„Karinio įsikišimo nebus – mes pasisakome už vien taikų šios sunkiausios krizės, šios tragedijos sureguliavimą, – šypsosi Rusijos užsienio reikalų ministras S. Lavrovas. – Viskas, ką darome, nukreipta į tai, kad būtų įgyvendinamas būtent politinis sprendinys.“
Zbignev Jedinskij, į kišenę įsidėjęs V. Tomaševskio padovanotą Georgijaus juostelę, siūlo NATO bombarduoti Kijevą.
Viskas vardan tos taikos. Tokios taikos, kokios nori Rusija.
Jos esmė jau seniai deklaruota. Putinas Europos tautas jau seniai padalinęs į kelias kategorijas: tas, su kuriomis galima kalbėtis dėl jų galios ir palankumo jam pačiam (Depardjė ar mistraliniai prancūzai, Berluskonio italai…), su kuriais galima susitarti dėl neeuropietiško solidarumo (Le Pen prancūzai, gazprominiai vengrai…), kurie yra amžini priešai, nes nesimoko iš rusiškų vadovėlių apie Sovietų Sąjungos neštą kultūrą (lietuviai, latviai, estai, netomaševskiniai lenkai, vakarų ukrainiečiai…), kurie „yra praktiškai viena tauta su putiniškais rusais“ (Rytų Ukrainos ukrainiečiai, Miloševičiaus serbai…).
Tautų dalybą pradėjo pagal stalininius vadovėlius, kurie išskirstė tautas pagal klases ir patikimumą. Patobulino pagal fiurerio „kovos“ dienoraščius, antisemitizmą pagardinęs antiamerikonizmu. Gautas tautų ir valstybių selekcijos kokteilis, paskanintas „rusiško pasaulio“ pipirais vis girdomas amą praradusiems Vakarų lyderiams ir antieuropietiškumu susirgusiems visų spalvų radikalams ar marginalams. Tačiau to neužtenka.
Reikia hibridinio melo. Hibridinio melo – hibridiniam karui. Hibridinio melo esmė – neigti akivaizdžius dalykus. Savo veiksmais naikini tarptautinius įsipareigojimus – ir tai vadini taikos siekimu. Desantininkus perrengi „žaliais žmogeliukais“ – ir net jų nepažįsti. Tankus ir šarvuočius siunti į kaimyninės valstybės, kurioje gyvena „ beveik ta pati tauta“ teritoriją – ir jų nuotraukas vadini kompiuterinių žaidimų dalimi. Ukrainoje išguldytus pasiklydusius desantininkus – nesiorientuojančiais erdvėje ir pasiklydusiais tarp sienų.
Karas yra, bet tiems, kurie nori – karo nėra. Yra tik virtuali erdvė, kurioje galima hibridinio melo kojas pailginti, kad jos pasiektų paleckius, tomaševskius, jedinskius, subotinus, lekštučius ir kitus burokevičius.
Pastarieji noriai prisidėtų prie Lietuvos „federalizavimo“ ir savo dar mokykliniuose sąsiuviniuose nupieštus žemėlapius, „žlugusios kapitalistų Lietuvos“ schemas mielai perkeltų iš virtualaus pasaulio į realų. Ir žinoma, tai padarytų išimtinai vardan „Taikos“ ir „Tiesos“. Jau galima rašyti ir be kabučių, nes jie tikrai tuo tiki.
Bet ar mes tam nepadedame diplomatiškai tylėdami, plekšnodami per petį raugėjančiam antieuropietiškumu ar antiamerikonizmu politikui (gal pravers jo balsas) ir kukliai nutylėdami, kai mus aptaško hibridinio melo seilėmis? Tokio susitaikymo simboliai yra ant Vilniaus Žaliojo tilto – tai paminklas lietuviškam prisitaikėliškumui, tylėjimui, apsimetinėjimui. Paminklas hibridiniam melui. Nuimkime šiuos simbolius ir suraskime jiems vietą kokio prekybos centro kieme su kaina – tik už trisdešimt. Bet už visus.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Seimo narys, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Arvydas Anušauskas.
Informacijos šaltinis – tsajunga.lt
2014.09.09; 05:30
