.
Bekalbant jie man keletą kartų sakė, kad elgiuosi kaip nedera anglų džentelmenui, ir primygtinai pareiškė, kad nepriims mano atsisakymo, jeigu jis nebus suformuluotas taip: „Atsisakau toliau duoti parodymus apie savo šnipinėjimo veiklą“. Aš taip ir parašiau. Rašyti „tariamą šnipinėjimo veiklą“ jie man neleido“.
Galimas dalykas, kad Džiugašvilį ir domino tos naujų tardymo būdų detalės. Bet, be abejonės, svarbiausia, kas jam kėlė nerimą skaitant „Times“ vertimą, glūdėjo kituose sluoksniuose: kaip „Metro-Vickers“ byla gali paveikti Britanijos ir Sovietų Sąjungos santykius?
Dar balandžio pradžioje sovietų ambasadorius Anglijoje Ivanas Maiskis rašė savo kolegai Stokholme Aleksandrai Kolontaj:
„Kaip Jūs tikriausiai žinote iš spaudos, jie sukėlė Anglijoje visiškai pamišėlišką antisovietinę kampaniją, nori nenori primenančią man blogiausius Češem-Hauzo laikus (Češem-Hauze buvo įsikūrusi sovietų ambasada, kai 1927 metais Anglijos užsienio reikalų ministras O. Čemberlenas informavo Sovietų vyriausybę apie SSSR ir Anglijos diplomatinių santykių nutraukimą).
Pavojinga buvo dar tai, kad kai kurie vyriausybės nariai visiškai palaikė spaudos kampaniją ir net atvirai pareiškė (iki teismo, iki bylos tyrimo, avansu): areštams nėra jokio pagrindo, visi jūsų kaltinimai anglų inžinieriams prasimanyti. Tuo pagrindu iš Britanijos pusės buvo iškeltas formalus reikalavimas – paleisti suimtuosius anglus be teismo ir jų bylą nutraukti. (…) Tada nukentėjo ir prekybinės derybos – jos kol kas pristabdytos Anglijos iniciatyva ir nežinia kada bus atnaujintos“.
1933 metų balandžio 19 dieną Anglijoje ryšium su sovietų teismo nuosprendžiu anglų „Metropolitan-Vickers“ darbuotojų byloje buvo priimtas embargo įstatymas. Jis draudė importuoti į Angliją nemažai produktų iš SSSR (mišką, duoną, naftą ir t. t., o tai sudarė 80 proc. įvežamos produkcijos). Įstatymas įsigaliojo nuo balandžio 26 dienos. Dėl to Stalinui reikėjo skubiai spręsti dėl tolesnės sovietų taktikos Anglijos ir Sovietų Sąjungos santykiuose.
Ankstesnis sprendimas (dėl anglų –„kenkėjų“ teismo) buvo įvairių sovietinių žinybų, kurių interesai dažnai nesutapo, daugiaveiksmių žaidimų rezultatas. Sunkiosios pramonės liaudies komisaras Ordžonikidzė galėjo kiek tinkamas kliautis šviesia viltim toliau bendradarbiauti su „Metro-Vickers“, – tas bendradarbiavimas su Rusija buvo prasidėjęs dar iki revoliucijos ir atsinaujinęs 1923-iaisiais.
Bet 1933 metais SSSR turėjo atsiskaityti su „Metro-Vickers“ už patiektus ir sumontuotus įrenginius (keli milijonai aukso rublių ir pusantro milijono svarų sterlingų). O šalyje, nualintoje priverstinės kolektyvizacijos ir jos sukelto bado, tam pinigų nebuvo. Buvo galima pamėginti sumažinti skolą pretenzijomis „Metro-Vickers“ dėl nekokybiškai sumontuotų įrenginių ir su tuo susijusių avarijų gamyboje. Jų iš tikrųjų būdavo.
Bet anglai tai aiškino kaip sovietų montuotojų spartuoliško darbo ir neprofesionalumo padarinius. OGPU rado kitą paaiškinimą, išbandytą jau 1928 metais „šachtų byloje“, – tai sabotažas ir diversija. Tačiau padarinių užsienio politikoje čekistai neapskaičiavo. Pasaulinės ekonominės krizės sąlygomis, kai sovietų eksporto kainos ir šiaip jau smuko, Britanijos embargo įstatymas grėsė SSSR visišku ekonomikos krachu.
Ir, skaitydamas publikacijas apie teismą Maskvoje priešiškoje britų spaudoje, – o keturi dideli SSSR dar nežinomo autoriaus Jano Flemingo straipsniai laikraštyje „Times“ pasirodė esą vieni iš ryškiausių, – Stalinas rado išeitį: nuteistus anglus paleisti iš kalėjimo, sulygus už tai iš Britanijos atšaukti embargo įstatymą.
Britanijos užsienio reikalų ministras Džonas Saimonas notoje užsienio reikalų liaudies komisarui Maksimui Litvinovui pareiškė sutinkąs su sovietų siūlymu:
„…nuo to momento, kai p. p. Torntonas ir Makdonaldas bus paleisti ir išvyks iš Sovietų teritorijos, šio įstatymo tikslas bus pasiektas ir esami reikalai nebus aptarinėjami jo didenybės vyriausybės kaip panaudotini kokiomis nors kitomis aplinkybėmis“.
1933 metų liepos 1 dieną SSSR Centrinis vykdomasis komitetas „amnestijos tvarka pakeitė Anglijos piliečiams kalėjimą išsiuntimu iš SSSR“. Po kelių dienų jie grįžo į tėvynę.
Nuotraukoje: rašytojas Janas Flemingas, išgarsėjęs savo romanais apie žvalgybų intrigas.
2014.10.02; 06:03
