Formali nepriklausomybė su dvejopa priklausomybe


Print

Formaliai Lietuva savo Nepriklausomybę atkūrė 1990 m. kovo 11 d., tačiau čia tebešeimininkavo okupacinė kariuomenė, pasaulio valstybės mūsų Nepriklausomybę pradėjo pripažinti tik po 1991 m. Sausio įvykių. Rusija Lietuvos Nepriklausomybę pripažino 1991 m. liepos 29 d., tačiau jos kariuomenė iškart nebuvo išvesta.

Tik prieš dvidešimt metų, 1993 m. rugsėjo 31 d., kai mūsų diplomatų ir trims Baltijos valstybėms palankaus Rusijos prezidento Boriso Jelcino dėka buvo išvesta okupacinė kariuomenė, Lietuva tapo formaliai suverenia, nepriklausoma valstybe.

Tačiau ar realiai tapo ir ar gali tapti nepriklausoma šiuolaikiniame pasaulyje Lietuva, dera pasvarstyti.

Priklausomybė nuo sovietinio paveldo

Kovo 11-osios Lietuvai nepriklausomybę atgauti iš Vasario 16-osios Lietuvos dar išlikusio paveldo, iš partizaninio karo aukų, iš galutinai nesužlugdytos Bažnyčios veiklos spėkos dar užteko, tačiau sovietinis paveldas su komunistine partine nomenklatūra niekur nedingo, pasispyriojęs siekiui nepriklausomybę atgauti ir keliskart „persikrikštijęs“, įsitvirtino visose, net aukščiausiose valstybinėse struktūrose.

Nomenklatūrai tapo palankūs ir demokratiniai rinkimai į valdymo organus, nes ji turėjo kompetenciją valdyti, kas tokią tikrovę iš tikrųjų ir atitiko. Vasario 16-osios Lietuvos kompetenciją valdyti turėję ministrai, įvairių valstybinių struktūrų vadovai buvo fiziškai sunaikinti ar nuo raudonojo teroro pasitraukę į užsienius, likusi „homo sovieticus“ masė, tapusi demokratijos „patrankų mėsa“, atvėrė kelia į valdžias nuo kolūkio pirmininko iki pirmojo kompartijos CK sekretoriaus.

Išliko „telefoninė teisė“ ginti ar globoti komunistinės nomenklatūros narius, savo krėsluose išliko sovietiniai prokurorai ir teisėjai, milicija, persivadinusi policija, išliko, prichvatizavę pramonę ir žemės ūkį, dabartiniai milijonieriai. Ir, jau nebepriklausomai nuo partinės priklausomybės, valdžios veikia sovietiniais metodais, buvę sąjūdininkai ujami ir vejami iš užimamų valstybinių pareigų, o policija tvarkosi su tiesos ir teisingumo siekiančiais piliečiais tarsi sovietinis OMON-as, taip išniekindami valstybės simbolį Vytį ant savo uniformų rankovių.

Dėl išrinktųjų į Seimą ar savivaldybių tarybas buvusių nomenklatūrininkų priekaištaujama rinkėjams: „išsirinkote tokius, kokie patys esate“. Iš tikrųjų, išgyvenę okupaciją piliečiai, to sovietinio paveldo pakankamai turi savyje; iš valstybės vogti – galima, nes ji už darbą deramai neatlygina, iš valstybės galima kaulyti (elgetauti), nes tokį įprotį įgijo kolchozuose ir pramonėje, ten išmoko kyšininkauti, vaišėmis valdžiukių palankumą įgyti, girtuokliauti.

Ir todėl lietuvio akys liūdnos, todėl iš nevilties jis traukiasi iš Lietuvos, žudosi ar savo negandas skandina alkoholyje. Pastaroji blogybė ne tik nesitraukia, bet tautoje pragaištingai auga. Kaip liudija statistika, Vasario 16-osios Lietuvoje vienam gyventojui teko spirito ekvivalento 1,2 litro, sovietinės okupacijos metais – 10, 5, o šiuo metu jau pasiekė – 15.

Jei 1938 m. Lietuvoje buvo išduotas 1861 leidimas prekiauti alkoholiu parduotuvėse ar maitinimo įstaigose, tai šiemet tokių licencijų Sveikatos ministerijos duomenimis išduota 19 400. Girtuoklystę skatina lengvas alkoholio prieinamumas ir maža kaina. Tragiškos padėties akivaizdoje, Seime, užuot paskelbus „SOS!“, dar vis pasigirsta siūlymai leisti gaminti naminę degtinę, kaip tautinį paveldą.

Apmaudu, kad po dviejų nepriklausomybės dešimtmečių išlieka energetinė priklausomybė nuo Rusijos, kuri, ištikus žiemos speigui, gali nutraukti kuro (dujų) tiekimą, ką ne tik viena ar dvi nelietuviškos tautinės bendrijos, bet ir Lietuvos piliečiai gali ištarti, kad „prie ruso“ buvo geriau, nes šilčiau.

Priklausomybė nuo „demokratinių“ Vakarų

Atgavusi Nepriklausomybę nuo Rytų, Lietuva, turėdama tikslą apsisaugoti nuo Rytų, atsuko veidą į Vakarus: 2004 m. įstojo į Tarptautinę gynybinę sąjungą (NATO) ir Europos Sąjungą (ES). Gera žinoti, kad mūsų rytinė siena yra NATO akiratyje, ją prižiūrėti padeda sąjungininkų patruliniai lėktuvai, NATO yra įsipareigojusi ginti Lietuvą nuo bet kokio įsiveržimo į jos teritoriją. Lietuvos kariuomenė savo ruožtu dalyvauja NATO misijose.

ES, įsigalinčio globalizmo – pasaulinės valdžios siekio ir kosmopolitizmo – piliečių nutautinimo įtakoje, nėra savarankiška, todėl į jos naudą Lietuvai turime žiūrėti ne vien iš finansinės paramos įvairiems projektams pozicijų (už paramą ateity teks atsilyginti), bet iš „vertybių“, kurias perša ES, tačiau kurios nepriimtinos Lietuvai.

ES yra imperija, labai panaši į Sovietų Sąjungą, tik ji kurta be kraujo, per pinigus. Ji su savo nariais nekariauja, tačiau savo valią diktuoja taip pat per pinigus. Jos valioje, pasirodo, jai panorėjus, gali būti tautiškumas, mūsų gimtoji kalba, istorija, tautinės tradicijos ir papročiai, išpažįstamas tikėjimas.

Lietuvos nutautinimas vyksta kryptingai nuo to laiko, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Išsivadavus iš sovietinės okupacijos, iš Vakarų atėjusi globalizacija siekia sugriauti tautines valstybes, tautines kultūras.

Mes naiviai tikėjome Vakarais, tik dabar pradedame atsitokėti, skaudžiai kentėdami nuo vakarietiškos kosmopolitizacijos, apie kurią mus įspėjo kai kurie iškilūs išeivijos veikėjai, kaip V.Bražėnas, M.Krupavičius, Z.Rekešius ir kt., kurie nežinojo, kad ir šeimos reikalus pradės tvarkyti ES, kad bus siekiama įteisinti gėjų santuokas.

Kosmopolitizmas griauna pagrindinius lietuvybės pamatus. Kosmopolitinės jėgos stengiasi sumenkinti tautos kultūros vertingumą, tyčiojasi iš tautos praeities, siekia primesti mums, lietuviams nepilnavertiškumo kompleksą. Tautos garbės ir orumo negina nei įstatymai, nei valdžios pareigūnai. Lietuvos įstatymai draudžia tyčiotis iš žydų, čigonų, tačiau Lietuvoje nėra įstatymo, draudžiančio tyčiotis iš lietuvių tautos: vadinti ją žydšaudžiais, nevykėliais, tauta-elgeta ir panašiai.

Antai „Vakaro žinios“ rugsėjo 9. d. rašiniu „Europos Sąjungos padlaižys“ (galėjo ir tvirčiau išsireikšti) paskelbė mūsų Užsienio reikalų ministro Linkevičiaus pareiškimą, kuriame jis siūlo „nuslopinti tuos populistinius, radikalius ir, neslėpkime to, ksenofobiškus ir nacionalistinius junginius, kurie kartais kelia galvą“.

Ministras, pasirodo, tiki, kad tautiškumas, lietuvybė jau sunyko, tik kartais dar kelia galvą. Iš tikrųjų gėda mums, lietuviams, kad iki šiol negražiai pokštaujantį šį Tautos tarną laikome tarnyboje ir dar neblogą algą jam mokame!

ES valioj jau yra mūsų pramonė, žemės ūkis, energetika. Panoro ES uždaryti mūsų atominę jėgainę, davė uždarymui pinigų ir ją uždarėme, nors ji iki šiol galėjo saugiai veikti, nebenori ES, kad kaimo žmogus ūkininkautų mažame ūkelyje, duoda jam pinigų, ir žmogelis eina tinginiauti, girtuokliauti, elgetauti.

Šiame išvystytos technikos, neribotų bendravimo galimybių pasaulyje valstybei išlikti visiškai nepriklausoma gal jau ir neįmanoma. Tačiau pasiduoti žalingoms praeities ir dabarties įtakoms būtų ne tik negarbinga, bet ir įžeidimas tų, kurie už Nepriklausomybę gyvybes paaukojo. Žinome kaip sunkiai nuo priklausomybės vaduojasi alkoholikai, narkomanai, tačiau žinome, kad, labai norėdami, sugeba ir išsivaduoti. Vadavimasis nuo sovietinio paveldo ir Vakarų „demokratijos“ žalingų priklausomybių nelengvas užsiėmimas, tačiau būtinas, jei norime išlikti Tauta ir tikra jos, o ne rytietiškos ar vakarietiškos federacijos, su jų ydomis ir grimasomis valstybe.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: komentaro autorius Algimantas Zolubas.

2013.09.03


Prisijunkite prie diskusijos