Į tautinių mažumų problemą žiūrima kaip į karštą bulvę ( 1 )


Print

Spalio 27 d. Seime įvyko konferencija “Tautinių mažumų švietimo politika Europos Sąjungoje: Latvijos patirtis”, kurią organizavo Seimo parlamentinė grupė “Už latvių ir lietuvių vienybę” kartu su “Lietuvos ir Latvijos forumo” asociacija bei Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Letonikos centru.

Pranešimus perskaitė Latvijos Respublikos Seimo nariai Ina Druvietė (“Latvijos Respublikos valstybinės kalbos švietimo politika visuomenės integracijai”) ir Imantas Prudniekas (“Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo perspektyvos kultūros ir švietimo politikoje”). Lietuvos Respublikos Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys kalbėjo apie “Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo projektą ir tautinių bendrijų integraciją”, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius dr. Alvydas Butkus – apie “Lietuvos tautinių bendrijų švietimą Europos Sąjungos kontekste”. Įžanginį žodį tarė ir konferencijai vadovavo Seimo narys Gintaras Songaila.

Įsirašiau visas lietuviškai pasakytas kalbas, visus pasisakymus. Įsirašiau ir latvių pranešimus, tačiau sinchroninis vertimas man viską sugadino: išsišifruoti beveik neįmanoma. Konferencijos pabaigoje buvo pasakyta, kad visa konferencijos medžiaga bus paskelbta Seimo tinklapyje. Tačiau jos ten dar nėra, tad tenka apsiriboti lietuviškais pranešimais ir pasisakymais.

mazuma_2

Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas V.Stundys kalbėjo apie diskusiją, kuri pastaruoju metu vyksta Seime, komitete svarstant naują švietimo įstatymą, ketinant keisti kai kurias nuostatas. Yra keli variantai, kelios pozicijos. Viena – nieko nekeisti, palikti galiojančias teisines normas, reglamentuojančias tautinių mažumų švietimo reikalus. Antra. Seimas yra pritaręs Gintaro Songailos ir kitų seimo narių siūlymams plėsti valstybinės lietuvių kalbos mokymo galimybes švietimo sistemoje, mokyklose, kuriose vaikai mokomi tautinių mažumų kalba. Komitetas ir Seimas po svarstymo yra pritarę, kad, vykdant pagrindinio ugdymo programą, du dalykai dėstomi valstybine kalba, vidurinio ugdymo programą – trys dalykai valstybine kalba. Lietuvių kalbos valstybinis egzaminas – vienodas visiems. Kitas variantas – latviškasis, kurio esmė: 60 proc. ugdymo turinio turi būti valstybine kalba.

mazuma_3

V.Stundys priminė, kad egzistuoja Lietuvos – Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis, kiti dokumentai, lydintys tą sutartį; jie tam tikra prasme saisto mūsų veiksmus, latvių rankos laisvesnės. Jis mano, kad labai svarbi nuostata, susijusi su valstybinės kalbos mokymu ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Taip pat labai svarbu valstybine kalba dėstyti istorijos, geografijos, pilietinio ugdymo dalykus. Valstybinės kalbos įgūdžiai yra kiekvieno asmens gyvenimo sėkmės ir karjeros šioje valstybėje sąlyga. Be valstybinės kalbos žmogaus kelias tampa daug siauresnis.

G.Songaila paklausė: kuo skiriasi naujasis įstatymas nuo to varianto, kurį Seimas patvirtino? Tai žingsnis pirmyn, ar atgal?

mazuma_6

V.Stundys vengė tiesaus atsakymo. Tokį variantą galima laikyti patobulintu variantu to, kuriam Seimas pritarė svarstymo metu. Konkretizuojami kai kurie dalykai, aiškiai įvardijami, apibrėžiami terminai. Naujas dalykas – ikimokyklinis ugdymas. Jeigu tokia nuostata sulauktų palaikymo, keturios valandos per savaitė – būtų labai svarbus, labai esminis žingsnis, pareikalausiantis ir papildomų resursų. Dabar tautinių mažumų mokyklose tiek ikimokyklinis ugdymas, tiek pradinis – vienkalbis.

Lietuvos radijo žurnalistas Marius Laurinavičius. Matau, kad tautinių mažumų mokyklos iš esmės yra dezintegravimo instrumentas Lietuvos atžvilgiu. Todėl labai keista iš mūsų švietimo ideologo girdėti, kad pirminis dalykas yra tautinių mažumų teisės. Sąjūdžio laikais buvo labai aiškiai kalbama – Lietuva yra vienintelė žemė, kur lietuviai gali kalbėti lietuviškai. Tas pats yra su latviais, kuriems reiškiu gilią pagarbą. Mes laimėsime, bet mūsų judėsių pergalės link nelabai matome. Labai aktuali latvės pasakyta mintis: kitataučiai moka latvių kalbą, bet nenori jos vartoti, jos negerbia. Ta pati situacija ir Lietuvoj. Kiek gi galima per tautinių mažumų švietimo kanalus propaguoti slavišką gyvenimo būdą, istoriją, niekinant Lietuvos istoriją?! Reikia keisti akcentus. Tai gyvybimis reikalas. Ir man asmeniškai.

mazuma_10

V.Stundys. Galiu pritarti, ką sako kolega, apgailestauju, kad per 20 metų integracine, pilietinės visuomenės konsolidavimo prasme Lietuva nėra daug pasistūmėjusi. Galiu tik priminti tuos nuolatinius pasikalbėjimus, dešimtmetį trunkančius pasistumdymus: nuo kada gi startuos vienodų standartų lietuvių kalbos egzaminas? Tai rytoj, tai poryt, tai po metų, tai po trejų. Stigo ryžtingų aiškių sprendimų. Reikia kalbėtis su tautinėm mažumom. Mūsų specifika šiek tiek kitokia negu latvių. Dalis tautinių mažumų gyvena labai lokaliai, neišsibarstę. Turime tam tikras salas, regionus. Antras dalykas – nei estai, priimdami tam tikrus sprendimus, integruojančius visuomenę, nei latviai, drąsiai priimdami tokį sprendimą, jį pakankamai sėkmingai įgyvendindami, nėra saistomi tarptautinių susitarimų, jų rankos laisvesnės. Mūsų situacija kiek kitokia. Drįstu sakyti, kad mūsų tų dešimtmečių politika iš esmės ir kūrė tam tikrą kai kurių tautinių mažumų uždarumą, jų saviizoliaciją. Jeigu nebus esminių pokyčių, stiprinančių asmens ir valstybės ryšius, pilietiškumą, turėsim tai, ką turim. Komitetas važinėjo po Baltarusijos lietuviškas saleles. Kita tema, bet ji ne mažiau skaudi. Jeigu kalbėčiau apie savo patyrimą ir emocinį šoką, kurį patyriau, tai turbūt aš čia nieko nenustebinčiau. Gaila, daug ko keistai nesuprantam, ką reikia padaryti.

G.Songaila. Patikslinsiu, gal ne visi suprato: dabar siūlomas švietimo įstatymo modelis tautinių mažumų srity – veidrodinis atspindys to, ką turi lietuvių tautinė mažuma Lenkijoje. Ar aš teisingai supratau?

V.Stundys. Iš dalies – taip.

G.Songaila. Iki šiol to pariteto nebuvo.

Prof. A.Butkus. Noriu replikuoti Seimo nariui. Lietuva nėra vienintelė šalis, kurioje kompaktiškai gyvena tautinė mažuma. Lygiai taip pat kompaktiškai gyvena slavai Latvijoje, Latvijos pietryčiuose ir Estijos šiaurės rytuose, Narvos regione. Reikia tik džiaugtis, kad latviai nesusisaistė arba nesusipančiojo jokiom sutartim su kitom šalim. Dėl to jie nuėjo toliau negu mes supančiotom kojom.

A.Andriušaitis, Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos istorijos mokytojas. Mes labai aiškiai savo krašte matome, prie ko privedė šita integracinė politika. Matome, kas Latvijoj buvo padaryta nuo 1995 m., o Lietuvoj mes iki šiol trypčiojame vietoje. Labai keista girdėti apeliavimą į tą sutartį su Lenkija. Puikiai žinom, kokiom aplinkybėm ji buvo pasirašyta ir kas ją pasirašė. Jeigu ta sutartis nenaudinga Lietuvai, jeigu ji stabdo mūsų valstybės raidą, ji turėtų būti nutraukta. Ką šiomis dienomis girdime iš to strateginio partnerio? Srautas šmeižtų, purvas pilamas ant mergaitės, kurios pavardė sulenkinta ir kuri išdrįso pasakyti tiesą, kas dedasi Rytų Lietuvoj. Iš Varšuvos pilasi purvas ant tos mergaitės. Apie kokius kompaktinius regionus mes šnekam? Gal laikas prabilti, kas buvo padaryta tuose regionuose per Lenkijos okupacijos metus? Iš 200 lietuviškų mokyklų liko viena Vytauto Didžiojo gimnazija okupuotame Vilniuje. Ir viena pradinė lietuviška mokykla. Tai gal laikas nustot vyniot vatą ir keistai murkdytis toj baloj? Mes pritariam latvių modeliui –  kitataučiams 60 proc.dalykų turi būti dėstoma lietuvių kalba, valstybine. Reikia baigti šitą nuolaidžiavimą ne tautinėm mažumom, o saujelei neaiškios pakraipos veikėjų, kurie verda labai neaiškią košę Lietuvoj.

V.Stundys. Manęs įtikinėti nereikia. Galim kalbėti apie istoriją, kas ko nepadarė per dešimtmetį. Nuosekliai ir labai sistemingai buvo kuriama atskira švietimo sistema, apvainikuota  universiteto filialo įsteigimu ne visiškai aiškiais pagrindais. Visi žinom, kada tai buvo padaryta, kas buvo premjeras, kas buvo Seimo dauguma. Kviečiam žiūrėti į tą situaciją dalykiškai ramiai, suvokiant, kad yra politikai, kurie turi interesą ir manipuliuoja žmonių nuotaikomis, yra žmonių, kurie kartais tampa politikų įkaitais. Didžioji bėda. Kiek kartų prie tokios situacijos atvedę politikai buvo nuvažiavę į kurį nors Vilniaus rajono, Šalčininkų rajono kaimelį, mokyklą, į Visaginą? Pamatysime įdomių dalykų, kurie reikš tą patį: į šią problemą buvo žiūrima kaip į karštą bulvę. Niekas per tiek metų nesiryžo esminiams veiksmams. Eiti tuo keliu, kuriuo nuėjo latviai – toks atvejis galimas, bet turim prognozuoti: ar labai plačiai užsimojus nepaspringsim? Evoliucija, perspektyva, aišku, turi būti matoma.

G.Songaila. Kokia bebūtų sutartis, sutarčių reikia laikytis. Tik kad tų sutarčių interpretacijos skirtingos. Kiek iš tikrųjų supančioja ar nesupančioja mums rankas sutartis? Mes turim galvoti apie savo nacionalinius interesus, žiūrėti, kad sutartis nebūtų pažeidinėjama. Gal verta latvišką modelį panagrinėt, net ir lenkišką, palaipsniui eiti į integracinį modelį vardan tų pačių tautinių mažumų piliečių.

Mokytoja. (Man nepavyko užsirašyti jos pavardės, žinau tik, kad ji dirba Vilniaus rusų mokykloje, žydė, tą ji man pati pasakė pasibaigus konferencijai. Buvo labai susijauginusi, sėdėjo šalia Šalčininkų gimnazijos istorijos mokytojo, kuris, pasak mokytojos, Lietuvoje palaidojo demokratiją). Iki šiol galvojau, kad gyvenu demokratinėje valstybėje, bet po tokių kalbų man baisu. Apie kokią demokratiją galima šnekėti, jeigu išvis nenorima suprasti, kad yra tautinės mažumos? Mes turim kažkokią teisę? Teisę vartoti gimtąją kalbą?

G.Songaila. Niekas nenori jums tos teisės atimti.

Mokytoja mano, kad Latvijoj kitokia situacija, ten daugiau kaip 40 proc. tautinių mažumų, o Lietuvoje rusų tik 5 proc., kurie jokio pavojaus nekelia.

G.Songaila. Nereikia skriausti tautinių mažumų, ypač tada, kai jų net dar mažiau. Latvijos modelis – ne tautinių mažumų skriaudimui, jis naudingas ir Lietuvos atveju, nepriklausomai nuo to, kiek tų tautinių mažumų yra.

Vytauto Visocko nuotraukose:

  1. Konferencijos dalyviai
  2. Latvijos Eeimo narė Ina Druvietė, Lietuvos Seimo narys Gintaras Songaila ir prof. dr. Alvydas Butkus
  3. Latvijos Seimo narys Imantas Prudniekas
  4. Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos mokytojas A. Andriušaitis
  5. Marius Laurinavičius, Lietuvos radijo žurnalistas

(Konferencijos aprašymo tęsinys – lapkričio 5 d.)

2010.11.04


Prisijunkite prie diskusijos