Gintaras Visockas. Ką norėjo pasakyti žurnalistas Andrius Tapinas?

Nesu didelis žurnalisto Andriaus Tapino gerbėjas. Prisipažinsiu: nemėgstu Laisvės TV, kurioje vedėjas elgiasi taip užtikrintai, taip žaismingai, tarsi viską kuo puikiausiai išmanytų, tarsi viskas jam būtų aišku.

Tačiau A. Tapiną yra už ką gerbti. Būdamas sumanus organizatorius, jis pamėtėjo puikią iniciatyvą – tegul lietuviai nuperka turkišką kovinį droną „Bayraktar“ ir šią mūšio lauke itin efektyvią skraidyklę padovanoja Ukrainos kariuomenei. Pasakė – padarė. A. Tapino paraginta Lietuvos visuomenė pasielgė pilietiškai – paaukojo užtektinai pinigėlių, kad turkiškas kovinis dronas atsidurtų Ukrainoje.

Čia, beje, gražų žestą pademonstravo Turkija. Turkai savo kovinį droną Lietuvai tiesiog padovanojo. Neėmė iš lietuvių eurų. Gal buvo sužavėti lietuvių sąmoningumu, o gal turėjo pragmatiškų sumetimų? Juk toks žingsnis – puiki reklama tarptautinėje arenoje! Kaip ten bebūtų, o už surinktus pinigus mes pajėgėme nupirkti papildomos amunicijos, kuri verkiant reikalinga narsiems ukrainiečių kariams.

Visa tai žinome. O į ką neatkreipėme dėmesio?

Youtube erdvėse aptikau A. Tapino laidą „Lenkų Bober, pralošti Las Vegase pinigai ir Turkish delight“. Remiantis vedėju, ji surengta trumpam sugrįžus iš vasaros atsotogų. Vos prieš keletą savaičių.

Kadangi domiuosi sudėtingais Armėnijos – Turkijos – Azerbaidžano santykiais, puoliau klausyti, ką pasakys A. Tapinas. Žiūriu ir netikiu savo akimis. 54 minutes trunkančiame filme daug dėmesio skiriama Turkijai bei Turkijos prezidentui Recepui Tayyipui Erdoganui. Tačiau apie Turkiją – beveik nė vieno gražaus žodžio. O Turkijos prezidentas ne tik kritikuojamas, bet keliuose epizoduose iš jo net tyčiojamasi. A. Tapinas, žinoma, įžeidžiančius epizodus tik pasiskolinęs iš kitų informacijos šaltinių, juos vien žaismingai vertina, ne jis – jų autorius, tad pats juridiškai – niekuo dėtas.

Mano nuostata tvirta: jei Turkija padovanojo „Bayraktarą“, tai dar nereiškia, kad mes, lietuviai, neturime teisės kritikuoti šios šalies, jos vadovų. Ir vis tik minėtas videopasakojimas dvelkė tendencingu vienpusiškumu. Turkija – beveik blogio įsikūnijimas. Ten jokios demokratijos – vien veidmainystės, dvigubi standartai, politinės intrigos.

O Lietuva, be abejo, šventa? Ar tikrai? Kodėl A. Tapinas, analizuodamas Turkijos tikras ar tariamas klaidas, pavyzdžiui, nekritikuoja Lietuvos parlamentarų, kurie kadaise Seime paskelbė rezoliuciją, esą turkai kalti dėl armėnų genocido (1914-ieji), nors nė vienas iš mūsiškių, įskaitant istorikus bei politologus, nebuvo nė sykio pravėrę turkiškų archyvų? Ar galima Lietuvą vadinti civilizuota, garbinga šalimi, jei ji kaltininkus nurodė nesusipažinusi su pirminiais šaltiniais – su tuo, kas svarbiausia? Šaipykis, kiek geidžia širdis. Bet nesišaipo…

Kodėl A. Tapinas neįvertino, sakykim, nutikimo 2019-ųjų gruodį, kuomet Lietuvoje reziduojantis Turkijos ambasadorius Gokhan Turan į Vilnių pakvietė turkų istorikus, kad šie Lietuvos visuomenei papasakotų turkiškąją versiją apie tragiškus 1914-uosius, bet turkų mokslininkai, tyrinėtojai, ekspertai nebuvo įleisti į Lietuvos Mokslų Akademiją? Prieš tai mūsų Mokslų Akademijoje buvo išsamiai išdėstyta armėniškoji versija, o štai turkams prieš pat nosį užtrenkėme duris. Turkai savąją paskaitą buvo priversti organizuoti viešbutyje. Taip elgtis, kaip pasielgė mūsų Mokslų Akademija, – demokratiška, civilizuota? Šaipykis ironiškai, piktai, šaipykis subtiliai ar drastiškai. Bet nesišaipo…

Kuo remiantis A. Tapinas tvirtina, esą Turkija palaikė 2020-ųjų rudenį karinę operaciją surengusį Azerbaidžaną … tikėdamasi pigesnių dujų ir naftos? Taip, 2020-ųjų rudenį Baku kariniu būdu susigrąžino jam pagal tarptautinę teisę priklausantį Karabacho regioną (didžiąją jo dalį). Taip, beveik pusantro mėnesio trukusiame kare azerbaidžaniečiams talkino Turkija. Bet Turkija parėmė Azerbaidžaną ne vien pragmatiškais sumetimais. Karabachas, remiantis šiandien Pasaulyje galiojančiais teritorinio vientisumo principais, – neatskiriama Azerbaidžano dalis. Azerbaidžanas kantriai laukė beveik tris dešimtmečius, kada gi Europa padės jam atkurti teritorinį vientisumą. Deja, tiek Europa, tiek JAV žaidė dvigubus žaidimus – nespaudė, kad armėnai išvestų savo ginkluotąsias pajėgas iš Karabacho. Tad kas čia keisto, jog Azerbaidžanas vieną dieną pritrūko kantrybės, o jį šioje operacijoje palaikė gimininga nacija – turkai. O gal pagalba atkuriant teritorinį vientisumą – nuodėmė?

Kita svarbi tema. A. Tapinas minėtoje laidoje labai smulkiai dėstė, kas, kur ir kodėl klysta. O apie tai, kad 2020-ųjų rudenį Armėnija, kuomet Azerbaidžanas jėga vadovo Karabachą, apšaudė net tris stambius Azerbaidžano miestus, neturinčius nieko bendro su Karabachu, – mirtina tyla. Bardoje, Giandžoje ir Tertere žuvo kelios dešimtys civilių, įskaitant vaikus ir moteris, sugriauta dešimtys pastatų. Armėnija tuomet pasielgė lygiai taip pat, kaip šiandien elgiasi Rusija, apšaudydama Ukrainos miestus. Rusiją smerkiame, kad žudo ukrainiečius. Turkiją barame už karinius veiksmus prieš kurdus. O štai apie Armėniją – nė vieno pikto žodžio. Jokių pasmerkimų. Jokių pasišaipymų.

Eidami tokiu keliu, kurį pasirinko A. Tapinas minėtame videokomentare, turėtume kritikuoti ir JAV prezidentą Joe Bideną. Kaip bežiūrėsi, Amerikos prezidentas – ypač garbaus amžiaus. Mėginimai žvaliai ristele bėgti per pievą link žurnalistų, – neįtikinami. Vis labiau į akis krenta epizodai, kuomet prezidentas klupinėja lipdamas lėktuvo trapu. Kaip bebūtų skaudu, jis vis labiau primena Leonidą Brežnevą paskutinėmis vadovavimo Sovietų Sąjungai dienomis. O juk viešai dar žadėjo, jog sieks antrosios kadencijos. Perfrazuojant A. Tapino pastabas apie Turkijos prezidentą, norėtųsi paklausti, ar Amerika nejaučia gėdos, kuomet į svarbiausią šalies postą išsirinko garbaus amžiaus senuką? Nejaugi vienoje iš galingiausių pasaulio valstybių nėra nė vieno bent kiek rimto, patyrusio ir tuo pačiu bent kiek jaunesnio politiko, kuris būtų galėjęs pakeisti J. Bideną?

Analizuotinas ir ne itin senas Lietuvoje reziduojančio JAV ambasadoriaus akibrokštas, kuomet jis atėjęs svečiuosna pas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorių subtiliai nurodinėjo, kokių temų lietuviams kelti nevalia. Ambasadorius, be abejo, pageidavo, kad Lietuvos istorikai liautųsi nagrinėję žydams nemalonias temas. Panašų vizitą anuomet pas LGGRTC vadovą surengė ir tuometinis Izraelio ambasadorius. Jis piršo tą pačią nuomonę. Kiek čia progų patyčioms? Juk Amerika demokratiška, tad kaip demokratinės valstybės pasiuntinys drįsta įkalbinėti demokratinės Lietuvos istorikus vadovautis dvigubais standartais, atsisakyti objektyvumo, imtis savicenzūros?

O kodėl dar nepasišaipius iš Popiežiaus Pranciškaus? Juk Šventasis Tėvas kadaise į Vatikaną atvykusiam Vladimirui Putinui įteikė Taikos angelo medalį. Rusija didžiojo karo prieš Ukrainą tą dieną dar nebuvo pradėjusi, bet tuo metu Kremlius jau buvo sutrypęs Čečėniją, išžudęs nepriklausomybės siekusius Čečėnijos lyderius Džocharą Dudajevą, Zelimchaną Jandarbijevą, Aslaną Maschadovą, iš Gruzijos atėmęs du regionus, susprogdinęs gyvenamuosius namus Maskvoje ir Volgodonske, Londone radioaktyviuoju poloniu nunuodijęs Rusijos nusikaltimus demaskavusį buvusį KGB agentą Aleksandrą Litvinenką. Taip pat ir prieš Kijevą rengė bjaurių provokacijų, kai ukrainiečiai kovosi už demokratiją ir laisvę Maidane. Štai kokiam žmogui Vatikano lyderis ant kaklo pakabino Taikos angelo medalioną, spaudė dešinę, kantriai laukė vėluojančio beveik 50 minučių!

Taigi temų pašaipoms, ironijoms, kritiniams reportažams, straipsniams, videopasakojimams, – apstu. Tik būkime nuoseklūs, sąžiningi, principingi. Pasiėmę rankon padidinamąjį stiklą žvelkime į visas puses.  

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org

2022.08.13; 18:00