Gintaras Visockas. Kurioje valstybėje rusų šnipų daugiau?


Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Namų bibliotekėlėje ypatingai pagarbiai saugau rašytojo Petro Dirgėlos knygutę „Tranų pasaulyje“. Tai – 1989 metų lapkričio mėnesį užbaigta esė apie „vaikišką meilę namams ir kapams“. Ji išleista 1990-aisiais, kai dar nežinojome, ar pajėgsime įgyvendinti Kovo 11-osios Aktą. Apie šį filosofinį tekstą esu jau sykį užsiminęs „Drauge“. Tiesa, tai buvo labai seniai.

Tranų pasaulyje. Petras Dirgėla

Kodėl vėl prisiminiau „Tranų pasaulyje“? Šiame esė analizuojama itin svarbi tema – kaip Lietuva privalės elgtis, iškovojusi Nepriklausomybę? Ogi – visur ir visada ieškoti tiesos ir teisingumo. Taip žingsniuodama lietuvių tauta turi daug šansų išsaugoti savo Laisvę. Bet jei lietuviai mėgins mėgdžioti didžiąsias valstybes, dažnai ieškančias ne vien tiesos ir teisingumo, – prapulsime. Nes tik teisingai besielgiančios tautos turi moralinę teisę reikalauti, kad ir su jomis būtų elgiamasi teisingai.

Jei vietoj tiesos sieksime dar ir pragmatiškumo, naudos, gudrausime pagal vadinamosios „real politic“ taisykles, – prapulsime. Didieji pasaulio politikos veikėjai tiesiog mus praris, paaukos arba ištirpins asimiliacijos jūrose. Rašytojo P. Dirgėlos puoselėjama mintis aikivaizdi: jei mums priimtinas žaidimas „naudinga – nenaudinga“, tai ir JAV, Vokietija, Didžioji Britanija, Prancūzija, Kinija turės teisę svarstyti, ar naudinga joms ginti, vaizdžiai tariant, Rusijos užpultą mažytę Lietuvą. Šitaip keliant klausimą galvoje kirba akivaizdus atsakymas – nenaudinga. Jei svarstysime, ar teisinga, sąžininga, pagirtina ginti Rusijos terorizuojamą mažytę Lietuvą, turėsime lietuviams palankų atsakymą: teisinga, sąžininga, pagirtina.

Taigi Lietuva privalo ginti teisybę net tuomet, jei taip elgtis jai galbūt dabar finansiškai ar politiškai nenaudinga. Jokių dvigubų standartų. Tiesą privalu rėžti tiesiai į akis visiems – priešams, draugams, partneriams. Tiesą sakyti reikia visuomet, visada.

Šiandien apžvelgsiu du suneraminusius pavyzdžius. Lietuva privalo reikalauti, jog Vakarai, ypač JAV, siųstų į Ukrainą kuo daugiau rimtos ginkluotės, ypač legendinius Himars, kurie daužo į šipulius Ukrainą puolančią Rusijos armiją.

Namas aukštyn galva. Slaptai.lt foto

Bet prisijungti prie vakariečių, kurie neva nuoširdžiai pergyvena, ar Ukrainoje nėra korupcijos „prekiaujant ginklais“, – nederėtų. Nes ši tema, man regis, išpūsta, dirbtina. Taip, ukrainiečių kilmės JAV politikė Viktorija Spartc šį klausimą kėlė Amerikos Senate ir Kongrese. Taip, Ukraina, raginama Vašingtono, sukūrė savo specialiąją komisiją Aukščiausioje Radoje. Taip, šią temą eskalavo Amerikoje senokai gyvenantis ir Amerikai senokai talkinantis buvęs KGB karininkas Jurijus Švecas, turintis specialųjį kanalą Youtube.com erdvėje.

Tačiau šių eilučių autoriui tokia problema atrodo dirbtinai sukurta. Pirma, stambiosios ginkluotės, sakykim, Himarsų, neįmanoma parduoti nei į kairę, nei į dešinę. Visuose moderniuose vakarietiškuose tankuose, haubicose, naikintuvuose įmontuota speciali įranga, kurios nepajėgūs apgauti net ir rimčiausi Rusijos ir Ukrainos sukčiai. Jei bent vienas tankas ar haubica patektų „ne į tas rankas“, jų gamitojai iškart tai pamatytų savo kompiuterių ekranuose.

O pasakojimai, esą ukrainiečiai juodojoje ginklų rinkoje prekiauja smulkiaisiais ginklais (automatais, rankinėmis granatos ar snaiperiniais šautuvais), – vėl neįtikina. 1994-1995-aisiais metais teko truputį matyti karo baisumų Čečėnijoje. Jei anuomet būčiau spaudoje iškėlęs klausimą, ar čečėnų verslininkai slapta pardavinėja ginklus Rusijos kariškiams bei tarptautiniams ginklų prekeiviams, – būčiau išvadintas idiotu arba provokatoriumi. Jei kas tuomet ir prekiavo ginklais Šiaurės Kaukaze, tai tik – gražiais tikslais. Ką turiu omenyje? Pasitaikė daug atvejų, kai čečėnai perpirkdavo ginklų iš rusų kariškių arba iš tarptautinių nusikalstamų sindikatų. Bet kad Rusijos užpulti čečėnai tuomet už honorus dalintų ginklus rusų generolams bei tarptautiniams nusikaltėliams, – neteko girdėti. Juk čečėnams patiems buvo reikalingi ginklai. Tai buvo gyvybės arba mirties klausimas.

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.

Todėl netikiu, jog Ukrainoje šiuo metu ukrainiečiai masiškai verstųsi ginklų prekyba. Žinoma, visiškai išvengti tokių atvejų įsiplieskus dideliam karui – neįmanoma. Tikriausiai Rusijos slaptosios tarnybos net rengia specialias provokacijas, kad pademonstruotų, kaip neva korumpuoti ukrainiečiai turguje prekiauja ginklais lyg močiutės turguje – kiaušiniais, mėsa ir bulvėmis.

Būkime budrūs. Kurie iki užkimimo keikia korupciją, tokiems nebūtinai rūpi pažaboti kyšininkus, finansinius sukčius, mokesčių vengėjus. Vakarietiškos ginkluotės bijančiam Kremliui svarbu sukelt Vakaruose abejones, ar Ukrainai tiekiami ginklai tikrai atiduodami tiems, kuriems buvo skirti. Tokioms abejonėms įpūsti tinka visi: naivuoliai, nuoširdžiai korupcijos neapkenčiantys teisuoliai, įtakos agentai.

Kita tema – JAV buvo bandoma sukelti abejonių pačiu Ukrainos prezidentu Volodymiru Zelenskiu. Tiksliau tariant, ne prezidentu, kiek jo aplinka. Esą jis iš visų pusių apsuptas nepatikimais asmenimis. J. Švecas, paskutiniuoju metu viešojoje youtube erdvėje itin eskalavęs ukrainietiškos korupcijos istorijas, atvirai priekaištavo Ukrainai ir dėl Andrėjaus Jermako, dešiniosios V. Zelenskio rankos. Girdi, V. Zelenkis praras Vakarų pasitikėjimą, jei neatsikratys asmenimis, į kuriuos bedamas rodomasis pirštas.

Taip, būtų kvaila manyti, jog Ukrainos prezidentūroje, Radoje, užsienio reikalų ministerijoje ar gynybos štabe nebūtų nė vieno Rusijai talkinančio šnipo. Jų tikriausiai net daugiau, nei įsivaizduojame pačiame slogiausiame sapne. Bet kaltinti Ukrainą, kad ši savo gretose neieško vadinamųjų Rusijos „bildukų“, – taip pat neteisinga. Ieško, gaudo, teisia. Ukrainos žvalgyba ir kontržvalgyba pluša nenuleisdama rankų.

Jurijus Švecas. Oficialus internetinis kanalas

Beje, ankstesnėse J. Šveco laidose buvo pasakojama, kiek Amerikoje esama skeptiškai į Ukrainą žvelgiančių kongresmenų, senatorių, žurnalistų, apžvalgininkų, patarėjų. Tik J. Švecas neragino į juos žvelgti rimtai, mat visiems senų seniausiai aišku, kas jie – Kremliui simpatizuojantys įtakos agentai.

Kai lyginu J. Šveco laidas apie Rusijos įtakos agentus Amerikoje ir rusų šnipus Ukrainoje, matau keistą neatitikimą. Remiantis J. Šveco komentarais, rusų šnipų Amerikoje net kur kas daugiau nei rusų šnipų – Ukrainoje. Maždaug tokį įspūdį galima susidaryti lyginant jo laidas apie vidaus problemas JAV ir Ukrainoje. Tačiau J. Švecas nepuola kaltinti JAV prezidento Joe Bideno, kodėl šis jais neatsikrato. J. Švecas priekaištauja tik V. Zelenskiui, kodėl šis nemėto įtartinųjų iš savo aplinkos.

Draugas.org – JAV lietuvių laikraštis

Žodžiu, viešojoje erdvėje gausu tų, kurie nėra visiems vienodai reiklūs ir priekabūs. Jie tarsi perša nepilnavertiškumo kompleksą: tik Ukrainoje siautėja korupcija, tik Ukrainoje knibžda Rusijos slaptųjų tarnybų agentų, tik ukrainiečiai nemoka valdyti valstybės…

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org

2022.08.04; 12:00

print

Vienas komentaras

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.