Negera, nepatogu, nejauku, kai gražiame gamtos kampelyje po nevalyvų iškylautojų pasisvečiavimo aptinkame paliktas šiukšles, maisto atliekas, laužo liekanas, aplaužytus želdinius.
Apie tą vietelę, paverstą „gyvenamąja aplinka“, savaime susidaro slogus įspūdis, kitąkart čia apsilankyti potraukio nebelieka.
Iš kur ir kada radosi žodžių gyvenamoji aplinka darinys, vargu ar kas beprisimena, tačiau jis taip paplito ir prigijo mūsų žodyne, kad baigia išstumti žodį gamta. Jei rimčiau pažvelgsime į žodžius kaip reiškinį, pamatysime, kad iš tikrųjų gamtos mažėja, o gyvenamosios aplinkos daugėja, daugėja gamtos sąskaita.
Miestuose vietoj žalių plotų ar želdinių randasi dangoraižiai, užmiestyje gražiausiose vietose statydinamos „pilaitės“ su pagalbiniais pastatais pramogoms ir tvoromis bei užrašais „privati valda“, prie kurių ir prisiartinti baugu, nes kitas užrašas gąsdina piktu šunimi. Kaimiška aplinka taip pat pasikeitė neatpažįstamai; kur buvo gojeliai ar augo medžių grupės, ten dirbamų laukų didžiuliai plotai, kur kažkada buvo dirbama žemė, ją apleidus, veši šabakštynai.
Atrodytų, jei žmogus ir gamta, žmogus gamtoje yra jos dalis, yra susieti betarpiškais, nenutraukiamais saitais, valstybė gamtai turėtų skirti ypatingą dėmesį, rūpestį gamta turėtų laikyti išskirtiniu, ypatingo dėmesio vertu reikalu, gal turėtų būti ir institucija, pavadinta Gamtos ministerija. Tačiau kai valstybei berūpi gyvenamoji aplinka arba aplinka, kaip bereikšmis, abstraktus ar vien apčiuopimą naudą duodantis darinys, Lietuvoje įsteigta Aplinkos ministerija. Kuo ši ministerija užsiima, kokia jos priedermė pagal priskirtas funkcijas, žinoma, čia neaprašysi, tačiau viena aišku, kad ne gamtos, o kažkokios aplinkos link jos akys nukreiptos. Jei būtų kitaip, Lietuva nebūtų prišiukšlinta „pilaitėmis“, privačiomis valdomis“ gamtos sąskaita.
Tarsi kovojama su gamtos tarša, tačiau, nežiūrint į nepakankamas pastangas ir naujų šiukšlintojų prieaugį, tarša nemažėja. „Gyvenamosios aplinkos“ turtuoliams daugėja gamtos sąskaita, todėl jie patys prilygintini valstybės šiukšlėms. O įstatymus leidžiančioji valdžia – Seimas – imasi tokius šiukšlynus plėsti. Antai, paistalais apie Bažnyčios neleistiną kišimąsi į politiką jau pagarsėjusi Seimo narė Dalia Kuodytė ir socialdemokratu save įvardijantis kapitalistas-milijonierius Bronius Bradauskas pateikė Seimui Lietuvos gamtą laidojantį teisės aktą. Ir Seimas, ko gero, jį svarstys skubos tvarka, nes gamta nebereikalinga, reikalinga gyvenamoji aplinka. Kai kam!
Visuomenė tikrai nenužmogėjo, kad jai neberūpėtų gamta, o tik panosė, savas kiemas. Todėl, netenka abejoti, kad sugebės pasipriešinti šiukšlintojų kėslams, o per būsimus rinkimus pasistengs nušluoti nuo patogių laktų „aplinkos“ sergėtojus, gamtos teršėjus.
Nuotraukoje: straipsnio autorius Algimantas Zolubas.
2011.01.26
