Fotomenininko J.Valiušaičio byla teisinių interpretacijų gniaužtuose


Print

Niekam pavojaus nekeliantis pilietis neturėtų sulaukti kaltinimų nei iš prokurorų, nei iš policininkų. Niekam nei žodžiu, nei rankos mostu nepakenkęs žmogus neturėtų būti tampomas po teismus. Policijos pareigūnams nesipriešinęs vyriškis neturėtų būti kaltinamas … "pasipriešinimu jėgos struktūrų atstovams ir jų nurodymų nevykdymu". O pakliuvęs į areštinę privalėtų nedelsiant sulaukti gyvybei svarbių vaistų.

Deja, fotomenininko Juozo Valiušaičio istorija, kurią ruošiamės papasakoti Slaptai.lt skaitytojams, byloja, jog valdžiai ne itin malonų nutikimą užfiksuoti sumanęs Lietuvos pilietis demokratine valstybe save vadinančioje Lietuvoje nėra apsaugotas nuo didžiai nepagrįstų, gyvybei pavojingų nemalonumų.

Tiesa, norėdami suvokti, ar tikrai Lietuvos įstatymams nusidėjo fotomenininkas J.Valiušaitis, privalome atmesti asmenines simpatijas ir antipatijas, susiformavusias stebint 2012-ųjų metų gegužės 17-osios įvykius Garliavoje. Kiekvienas iš mūsų apie tuos įvykius turime savo nuomonę. Mūsų įsitikinimai, beje, labai skirtingi. Fotomenininkas J.Valiušaitis taip pat turi savo požiūrį, kas kaltas, o kas – teisus. Bet šiuo atveju mums visiškai nesvarbu, kurią barikadų pusę pasirinko garsus fotomenininkas. Juk teisę stebėti bei fiksuoti policininkų ir antstolės veiksmus turime kiekvienas iš mūsų – ir buvusios teisėjos Neringos Venckienės šalininkai, ir oponentai.

Čia svarbūs ne žmogaus įsitikinimai, o jo elgesys susidūrus akis į akį su valdžios atstovais. Tad ar tikrai fotografas J.Valiušaitis trukdė skaitlingam policininkų būriui saugomai antstolei atlikti savo pareigas? Peržiūrėjus prie Kauno apylinkės teisme nagrinėjamos administracinės bylos pridėtą vaizdo įrašą, akivaizdu, kad J.Valiušaitis 2012-ųjų gegužės 17-ąją elgėsi itin korektiškai ir mandagiai.

Taip, jis buvo iš tų, kurie stovėjo priešakinėse linijose. Jis pirmas pasitiko ateinančią antstolę ir policininkus. Bet jei manote, jog fotomenininkas ar kiti ten susirinkusieji žmonės galbūt grūmojo kumščiais, bandė pakišti koją ar keikėsi – klystate. Jei manote, kad fotomeninkas iš kėdžių, stalų ar dėžių statė barikas, jei antstolei po kojomis mėtė stiklo šukes, – apsirinkate. Jei manote, jog fotomenininkas savo kūnu trukdė pareigūnams eiti pastato link – vėl netiesa. Fotomenininkas klusniai traukėsi atgal, kol atsirėmė į žmonių minią ir stalus, sustatytus prie namo sienos.

Atsirėmęs į žmonių minią, fotomenininkas daugiau nebeturėjo kur trauktis. Vaizdžiai tariant, jis atsidūrė spąstuose. Priekyje – antstolė ir policininkai, lanku apsupę kieme stovinčius žmones, už nugaros – namo siena. J.Valiušaitis nebegalėjo judėti nei į priekį, nei atgal, nei į kairę ar dešinę. Vienintelė išeitis – pakilti į orą. Bet juk fotomenininkas, jei kalbėsime ironiškai, neturi sparnų ir nemoka skraidyti.

Kas dar užfiksuota prie bylos medžiagos prijungtoje vaizdo laikmenoje? Vos tik nuskambėjo įsakmios komandos "prašome atlaisvinti praėjimą", fotografas J.Valiušaitis kiek įmanydamas pasitraukė atgal ir rankos mostu mandagiai parodė, jog netrukdo nei antstolei, nei policininkams judėti į priekį. Tarp antstolės ir J.Valiušaičio susidarė užtektinai erdvus tarpas. Antstolė tikrai galėjo žingsniuoti į priekį. Ir policininkai buvo pajėgūs lydėti antstolę. Beje, valdžios atstovai taip ir padarė, tuo pačiu paliudydami, kad nei J.Valiušaitis, nei jo bendraminčiai jiems nesutrukdė atlikti savo pareigų.

Galbūt tendencingi pareigūnai ir gali piktintis, esą jiems judėti į  priekį buvo palikta per mažai erdvės. Bet dar labiau pasitraukti atgal J.Valiušaitis negalėjo – jo nugara rėmėsi į kitus žmones, o anų nugaros – į greta namo sienos sustatytus stalus.

Tad jei J.Valiušaitis ir nusikalto, tai nebent tuo, kad nėra stebukladarys ir nemoka skraidyti. Ir vis dėlto vienas iš policininkų vadų, pamatęs mandagų J.Valiušaičio gestą, kurį galima suprasti tik taip – "prašome, eikite", – čiupo jį už rankos ir skausmingai ją užsuko už nugaros. Fotografas pajuto, kad yra grubokai stumiamas atokiau nuo įvykių centro. Iš kiemo stumiamas fotomenininkas nerodė jokių nepasitenkinimo bei pasipriešinimo veiksmų. Jei jis ir būtų norėjės priešintis, – nebūtų pajėgęs. Vos pažvelgus į J.Valiušaitį akivaizdu, kad jis nepanašus nei į sportininką, nei juo labiau – į gatvių chuliganą.

Žinoma, kai kada išvaizda – apgaulinga. Tačiau, pažvelgę į J.Valiušaitį, kasdien su banditais, mušeikomis ir aferistais susiduriantys policininkai vargu ar galėjo apsirikti, vertindami jo pavojingumo laipsnį. J.Valiušaitis – tipiškas inteligentas, mąstytojas, menininkas, tik ne  vadinamasis "gatvių erelis".

Pabrėžtina, kad, atsidūręs antrosios grupės policininkų rankose, fotografas taip pat nesipriešino. Nerodė nė menkiausio nepasitenkinimo. Tai užfiksuota videoįraše. Tada jis buvo perduotas dar atokiau stovėjusiems policininkams. Trečioji policininkų grupė nesipriešinantį vyriškį perdavė ketvirtajai pareigūnų grupei.

Tarp pirmojo policininko, užsukusio jam ranką, ir ketvirtosios grupės policininkų  – ne mažiau kaip septyni metrai. Atsidūrusį anapus kiemo J.Valiušaitį policininkai akimirkai pamiršo. Nufilmuotuose kadruose aiškiai matyti, kaip iš kiemo išvestas J.Valiušaitis paliekamas be policijos priežiūros. Paleisdami policininkai jam neduoda jokių nurodymų. J.Valiušaitis ruošiasi eiti šalin. Bet paskutinę akimirką ketvirtoji policininkų grandis kažkodėl persigalvojo: atsisuko, čiupo J.Valiušaitį už parankių ir nuvedė prie policijos automobilio. Fotomenininkas buvo pasodintas į suėmimams skirtą policijos automobilį.

Dabar – labai svarbi detalė. Pirmasis policininkas, vaizdžiai tariant, perkėlęs J.Valiušaitį toliau nuo įvykių centro, perduodamas fotografą savo kolegoms, neištarė nė žodžio. Tiksliau tariant, nedavė nurodymo jo suimti ir, žinoma, nepaaiškino priežasčių, kodėl fotografas suimamas. Antroji policininkų grandis, perduodama J.Valiušaitį trečiajai grandžiai, taip pat neištarė žodžio "suimti" ar "sulaikyti". Trečioji policininkų grandis pasielgė lygiai taip pat: nedavė jokių konkrečių įsakymų, kaip būtina pasielgti su J.Valiušaičiu – suimti ar paleisti.

Šių faktų niekaip nepaneigsi. Tai byloja vaizdo laikmenos, prijungtos prie Kauno apylinkės teisme nagrinėjamos administracinės J.Valiušaičio bylos. Beje, iš pradžių J.Valiušaičiui buvo iškelta net baudžiamoji byla. Kauno apygardos prokurorai buvo pradėję ikiteisminį tyrimą dėl tariamo teisėtų policijos pareigūnų įsakymų nevykdymo bei pasipriešinimo policijos pareigūnams. Tačiau vėliau Kauno apygardos prokuratūra nutarė medžiagą dėl J.Valiušaičio galimai padaryto administracinio nusižengimo nusiųsti policijai administracinei teisenai organizuoti. Taigi iš baudžiamosios ji pavirto administracine byla. Ir vis tik J.Valiušaičiui reiškiami kaltinimai – rimti. Teisėtų policijos pareigūnų nurodymų nevykdymas ir pasipriešinimas policijos pareigūnams – grubūs nusižengimai.

Bet iš kur atsirado šie sunkūs kaltinimai, jei, kaip byloja prie teismo medžiagos prijungtos vaizdo laikmenos, J.Valiušaitis nepadarė nė vieno gesto, bent šiek tiek panašaus į "reikalavimų nevykdymą" ar "pasipriešinimą"?

Aktualijų portalas Slaptai.lt paprašė J.Valiušaičio advokato Arūno Marcinkevičiaus komentaro. Duodamas interviu, advokatas A.Marcinkevičius pastebėjo, jog spalio 15-ąją Kauno apylinkės teisme, kur šiuo metu nagrinėjama jo ginamajam nepagrįstai iškelta administracinė byla, liudiję policijos pareigūnai patvirtino tai, kas užfiksuota vaizdo laikmenose. Pavyzdžiui, Kauno rajono policijos komisariato viršininkas vyresnysis komisaras Romas Oželis nedviprasmiškai paaiškino, jog J.Valiušaičiui asmeniškai nekėlė jokių reikalavimų. Jo ištartas įsakymas "atlaisvinti praėjimą" tebuvo bendro pobūdžio perspėjimas, skirtas visiems tądien susirinkusiems į Klonio gatvę. Ir tą paliepimą J.Valiušaitis įvykdė tiek, kiek buvo įmanoma įvykdyti. Šis policijos valdininkas teismo posėdyje patvirtino, kad Juozo Valiušaičio elgesys niekaip negalėjo ir negali būti vertinamas kaip policijos pareigūnų teisėtų nurodymų nevykdymas ar trukdymas antstolei vykdyti teismo nutartį.

O ir kiti du spalio 15-ąją teisme liudiję policijos pareigūnai nė žodžiu neužsiminė apie fotografo J.Valiušaičio agresyvumą, įsakymų nevykdymą ar ryžtingą pasipriešinimą. Iš jų duotų parodymų akivaizdu, kad jie negavo nurodymų suimti, o patys nematė, kaip fotografas elgėsi iki tol, kol buvo jiems perduotas. Ir negalėjo matyti, nes tarp pirmosios ir ketvirtosios pareigūnų grandies – septynių metrų atstumas bei milžiniška žmonių grūstis.

Tad nesutapimus tarp to, kaip elgėsi J.Valiušaitis, ir to, kokias priemones šiam vyrui pritaikė policininkai, būtų galima pavadinti dideliu nesusipratimu. Nors ketvirtoji policininkų grandis, iš pirmo žvilgsnio, elgėsi lyg ir logiškai: jei žmogus atiduodamas jų žinion, vadinasi, galimai elgėsi nederamai. Jie teisme taip ir paaiškino: kai J.Valiušaitis buvo mums perduotas, mes supratome, kad jis "galimai padarė kažką blogo", tačiau jokio nurodymo ar bent paaiškinimo, ką neteisėto padarė Juozas Valiušaitis, nesulaukėme.

Tačiau advokatas A.Marcinkevičius pabrėžė, jog spalio 15-ąją duoti trijų policininkų parodymai palankūs būtent jo ginamajam. Nė vienas iš teismo salėje kalbėjusių pareigūnų nepareiškė nė menkiausio priekaišto fotomenininkui Juozui Valiušaičiui. Džiugu, kad pareigūnai neneigė objektyviai užfiksuotų akivaizdžių faktų ir nesiryžo aklai laikytis administracinio teisės pažeidimo protokole nepagrįstai pateikiamos versijos.

Dabar pats metas išklausyti ir daugiau nei pusę metų po teismus nežinia dėl ko tampomo J.Valiušaičio. Fotomenininkas J.Valiušaitis teigia, jog 2012-ųjų gegužės 17-ąją į Klonio gatvę Garliavoje atvykę policininkai ir antstolė susirinkusiems žmonėms deramai nepaaiškino, kokias jie, stebėtojai, turi pareigas ir teises.

Pirma, valdžios ir jėgos struktūrų atstovai nepasakė, kad žmonės privalo išsiskirstyti, priešingu atveju bus jėga išvesti iš kiemo. Apie galimą jėgos panaudojimą nebuvo nė užsiminta. Apie draudimus fotografuoti, filmuoti – taip pat nė žodžio. Valdžios atstovai tepasakė, kad "dabar bus vykdomas teismo sprendimas". Kaip tokį pareiškimą galėjo suvokti demokratinės valstybės piliečiai? Valdžia daro tai, ką privalo daryti, o jie, susirinkusieji, stebi, kaip oficialūs teisėsaugos pareigūnai įgyvendina teismo sprendimą.

Antra, nebuvo jokios dialogo grupės, galėjusios ištirpdyti abipusio nepasitikėjimo sieną. Tiek policininkai, tiek antstolė savo nurodymus skelbė ne tiek susirinkusiems žmonėms, kiek policijos kompiuteriui, kuris fiksavo, kas dedasi kieme. J.Valiušaičio žodžiais tariant, valdžios pareigūnai nesuko sau galvos, ar jų skelbiamus žodžius žmonės išgirdo. Valdžios atstovams svarbiausia rūpėjo, kad tie žodžiai būtų užfiksuoti tarnybiniuose kompiuteriuose. O ar valdžios atstovų žodžius išgirdo ir ar teisingai suprato susirinkusieji – jiems nė motais. Nė motais jau vien dėl to, kad šie įsakymai buvo ištarti greitakalbe. Tik labai atidžiai klausantis būtų buvę įmanoma suprasti tikrąją jų prasmę.

Beje, pirmieji valdžios atstovų nurodymai buvo ištarti dar tuo metu, kai Garliavos dramos liudininkai giedojo Lietuvos himną. "Oficialiuose dokumentuose tvirtinama, esą policininkai ir antstolė pirma išklausė giedamo himno žodžius ir tik po to pradėjo skelbti savo reikalavimus. Bet tai – netiesa. Savo reikalavimus jie pradėjo reikšti dar mums giedant himną", – portalui Slaptai.lt tvirtino J.Valiušaitis.

Šiuos Lietuvoje ir užsienyje pelnytai pripažinto fotomenininko teiginius patvirtina pačių policijos pareigūnų padaryti įvykio videoįrašai, esantys byloje.

Fotografas J.Valiušaitis taip pat ironizavo, ką gi galėjo reikšti policininkų nuolat kartotas įsakymas "prašau atlaisvinti praėjimą". Šis posakis lietuvių kalbą gerbiančiam žmogui – visiškai nepriimtinas. Tai – pažodinis vertimas iš rusų kalbos ("prošu osvobodit prohod"). Jį vienaip supranta rusai, kitaip – lietuviai.

Elementariausių lietuvių kalbos žinių turintis pareigūnas 2012-ųjų gegužės 17-ąją privalėjo reikalauti: "išeikite iš kiemo", "traukitės atgal, į šoną", "leiskite įeiti antstolei". Štai tokie reikalavimai nebūtų sukėlę dviprasmybių. Tad jei būsime labai principingi, operacijai vadovavusio policijos vadovo žodžių "prašau atlaisvinti praėjimą" susirinkusieji į Klonio gatvę lietuviai galėjo ir nesuprasti. Nes neaišku, ar jie privalo "praėjimą atlaisvinti visiškai", ar tik – "truputį". Taip pat neaišku, ar privalu pašalinti kelią pastojusius daiktus, ar ir patiems pasitraukti.

Ypač kvailai tądien nuskambėjo pareigūnų reikalavimas pašalinti … kliūtis, nes tądien jokių kliūčių, skiriančių Klonio gatvės 5-ąjį namą nuo policininkų ir antstolės, niekas nematė. Nei medinių, nei geležinių, nei spygliuotų. Tarp Klonio gatvės 5-ojo namo ir pareigūnų stovėjo žmonės, beje, Lietuvos piliečiai. Tad Lietuvos valstybės pareigūnams nederėtų Lietuvos piliečių vadinti kliūtimis. Mažų mažiausiai – nemandagu. Lietuvių kalbos žodyne aiškiai nurodytos žodžio "kliūtis" reikšmės. Tas reikšmes Lietuvos pareigūnams derėtų įsiminti visiems laikams – Lietuvos piliečiai nėra kliūtis, kurią nedelsiant būtina pašalinti.

O kad atsidūręs šlapimu pakvipusioje Kauno policijos areštinėje fotomenininkas J.Valiušaitis vos nenumirė – dar viena skaudi tema. J.Valiušaičiui pačiam leidus, atskleisime mažytę paslaptį – jis negali gyventi be insulino. Serga cukriniu diabetu. Tad suimamas jis prašė, kad policininkai leistų su savimi pasiimti vaistų, vadinamų insulinu. Policininkai tvirtino, jog "viską išsiaiškins nuovadoje". Bet neišsiaiškino. Uždaromas sulaikymo kameroje J.Valiušaitis policininkams ne sykį priminė, kad jam žūtbūtinai reikalingas insulinas, kad be šių vaistų jis galįs numirti.

Bet šių vaistų Kauno policininkai J.Valiušaičiui atvežti neskubėjo. O kai pasaulyje garsėjantis fotomenininkas rimtai sunegalavo, tai prarasdavo, tai atgaudavo sąmonę, pirmą kartą atvažiavusios greitosios pagalbos darbuotojai tarsi piktdžiugiškai pasišaipydami pareiškė, jog insulino "greitoji medicinos pagalba nesivežioja", todėl šio vaisto jų medicininiuose krepšiuose nėra.

Insulino turėjo tik atvykusi antroji greitosios medicinos pagalbos brigada. Beje, ligoninės, į kurią jis buvo nugabentas be sąmonės, medikai diagnozėje nepažymėjo, jog sveikatos sutrikimai kilo laiku nesuleidus insulino. Taip pat neparašė, jog mirtis buvo čia pat. 

Tad kodėl fotomenininkas J.Valiušaitis iki šiol priverstas teisintis, jog niekam nieko blogo nepadarė tą įsimintiną gegužės 17-ąją? Vienintelė jo nuodėmė – noras suvokti, kas dedasi Garliavoje, ir savo įspūdžius apie Lietuvai reikšmingus įvykius užfiksuoti fotoaparato laikmenoje, kad paskui turėtų ką parodyti visuomenei.

Šių metų spalio 29-ąją Kauno apylinkės teismo teisėja Violeta Miceikienė paskelbs, kokia fotomenininko J.Valiušaičio kaltė, jei tokia išvis egzistuoja.

Nuotraukoje: fotomenininkas Juozas Valiušaitis (nuotrauka iš asmeninio Juozo Valiušaičio archyvo).

2013.10.21


Prisijunkite prie diskusijos