Kol armėnų opozicijos lyderis dar nebuvo premjeras, bet jau buvo aišku, kad šalies parlamentas privalės jį tvirtinti Ministru Pirmininku, šių eilučių autoriaus galvoje kirbėjo atsargi mintis – gal gi naujojo Armėnijos vadovo Nikolo Pašiniano užsienio politika vis tik bus civilizuota, paremta tarptautine teise bei pagarba kaimyninių šalių teritoriniam vientisumui?
Nieko panašaus. Tikrieji Nikolo Pašiniano ketinimai išryškėjo labai greitai. Jau gegužės 9-ąją naujasis premjeras nuvyko į Kalnų Karabachą. Vien tik šis faktas – nuvykimas – byloja, jog buvo grubiai pažeistas kaimyninės šalies teritorinis vientisumas. Kalnų Karabachą (arba Juodąjį Sodą, išvertus į lietuvių kalbą) kaimyninis Azerbaidžanas laiko sava teritorija.
Į diskusijas, kodėl oficialusis Baku teisus, traktuodamas Kalnų Karabachą esant savu, šį sykį nesileisime (apie tai jau daug rašyta, visi argumentai seniai žinomi, be to, šiandien noriu apžvelgti visai kitus apsektus). Ir vis dėlto privalau priminti, kad Azerbaidžano poziciją dėl Kalnų Karabacho remia ir tarptautinė bendruomenė, įskaitant NATO bei Europos Sąjungos šalis. Tad, vadovaujantis tarptautine teise, N.Pašinianas tikrai neturėjo teisės vykti į Kalnų Karabachą negavęs Azerbaidžano leidimo – vizos. Bet nuvažiavo. Nepaisė aplinkybės, jog po šio akibrokšto oficialusis Baku bus priverstas griežtai reaguoti (taip pasielgtų bet kuri kita valstybė, jei į jos teritoriją įžengtume be jos sutikimo).
Tad akivaizdu, kad N.Pašinianas, net nespėjęs deramai įsitaisyti premjero krėsle, jau savo pirmaisiais žingsniais pademonstravo nepagarbą ne tik Azerbaidžanui, bet ir tarptautinei bendruomenei, taip pat – ir Lietuvai. Suprask, jam nusispjauti į mūsų rezoliucijas, raginančias grąžinti Juodąjį Sodą teisėtiems šeimininkams.
Beje, remiantis naujausiomis žiniomis, N.Pašinianas, regis, dar aršesnis separatistas nei liūdnai pagarsėjęs jo pirmtakas eksprezidentas Seržas Sargsianas. Tuoj paaiškinsiu – kodėl. Maždaug prieš du dešimtmečius Jerevanas liovėsi viešai svaičiojęs apie Kalnų Karabacho prisijungimą tenkindamasis vien minimum programa: „Kalnų Karabacho tauta nori nepriklausomybės“. Armėnijos politikai tuomet suprato, kad, tarptautinei bendruomenei vieningai smerkiant Kalnų Karabacho okupaciją, jiems nepavyks sulaukti Vakarų palaiminimo mechaniškai prijungus žemes.
Armėnija pradėjo taikyti gudresnę taktiką – neva Kalnų Karabache gyvena kažin kokia ypatinga Arcacho tauta, skelbianti nepriklausomybę nuo Azerbaidžano, mat buvo azerbaidžaniečių engiama ir skriaudžiama. Gudriau nesugalvosi. Pirmiausiai įtvirtinkime Vakarų sąmonėje nuomonę, kad Kalnų Karabachas – atskira valstybė, o jos gyventojai – unikali tauta, o jau tada, nurimus aistroms ir pasipiktinimams, toji atskira valstybė neva demokratinio referendumo būdu panorės prisijungti prie draugiškos Armėnijos.
Šią nuosaikiai klastingą poziciją armėnų lobistai atkakliai kalė į sąmonę tiek Amerikos, tiek Europos politikams, žurnalistams kelis dešimtmečius be sustojimo. Šią nuostatą garsino ir dešimt metų Armėnijai vadovavęs aršus separatistas S.Sargsianas, buvęs šalies prezidentas.
Be abejo, Armėnijai nepavyko apgauti Vakarų, jog Kalnų Karabache dabar esantys žmonės tiesiog nori gyventi nepriklausomi nuo neva nesukalbamų azerbaidžaniečių. Tačiau armėniškos gudrybės slepiant tikrąsias priežastis – teritorines pretenzijas Azerbaidžanui – kai kam Vakaruose susuko galvas. Juk lozungai apie tautos teisę į nepriklausomybę bei apie nuolat visų skriaudžiamus vargšus armėnus žadina užuojautą. Ir vis dėlto patikėjusių Jerevano pasakomis – mažuma. Tiek Vašingtono, tiek Briuselio pozicija liko nepalaužiama: Kalnų Karabachas – okupuotas, okupantai, t.y. armėnai, privalo pasitraukti.
Dabar Vakarams teks būti dar atidesniems, principingesniems, piktesniems. Mat naujasis Armėnijos premjeras, nuvykęs į Kalnų Karabachą, pradėjo kalbėti netikėtai aršiai. Užuot prabilęs bent jau taip, kaip kadaise sakydavo jo pirmtakas S.Sargsianas, N.Pašinianas rėžė be diplomatinių vingrybių: jam jau neužtenka atskiros Kalnų Karabacho respublikos, jis atvirai reikalauja Kalnų Karabacho prijungimo prie Armėnijos. Užuot pripažinęs armėniškas kaltes ir klaidas jis tvirtino sieksiąs tarptautinio Arcacho (taip dabar armėnai vadina Kalnų Karabachą) pripažinimo. Jis net pareiškė norįs keisti derybų sąlygas: tegul diskusijose dėl Kalnų Karabacho dalyvauja ne tik tarptautinės bendruomenės atstovai, Azerbaidžanas ir Armėnija, bet ir tie, kurie nūnai gyvena Kalnų Karabache. Akivaizdus bandymas susilpninti Azerbaidžano pozicijas.
Tokią poziciją N.Pašinianas demonstravo tiek kalbėdamas Armėnijos parlamente gegužės 1-osios ir 8-osios dienomis, tiek gegužės 9-ąją neteisėtai nuvažiuodamas į Kalnų Karabachą. „Kai Arcachą pripažins tarptautinė bendruomenė, tada Armėnijos ir Arcacho tautos pareikš savo poziciją dėl susijungimo“, – kalbėjo N.Pašinianas.
Kodėl N.Pašinianas tapo net aršesnis separatistas nei jo pirmtakai, – atspėti lengva. N.Pašinianas tikisi, kad Vakarai, sužavėti jo antikorupcinėmis kalbomis bei pažadais demokratiškai valdyti šalį, ims nebepastebėti konfrontacinės Jerevano politikos kaimynų atžvilgiu. Jis deda dideles viltis, kad Vakarams labiau rūpės demokratija nei Kalnų Karabacho likimas.
N.Pašinianas daro lemtingą klaidą. Vakarai negali ignoruoti šalių teritorinio vientisumo taisyklių pažeidimų Pietų Kaukaze, nes priešingu atveju bus sukurtas precedentas naujoms teritorinėms pretenzijoms atsirasti bet kurioje pasaulio teritorijoje. Dėl teritorinių pretenzijų Vakarai turi būti principingi visur – ne tik Pietų Kaukaze. Tai supranta ir Vašingtonas, ir Briuselis, ir Berlynas, ir Paryžius. Nusileisi vienur, gaisras įsiliepsnos kitur.
Savo politikos klaidingumo nesuvokia, regis, tik Jerevanas. Jei Armėnija nebūtų okupavusi Kalnų Karabacho (aktyvūs veiksmai plėtojosi 1988 – 1994 metais), šiandien ji būtų visai kitokia šalis. Bent jau žymiai turtingesnė, nes nereikėtų pyktis nei su Turkija, nei su Azerbaidžanu (būtų atvira prekyba), bei mažiau priklausoma nuo Rusijos (nereikėtų Rusijos karinės bazės), nes netektų baimintis Azerbaidžano karinės galios.
Pažymėtina, kad jau pirmieji N.Pašiniano raginimai „kaimynams gyventi draugiškai“ pasirodė esantys klastingomis intrigomis. Prisiminkime, kaip N.Pašinianas bandė susidraugauti su Turkija ignoruodamas Azerbaidžaną. Naujasis Armėnijos premjeras tikriausiai svarstė: „Turkija – didesnė, galingesnė už Azerbaidžaną. Jei su ja pavyktų pradėt bent minimalų dialogą, sukalbamesnis taptų ir Azerbaidžanas“.
Nepavyko. Turkijos užsienio reikalų ministerija iš karto atkirto: negali būti jokių kalbų apie Ankaros ir Jerevano draugystes, kol armėnai laiko okupavę Kalnų Karabachą. Turkija atmetė ir Jerevano pastangas pradėti bet kokias kitas derybas. Nes Jerevanas vis dar reikalauja, kad Turkija pripažintų 1915-ųjų tragediją „armėnų tautos genocidu“. Turkai stebisi, kodėl tada Jerevanas neatidaro savo archyvų, kad įrodytų tokias tiesas? Juk jei 1915-ieji – genocidas, kodėl Armėnija nuo tartpautinės bendruomenės slepia savo archyvuose faktus, įrodančius turkų kaltę? Pavyzdžiui, turkai senų seniausiai atidarę savo archyvus: ieškokite ko tik norite. O armėnai – slapukauja. Keistas, įtartinas slapukavimas.
Žodžiu, konfrontacija su Azerbaidžanu (o tuo pačiu – ir su tarptautine bendruomene) tikriausiai tęsis šaliai vadovaujant ir N.Pašinianui. Turime padėtį be išeities. Jei N.Pašinianas – separatistų pusėje, vadinasi, jis – ne tas armėnų lyderis, su kuriuo Vakarams derėtų nuoširdžiai glebesčiuotis. Sveikindami demokratinius procesus Armėnijoje mes privalome nuolat reikalauti, kad armėnai kuo greičiau pasitrauktų iš okupuotų teritorijų. Kol Armėnija – mažoji Rusijos kopija, Vakarų draugystė su naujuoju premjeru N.Pašinianu privalo būti atsargi, rezervuota. Jei N.Pašinianas laimina svetimų teritorijų grobimą, jis negali būti priskirtas civilizuotų politikų grupei. Jei N.Pašinianas skatina teritorines pretenzijas (esama pavojaus, kad įšaldytas konfliktas dėl Kalnų Karabacho peraugs į rimtą karą), jis neturėtų būti priimamas Vakarų sostinėse kaip lygiavertis politikas. „Pirma – grąžink, ką neteisėtai užgrobei, štai tada, tik tada, pradėsime draugiškai kalbėtis” – tokia privalo būti vieninga Vakarų laikysena bendraujant su ponu N.Pašinianu.
Maža vilčių, jog Armėnija pradės gerbti Jungtinių Tautų rezoliucijas, įpareigojančias grąžinti užgrobtas teritorijas, dar ir dėl to, kad prieš keletą dienų Armėnijos ginkluotosios pajėgos per parą apšaudė azerbaidžaniečių pozicijas fronto linijoje net 130 kartų. Viešojoje erdvėje niekur neaptikau pranešimų, jog N.Pašinianas būtų liepęs nedelsiant nutraukti ugnį.
Iškalbinga tyla. Tyla prieš audrą?
2018.05.11; 11:10
