Gegužės 14-15 dienomis Lietuvos Seime lankėsi Armėnijos Nacionalinės Asamblėjos narių delegacija, kuri su mūsų Seimo komitetų nariais ir Seimo kanceliarijos darbuotojais aptarė teisėkūros, parlamentinio darbo, priežiūros mechanizmų, viešųjų ryšių, žmogaus teisių klausimus.
Štai antradienį Europos reikalų komiteto salėje buvo surengti Seimo Užsienio reikalų ir Europos reikalų komitetų narių, vėliau – Algirdo Mykolo Brazausko salėje – Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto, Seimo Audito komiteto narių susitikimai su Armėnijos Nacionalinės Asamblėjos atstovų delegacija.
Trečiadienį svečių delegacija iš tolimosios Armėnijos susitiko su Seimo Aplinkos apsaugos komiteto ir Seimo Etikos ir procedūrų komisijos bei Antikorupcijos komisijos nariais.
Kaip skelbė oficialus LRT.lt internetinis puslapis, Armėnijos delegacijos programoje buvo numatyti susitikimai ir su Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovu Arnoldu Pranckevičiumi, Seimo kontrolierių įstaigos, Viešųjų pirkimų tarnybos, Valstybės kontrolės, Užsienio reikalų ministerijos atstovais.
Oficialiame LRT.lt puslapyje taip pat pabrėžta, kad „pažintinis Armėnijos parlamentarų vizitas atliekamas siekiant perduoti Lietuvos Respublikos demokratinių reformų ir euroatlantinės integracijos patirtį Europos Sąjungos Rytų partnerystės šalių parlamentų nariams, administracijų tarnautojams“.
Nematau nieko blogo, keisto ar smerktino, jei Lietuvoje svečiuojasi Armėnijos parlamento atstovai. Nieko nuostabaus ir tuomet, kai Lietuvos parlamentarai ir ministrai su šios Kaukazo regiono valstybės pasiuntiniais dalinasi per pastaruosius kelis dešimtmečius sukaupta unikalia patirtimi.
Tačiau ar Lietuvos Seimo ir Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos darbuotojai domėjosi, kada Armėnija pagaliau įgyvendins Jungtinių Tautų rezoliucijas – trauksis iš Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho? Suprantu, sprendžiant iš viešai skelbiamos darbotvarkės, Armėnijos delegacija į Vilnių atvyko visai kitų tikslų vedina. Todėl, remiantis diplomatiniais protokolais, svečiams netinka kelti iš anksto nesuderintus klausimus, juolab – nepatogius, iš tarptautinės politikos sferos.
Ir vis dėlto visos NATO bei Europos Sąjungos valstybės vieningai tvirtina, jog Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija, todėl Armėnijos ginkluotosios pajėgos, vadovaujantis visuotinai pripažįstamais šalių teritorinio vientisumo principais bei tarptautine teise, privalo kuo greičiau pasitraukti iš svetimų žemių. Visi senų seniausiai žino, kad Armėnija iki šiol neįgyvendino nė vienos Jungtinių Tautų rezoliucijos, raginančios ją taikiai išsikelti iš okupuotų teritorijų. Armėnija ignoruoja ir Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą, įpareigojantį leist azerbaidžaniečiams grįžti į gimtuosius namus Kalnų Karabache.
Todėl Vakarai kiekviena pasitaikiusia proga ne tik gali, bet ir privalo, man regis, Armėnijai priminti Kalnų Karabacho problemą. Tegul šis klausimas aidi nuolat, visur, visada. Net jei delegacija iš Jerevano atskrido į Vilnių diskutuoti „demokratinių reformų“ tema, kodėl Lietuvos pareigūnai negalėtų svečiams pateikti „pačių aštriausių tarptautinių klausimų dėl separatizmo ir karo“? Jei mes bijome Kaukazo regiono atstovams priminti jų padarytus neteisingus, klaidingus žingsnius, tai ko verta mūsų puoselėjama Rytų partnerystė? Vengdami net menkiausių trinčių prie oficialių pietų stalo mes tarsi skatiname agresorių tapti dar agresyvesniu. Nes situacijų, kada galima priekaištauti, – ne tiek daug. Valstybinių, religinių švenčių dienomis priminti apie neteisėtai užgrobtą ištisą regioną, – lyg ir netinka. Jei delegacija atvyko pasisemti lietuviškosios patirties šalinant korupcijos apraiškas, – tarsi ir vėl negražu priminti tikrąsias teritorinio ginčo dėl Kalnų Karabacho priežastis. Tad sakykite, kada ir kur tai būtų įmanoma padaryti? Jau prabėgo beveik trys dešimtmečiai, kai apie milijonas azerbaidžaniečių pabėgėlių negali grįžti į gimtuosius namus, nes iš Kalnų Karabacho ir Armėnijos juos išvijo teroristinės, separatistinės, Armėnijos ir Rusijos remiamos karinės jėgos, o mes, demokratiški Vakarai, vis dar bijome šį klausimą pateikti Armėnijos parlamentarų delegacijai? Ji – niekuo dėta?
O gal šį sykį Lietuvos parlamentarai ir Lietuvos diplomatai vis tik priekaištavo svečiams iš Armėnijos dėl oficialiojo Jerevano agresyvumo – nenoro trauktis iš neteisėtai užgrobtų teritorijų? Juk oficialiame pranešime sakoma, jog „aptarti ir kiti svarbūs klausimai“.
Norėdamas išsiaiškinti tikrąją padėtį kreipiausi į Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamentą. Pateikiau štai tokį klausimą:
„Jus trukdo internetinio portalo www.slaptai.lt redaktorius Gintaras Visockas. Mane domina, ar su šiomis dienomis Lietuvoje viešinčia Armėnijos parlamento delegacija aptariamos konflikto dėl Kalnų Karabacho problemos? Tiksliau tariant, ar Lietuvos atstovai domisi, kada Armėnijos ginkluotosios pajėgos žada pasitraukti iš Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho?“
Štai kokio atsakymo sulaukiau:
„Atsakydami į jūsų 2019 m. gegužės 15 d. elektroniniu paštu pateiktą užklausą informuojame, kad Armėnijos Respublikos Nacionalinės Asamblėjos narių delegacija į Lietuvą atvyko pažintinio vizito, kurio tikslas yra perduoti Lietuvos Respublikos demokratinių reformų ir euroatlantinės integracijos patirtį Europos Sąjungos Rytų partnerystės šalių parlamentų nariams, administracijų tarnautojams. Vizito metu vykstančiuose susitikimuose kalbama apie parlamento veiklą, funkcijas, parlamentinę kontrolę, auditą, aptariamos antikorupcijos temos. Delegacijos nariai susitinka su Seimo komitetų, komisijų atstovais, Europos Komisijos atstovybės vadovu, lankosi Viešųjų pirkimų tarnyboje, susitinka su Valstybės kontrolės atstovais ir kt.“
Tokį elektroninį laišką atsiuntė Justė Radzevičiūtė – Laugalienė, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Spaudos biuro atstovė.
Žodžiu, pačia svarbiausia, pačia aktualiausia – Kalnų Karabacho – tema, regis, nei šnekėta, nei diskutuota.
2019.05.15; 19:43
