Gintaras Visockas. Kodėl pasirašiau peticiją prieš Astravo AE

Buvau atsivertęs internetinį peticijų puslapį. Atvirai kalbant, nustebau, pamatęs, kiek ten daug keisčiausių iniciatyvų. Ne tik keistų, bet ir kvailų.

Tačiau štai prieš Astravo atominės jėgainės statybas nukreiptą peticiją pasirašyti privalu. Visiems, masiškai ir kuo greičiau. Juolab kad liko ne tiek daug laiko – iki balandžio antrosios pusės.

Žinoma, toji peticija gal ir nesukliudys Vilniui (in ne tik Lietuvos sostinei) mirtiną pavojų keliančių statybų. Tačiau istorija žino atvejų, kai baigiamos statyti atominės elektrinės taip niekad ir nepradėjo veikti, nes joms atkakliai priešinosi aktyvios, susipratusios visuomenės.

Mano sąžinė švari. Aš pasirašiau.

Džiaugiuosi dar ir tuo, kad mano vadovaujamas portalas slaptai.lt daug dėmesio skyrė šiai sudėtingai temai. Vaizdžiai tariant, kuo galėjau – tuo prisidėjau.  

Šių metų vasario 15-ąją buvo paskelbti keturi videointerviu iš Seimo Kovo 11-osios salėje surengto pirmojo Sąjūdžio prieš Astravo atominę elektrinę suvažiavimo. Videoreportažuose – prof. Vytauto Landsbergio, Seimo nario Žygimanto Pavilionio, Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiojo analitiko Mariaus Laurinavičiaus ir žurnalo „Valstybė“ redaktoriaus Eduardo Eigirdo pranešimai. Visi videointerviu publikuoti be sutrumpinimų.

2020 metų sausio – vasario mėnesiais skelbėme kelias buvusio Lietuvos Seimo užsienio informacijos analitiko Kastyčio Stalioraičio publikacijas „Astravo AE. Turime reikalų su pamišusiais žudikais maniakais“, „Astravo AE. Ką daryti?“ ir „Kodėl Vladimiras Putinas stato Astravo AE“.

Vienoje iš šių publikacijų beveik 30 metų Seimo Informacijos ir analizės centre analitiku dirbęs dr. K.Stalioraitis rašė:

 „Galiu pasiūlyti bent vieną niūrų Vladimiro Putino žaidimo su veikiančia Astravo AE scenarijų. Vieną gražią dieną Baltarusija praneš, kad AE įvyko avarija, gresianti dideliu aplinkos užteršimu radioaktyviomis medžiagomis. Mūsų dozimetrai užfiksuos kol kas nežymų radiacijos Neryje lygį.

Bet negi lauksim, kol radiacija pakils iki gyvybei pavojingo lygio. Masinė vilniečių evakuacija. Baisūs žodžiai. Po kurio laiko miestas ir apylinkės iki sienos su Baltarusija – tušti ne tik nuo gyventojų, bet ir nuo kariuomenės su visais tuo metu būsiančiais NATO daliniais. Ir į tuščią Vilnių ateis kita kariuomenė, nes, kaip aiškina kai kurie Rusijos ir Baltarusijos Sąjungos “istorikai”, Vilnius visada buvo baltarusių miestas…

Ar pasiruošęs Respublikos Prezidentas tokiam scenarijui?

Prisijungiu prie profesoriaus Vytauto Landsbergio Sąjūdžio prieš Astravo atominę elektrinę. Padėsiu, kuo tik galėsiu.“

Portale slaptai.lt paskelbti ir trys išsamūs šių eilučių autoriaus straipsniai (smulkių neskaičiuoju). 2017-aisiais metais – „Išeitis – Vilniaus evakuavimo planas“. 2018-aisiais – „Ar Lietuva išgyvens po sprogimo Baltarusijos atominėje jėgainėje“ ir „Ar Lietuva rimtai ruošiasi galimai atominei nelaimei Astravo AE“? Viename iš šių tekstų svarsčiau:

„Beje, visuomet svarstykime pačius nepalankiausius variantus. O pats blogiausias variantas lengvai numatomas: Kremlius dės milžiniškas pastangas, kad Astravo AE ištiktų katastrofa. Taip, taip, taip! Dabartinė Rusijos valdžia norėtų ne saugumo, ne patikimumo, o radiacinės nelaimės. Kremliui reikalingas galingas radiacinis sprogimas netoli Vilniaus. Reikalingas būtent tuo metu, kai oro prognozių specialistai turės žinių – keletą parų nuo Baltarusijos link Lietuvos pūs stiprūs vėjai.

Kodėl įtariu, jog šiandieninė Kremliaus valdžia specialiai, kryptingai, sąmoningai planuoja didelę nelaimę Astrave? Lietuvą gaubiant radiaciniam debesiui (kiek tos mūsų valstybės – vos 300 kilometrų nuo Vilniaus iki Klaipėdos), tikėtina, iš Lietuvos trauktųsi ne tik vilniečiai, kauniečiai ar panevėžiečiai, bet ir kariai. Taigi – ir čia dislokuoti NATO kariai. Sunku patikėti, jog ženkliai pakilus radiaciniam fonui ir nesant užtektinai saugių požeminių bunkerių Lietuvoje liktų budėti britų, vokiečių, portugalų ar amerikiečių ginkluotųjų pajėgų atstovai. Tokios aukos – beprasmės.

Štai tada ir atsirastų puiki proga rusų kariuomenės daliniams užimti ištuštėjusią Lietuvą (Vladimirui Putinui nusispjauti, kad keli tūkstančiai Rusijos karių po kelių mėnesių numirtų dėl spindulinės ligos sukeltų padarinių – juos tiesiog pakeistų kitais). Kremliaus vadovui svarbiausia, kad rusų kariauna atsidurtų Lietuvoje tarsi nejučiomis, be triukšmo ir šūvių. Pretekstas – neva atskubėjo tramdyti ištuštėjusiame Vilniuje plėšikaujančias gaujas.

O kaip klostysis įvykiai po to, puikiai žinome. Rusų kariuomenę vėliau bus labai sunku iškrapštyti. Matome, kaip jie, įkėlę koją į Gruziją, Moldovą, Ukrainą ar Siriją, ten laikosi įsikabinę ir rankomis, ir dantimis, ir kojomis. Tad išsisklaidžius radiacijai juos, įskaitant ir samdinius iš Vagnerio grupės, būtų sunku išprašyti ir iš Lietuvos.

Manau, kad Kremlius yra numatęs įvairiausių Baltijos šalių užėmimo variantų, įskaitant ir radiacinį. Okupacija pasitelkiant į pagalbą radiaciją, – lengviausia, todėl pati patraukliausia. Vladimiro Putino akimis žvelgiant.“

Taip pat vienoje iš šių publiacijų analizavau, ar, sprogus Astravo AE, pavyktų greitai evakuoti į mirtiną pavojų patekusius vilniečius ir Vilniaus rajono gyventojus? Atsakymas – ne.

Štai citata: „Kitas gelbėjimosi ratas – daug realesnis. Tai – evakuacija. Kaip rašoma gelbėjimosi plano projekte, skubių apsaugos veiksmų zona – 30 km., prevencinė apsaugomųjų veiksmų zona – 5 km., o sanitarinės apsaugos zona – 3 km. Tai reiškia, kad vėjui pasisukus Lietuvos pusėn radiaciniai debesys būtinai atkeliautų iki Vilniaus – apimtų ne tik miestą, bet ir jo apylinkes. Atkeliautų greitai – per kelias valandas. O gal net greičiau. Mat nuo Astravo AE iki valstybinės Lietuvos – Baltarusijos sienos tėra 20 km, o iki paties Vilniaus – vos 50 km. Nelaimės atveju vis tiek tektų skubiai evakuoti visą Vilnių (keli kilometrai šen ar ten nieko nereiškia; be to, nelaimės atveju niekas neskaičiuotų, ar radioaktyvieji debesys jau pasiekė centrą, ar dar tik slenka jo link).

Išvežti tiek daug žmonių į saugesnes Lietuvos vietas, sakykim, Latvijos pusėn arba į Klaipėdą, – taip pat sudėtingas uždavinys. Kiekvienas, kuris bent sykį yra įstrigęs Vilniaus automobilių kamščiuose, puikiai supranta, kad evakuacija iš sostinės per kelias valandas ar net parą, – beveik neįmanoma misija. Net jei evakuacija automobiliais būtų atliekama labai tvarkingai, organizuotai, prižiūrint policijai ir kitoms specialiosioms tarnyboms, avarijų tikimybė – didelė. Įtampa, stresas, skubėjimas, panika priverstų vairuotojus klysti. Susidūrus bent keliems automobiliams keliai, suteikiantys galimybę pasitraukti iš Vilniaus šiaurės ar vakarų kryptimi, būtų ilgam užblokuoti.

Rengiamame dokumente rašoma, kad transportą evakuacijai ir evakuaciją geležinkeliais organizuoja Susisiekimo ministerija. O policija užtikrina besitraukiančiųjų saugumą, dar kitos institucijos numato pagrindinius ir atsarginius gyventojų evakuacijos planus, rengia kelių apylankas, tiesia laikinus kelius. Bet tai įmanoma, jei Vilnius turėtų bent kelias požemines metro linijas, jungiančias, pavyzdžiui, Pilaitę su Antakalniu ar Santariškes su Vilniaus Geležinkelio stotimi ir tarptautiniu Vilniaus oro uostu.

Deja, sostinė neturi požeminio metro, kuris, kylant Astravo AE bokštams, reikalingas Vilniui ne vien ekonominiu požiūriu (padėtų išvengti spūsčių – nereikėtų gaišti laiko, be reikalo deginti bezino), bet ir saugumo sumetimais (padėtų surengti sparčią evakuaciją arba leistų pasislėpti). Žodžiu, privalome prisipažinti, jog vilties, kad per keletą ar, tiek to, per keliolika valandų pavyktų pabėgti iš Vilniaus, – beveik nėra. O po keliolikos valandų daugelis iš automobilių spūstyse įstrigusiųjų jau būtų paženklintas mirtinai pavojinga radiacijos doze. Ar beliktų prasmė bėgti gavus mirtiną radiacijos dozę?“

Slaptai.lt taip pat yra suteikęs tribūnos dėl Astravo keliamų pavojų daug sykių kalbėjusiam prof. Vytautui Landsbergiui („Astravo AE yra Kremliaus projektas siekiant nubausti Lietuvą už nepriklausomybę“). Skelbėme Laisvės premijos laureato prof. Vytauto Landsbergio kalbą, kurioje nerimaujama ir dėl Astravo. Publikavome politikų Vytauto Bako, Dainiaus Kreivio, Audroniaus Ažubalio, Dalios Grybauskaitės, Lauryno Kasčiūno, žurnalistų, publicistų Česlovo Iškausko, Edvardo Čiuldės komentarus.

Apie Astravo keliamus pavojus yra rašęs ir mano Tėvas Vytautas Visockas, pavyzdžiui, publikacijoje „Mėlynasis Nemunėli, leisk bangą palytėti…“ (2017 metai).

Taigi nieks negali prikibti, esą nesidomėjome Astravo AE keliamais pavojais. 

2020.03.04; 06:00