Ne vienas laisvojo pasaulio komentatorius yra išsakęs nuomonę, kad Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui pasišalinus iš valdžios (arba jį nušalinus) Rusijoje gali valdžią paimti dar baisesnis diktatorius, na, pavyzdžiui, žmogus su rusų ultrašovinistų pasaulėžiūra. Tada jau ne fašistuojanti valdžia Rusijoje būtų, o atvirai nacistinė, su šūkiais „Rusija – rusams“, „Išlaisvinsime rusų pasaulį“ ir „Drang nach Westen“, tvirtina jie.
Todėl reikia tartis su V. Putinu, kol dar nevėlu. Viena tokia laida radijuje „Svoboda“ liepos 27 d. taip ir vadinosi „Laukti kol Putinas numirs, ar susitarti“. Joje savo nuomonę apie įvykius Ukrainoje dėstė istorijos mokslų daktaras Aleksiejus Milleris, Europos universiteto Sankt Paterburge profesorius. Jos esmė – jei lauksime, kol Putinas numirs, iki to laiko „numirs“ Ukraina. Jo įsitikinimu, rūmų perversmas artimiausiu metu neįmanomas, tad reikia siekti kompromiso su Putinu, nes be jo sutikimo Ukrainoje ir Europoje stabilumo nebus.
Prasidėjus Krymo aneksijai Vokietijos kanclerė Angela Merkel yra pareiškusi, jog pokalbio su V. Putinu metu susidarė įspūdį, kad pašnekovas nepriklauso šiam pasauliui. Vėliau ji dar kartą suabejojo Rusijos prezidento psichine būkle.
Visokias Rusijos prezidento keistenybes fiksavo daugelis žurnalistų ir politikų.
Visai neseniai Rusijos prezidento interviu Šveicarijos žiniasklaidos atstovams vienas šveicarų žurnalistas tiesiai šviesiai paklausė V. Putino, ar jis psichiškai normalus.
„Daugelis žmonių kalba, kad po tiekos metų valdžioje jūs tapote bepročiu, ką jūs jiems atsakytumėte?“ – paklausė jis Putino.
„Tai mano politinės kovos dalis, mano gyvenimo dalis per pakankamai didelį metų skaičių. Aš stengiuosi į tai nekreipti ypatingo dėmesio“ – atsakė Putinas.
Bet žymiai anksčiau už kitus Vakarus įspėjo į Londoną pabėgęs KGB-FST karininkas Aleksandras Litvinenko. 2009 metų gegužę jis savo straipsnį „Putinas ir vaikai“, baigia taip:
„Tad paklauskime savęs: ar galima laikyti Rusijos prezidentą psichiškai sveiku, jei jis bučiuoja (viešai)jam nepažįstamų vaikų pilvą, neturėdamas tėvų sutikimo, arba viešai ragina skandinti išvietėje tuos, kuriuos jis ten sugaus, o taip pat pavydi bejėgių moterų prievartautojui ir neslepia to?
Kas jis, tas smulkus kerštingas žmogeliukas, kuris parklupdė ant kelių nuolankius rusų galvijus (безропотное российское быдло)? Ko dar galima laukti iš neadekvataus valdytojo sąmonės uždegimo paaštrėjimo rudenį ir pavasarį šalyje, kurioje – tonos cheminio ir bakteriologinio ginklo? Kokių dar aukų, nepaklusnių žurnalistų, brunetų, gimusių jo neapkenčiamame Kaukaze, arba mažų bejėgių berniukų pareikalaus Kremliaus maniakas, kad patenkintų savo seksualinius instinktus?
Kol visas pasaulis gainiojasi virtualų Bin Ladeną, gelbėdamas save nuo „pasaulinio terorizmo“, už Kremliaus sienų krauju pampsta eilinė pabaisa, primenanti Hitlerį. Ir jeigu laiku jos nesustabdysime, galbūt šis maniakas pačiu artimiausiu metu atves civilizaciją į eilines pasaulines skerdynes, kurių žaizdre sudegs milijonų milijonai žmonių gyvybių.“
Tuo metu agresiją prieš Ukrainą, galinčią pareikalauti milijonų gyvybių, „Boingo“ su vaikais numušimą galėjo prognozuoti tik labai lakios fantazijos analitikai. Tiesa, Bin Ladenas buvo ne virtualiai nukautas, bet kas iš to, tuščia jo vieta neliko.
Betgi istorija, iš kurios nepasimokoma, kartojasi ir šiandien: kol visas pasaulis gainiojasi Islamo valstybę (kuri siekia nuversti musulmoniškų šalių marionetinius diktatorius ir sukurti kalifatą), gelbėdamas save nuo „pasaulinio terorizmo“, „už Kremliaus sienų krauju pampsta eilinė pabaisa, primenanti Hitlerį….“. Dabar jau Rusijai niekuo nenusikaltusių ukrainiečių krauju.
A. Litvinenko, kalbėdamas apie cheminį ir bakteriologinį ginklą, turbūt sąmoningai nepaminėjo branduolinio ginklo. Net jam pritrūko vaizduotės. Bet jos netrūksta Putinui šiandien.
Kaip žinia, A. Litvinenka buvo sadistiškai nunuodytas Londone radioaktyviuoju poloniu, ir tai dar vienas maniako psichopato apsireiškimas.
Kai už branduolinės valstybės vairo stovi maniakas, psichopatas, pedofilas, sadistas, o gal net psichinis ligonis (tai – epitetai pasaulio žiniasklaidoje), sveikas protas sufleruoja, kad bet koks naujas į valdžią atėjęs sveiko proto žmogus yra geresnė alternatyva. Net jei jis būtų pačių radikaliausių pažiūrų, visada galima tikėtis išaiškinti jam, kiek realūs yra jo politiniai tikslai. Daug matėme karingų radikalių pretendentų į valdžią, kurių karingumas išblėsdavo, kai tik jie atsidurdavo valdžioje. Žinoma, jei jie būdavo sveiko proto.
Daug kur rašoma, kad Josifą Staliną gyvenimo pabaigoje buvo apsėdusi paranoja. Bendražygiai jo atsikratė ir pasauliui pasidarė ramiau.
Akivaizdu, kad Vakarai ir net visas pasaulis pakankamai neįvertino A. Litvinenkos įspėjimo. Ant taikos pasaulyje kortos per daug pastatyta, kad būtų galima žaisti pasiteisinimais, jog sankcijos turi būti tokios, kad per daug nenukentėtų eiliniai Rusijos žmonės, kad nevalia taikyti sankcijų Rusijos milijardieriams, kurių turto kilmė daugiau negu abejotina, jei jie viešai nepasisakė už Krymo ir kitų Ukrainos teritorijų okupaciją. Ir t.t.
Laikas veikti. Įvedus Rusijai maksimalias ekonomines, finansines, elektroninės bankininkystės (SWIFT) sankcijas, apribojus judėjimo laisvę laisvajame pasaulyje visiems Rusijos piliečiams, apginklavus Ukrainos armiją moderniais gynybiniais ginklais, dar galima tikėtis, kad diktatoriaus aplinka pati jį nušalins. Kaip įprasta Rusijoje, buvę bendražygiai atsakomybę už visus su juo padarytus blogus darbus suverstų jam. Ir tokiems pasaulis turės atleisti. Nes blogiau už dabartinę nežinomybę tikrai nebus.
Žinomas Rusijos disidentas, pasitraukęs į Vakarus, Garry Kasparovas liepos 23 d. straipsnyje „Vakarams liko tik vienas klausimas: ką daryti su Putinu“ rašė, kad šiandien neparodyta ir 50% tų pastangų, kurios galėtų realiai sudrausminti Putiną, kai jo „problema“ jau tapo globaline. Pasak G. Kasparovo, geriausias įvykių raidos variantas – Rusijos elito supratimas, kad jo situacija beviltiška. Kai tik jis suvoks „Putino doktrinos“ aklavietę, vaizdas ims keistis iš esmės. Prisiminkime fašistinę Vokietiją, masišką kariškių sąmokslą prieš Hitlerį 1944 metų liepą po sėkmingo sąjungininkų išsilaipinimo Normandijoje, rašo G. Kasparovas.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Kastytis Stalioraitis.
2015.08.04; 11:11
