Nueinantys metai kaip niekada buvo dosnūs jubiliejinių ir šventinių renginių, kuriuose vėl gyvenome Atgimimo dvasia. Ne kartą turėjome progos prisiminti, kad Lietuvos valstybės atkūrimas yra tiesiogiai susijęs su jos kalba ir knyga. Akademikas Zigmas Zinkevičius yra rašęs, kad sovietmečiu iš visokių oficialių raštų bažnytiniai dokumentai buvo leidžiami gražiausia (taisyklingiausia) lietuvių kalba. Lituanistės Danutės Tarvydaitės nuomone, Atgimimo metais katalikiška spauda buvo sakralinė kalbos oazė. Šlovingiausių laurų už tai pelnė kunigas Vaclovas Aliulis MIC, kuris yra pirmasis dvasininkas, pagerbtas Felicijos Bortkevičienės premija už aktyvią labdaringą visuomeninę veiklą Atgimimo priešaušriu ir jo laikotarpiu, katalikiškosios periodikos organizavimą, kūrybingą, moksliškai pagrįstą publicistiką, liturginės kalbos kūrimą ir diegimą, socialinio ir humanitarinio lietuvių kalbos žodyno brandinimą, jo sintaksės tobulinimną.
Lietuvių kalbos mylėtojų ir gerbiamo Kunigo gerbėjų atmintyje dar skamba gruodžio 10 d. Lietuvos valstybinėje filharmonijoje įteikiant premiją laureato pasakytas pagiriamasis žodis lietuvių kalbai, padėkos žodžiai iškeliavusiems kolegoms “už malonę, kad galėjo su jais bendrauti”. Daugelis atkreipėme dėmesį į tai, kad kunigas Vaclovas, be kita ko, pasakė, jog premija padės pakelti palaimintojo Jurgio Matulaičio mokslinės biografijos tiražą.
Būtent kunigas Vaclovas Aliulis daugeliui mano kartos žmonių padėjo priartėti prie Jurgio Matulaičio asmenybės, jo dvasinio palikimo. Turime būti ypač dėkingi Kunigo iniciatyvai už tai, kad lietuvių kalba galime susipažinti su išsamiausiu darbu apie Jurgį Matulaitį – lenkų istoriko, vienuolio marijono Tadeušo Gurskio (Tadeusz Górski) monografija “Palaimintasis Jurgis Matulaitis” (Kaunas, 2009, Marijonų talkininkų centro leidykla, 542 p., vertė Danguolė Šniūrevičienė, specialusis redaktorius kun. Vaclovas Aliulis MIC).
Knygos sutiktuvėmis Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje kun. Vaclovas Aliulis MIC gausiai susirinkusiems parapijiečiams padovanojo tikrą dvasios šventę. Sutiktuvės prasidėjo tuoj po jaunimo mišių, giedojo jaunimo ansamblis, vadovaujamas sesers Virginijos Vandzevičiūtės.
Sutiktuvėms vadovavęs kun. Vaclovas priminė reikšmingus lietuvių autorių darbus apie Jurgį Matulaitį. Pirmasis sutelktinis darbas “Arkivyskupas Jurgis Matulevičius” buvo išleistas 1933 m., redagavo Kazimieras Čibiras. Atsiminimus rašė lietuvių, lenkų ir baltarusių veikėjai, pavyzdžiui, buvęs Jurgio Matulaičio studijų draugas vyskupas Henrikas Pšedzeckis.
Antrasis stambus darbas buvo Skrentono universiteto profesoriaus Antano Kučo – Kučinsko 1971 m. išleista monografija “Arkivyskupas Jurgis Matulaitis-Matulevičius” (anglų kalba 1981 m.). Beje, autorius buvo kunigo Vaclovo Aliulio istorijos ir prancūzų kalbos mokytojas Marijampolės marijonų gimnazijoje. Šiame darbe buvo panaudota daugiau medžiagos, knyga labiau sintetiška. Bet knyga rašyta išeivijoje, todėl autorius negalėjo prieiti prie daugelio šaltinių.
Vėliau kunigas Stasys Yla parašė knygą “Jurgis Matulaitis” – labai gyva, nuoširdi knyga. Ji daugiau duoda asmens pajutimui, ypač mūsų lietuviškai širdžiai. T. Gurskio knyga yra labiau faktografinė, pateikta labai daug medžiagos apie įvairius gyvenimo tarpsnius, daugiausia remtasi archyvų medžiaga, šiek tiek atsiminimais, spaudos rinkiniais. Pasak V. Aliulio, šis veikalas yra išsamiausias iš visų darbų apie Jurgį Matulaitį, be galo gerai dokumentuotas ir nepaprastai objektyvus. Autorius kunigui Vaclovui buvo rodęs dalį rankraščio, paskui rado autoriui rašytą savo raštelį, kad šiek tiek pasigedo dvasinio gyvenimo analizės. Bet T. Gurskis pasiliko prie faktografinio stiliaus. Norintiems labiau pažinti Jurgį Matulaitį iš vidaus, lieka jo užrašai. Jie yra publikuoti.
Beje, Vaclovas Aliulis Jurgio Matulaičio veidą pamatė būdamas kokių septynerių metų – jo tėvai gaudavo savaitraštį “Šaltinis”, kuriame buvo J. Matulaičio nekrologas ir portretas. Buvo toks gražus paprotys išklijuoti kambario sienas laikraščiais. Svirne buvo įrengtas gyvenamasis kambarėlis ir ant sienos buvo priklijuotas puslapis su Jurgio Matulaičio veidu. Vėliau, susidomėjęs marijonais, 1933 m. Vaclovas pradėjo mokytis Marijampolės marijonų gimnazijoje, kurioje buvo ir J. Matulaičio paminklinė lenta. Tai gimnazijai vadovavo vienas iš J. Matulaičio bičiulių Jonas Totoraitis.
Kalbėtojas pabrėžė, kad Jurgio Matulaičio beatifikacijos byloje iš 110 puslapių apie 30 puslapių skirta nepaprastam jo išmintingumui, kaip jis gebėjo ir su sunkiausiomis aplinkybėmis apsispręsti ir veikti, kaip dera doram žmogui, vienuoliui, kunigui, vyskupui. Tiesiog galima gėrėtis ir stebėtis. Pasak Vaclovo Aliulio, T. Gurskis kalba ir apie Jurgio Matulaičio priešininkus, neslepia jokių jų niekšybių, kartu pamini ir tai, ką apie tą žmogų galima pasakyti teigiamai. Taip pat ramiai aprašo J. Matulaičio brolius lietuvius, kurie buvo siaurų pažiūrų ir jo nesuprato, netgi buvo jam nesukalbami. “Tai – nešališkumas, kurį mes matome, ir leidžia tikėti, kad ir visa kita, kur mes negalime konkrečiai apčiuopti, kad yra objektyvu, iš tikrųjų yra objektyvu, pagarbu”, – kalbėjo Kunigas. Knygos išsamumą ir objektyvumą rodo ir tai, jog autorius naudojosi penkių Vatikano archyvų, kelių Lenkijos, Petrogrado, penkių Lietuvos archyvų, Šveicarijos Fribūro ir daugelio vienuolijų archyvais, laikraščių ir rankraščių rinkiniais.
Knygoje gausu nuorodų į dokumentus, susijusių su įvairiais to meto istoriniais įvykiais, su įvairiomis tautybėmis. Ypač įdomūs dokumentai, rodantys J. Matulaičio pilietiškumą ir diplomatiškumą sudėtingiausiomis sąlygomis. Antai, 1919 m. vasario mėn. jis kreipėsi į Vincą Kapsuką, gindamas buvusį Šv. Kazimiero bažnyčios kunigą Mukermaną. Kreipėsi į rabiną, kad žydų policininkai nepersekiotų katalikų, kreipėsi ir į komunistus, ragindamas gerbti kitų religinius įsitikinimus, kviesdamas visus įtemptai dirbti, kad galėtų padėti vargšams, kuriems gresia bado mirtis” (p. 161).
Jaudinančiai kalbėjo istorikė Genovaitė Gustaitė, pasak kunigo Vaclovo, didžioji matulaitininkė. Dar 1988 m., praėjus vos kelioms savaitėms po Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo, ji sugebėjo tuometiniuose menininkų rūmuose (dabartinėje prezidentūroje) surengti Jurgio Matulaičio įžengimo į Vilniaus Katedrą 80-mečio minėjimą. G. Gustaitė medžiagą apie J. Matulaitį rinko ne tik Lietuvoje, bet ir Romoje. Kalbėtoja sutelkė dėmesį į J. Matulaičio ganytojavimo Vilniaus vyskupijoje metus (1918–1925), kuriuos galima laikyti ir pačiais vaisingiausiais, nes gal kaip tik šiuo metu jis parodė meilę bažnyčiai ir pasiekė šventumą. Ji pabrėžė ir aukštųjų lenkų tautybės Bažnyčios hierarchų teigiamus atsiliepimus apie J. Matulaitį, apie jo gebėjimą atlikti labai sunkias užduotis, jo pastangas “susitaikinti frakcijoms.”
Autorė T. Gurskio knygą ypač vertino už jos objektyvumą. Ji pabrėžė, jog joje atskleidžiamos įvairios tiek lietuvių, tiek lenkų, tiek kitų tautinių mažumų atstovų nuomonės apie J. Matulaitį, bet autoriaus cituojami dokumentai rodo, kad vyskupas buvo “linkęs toleruoti” tiek lietuvius, baltgudžius, tiek ir lenkus.
Savo mintis apie ganytojišką J. Matulaičio programą “su meile ir dėkingumu tarnauti visiems žmonėms“ istorikė baigė Jono Pauliaus II žodžiais, kuriuos jis pasakė 1987 m. beatifikacijos pamoksle: “Priimkite pranašą kaip pranašą. Priimkite teisųjų kaip teisųjį.“
Su knygos sutiktuvėmis sveikino svečias iš Lenkijos kunigas dr. Janas Kosmowskis. Jis yra dirbęs Liublino marijonų seminarijoje, kuri priklauso ir Liublino Katalikų universitetui. Šiuo metu dirba Tautinės atminties institute. Beje, jų institutas domisi ir liustracija. Jis priminė T. Gurskio ir kunigo Juozo Vaišnoros indėlį Jurgio Matulaičio beatifikacijos procese. Didžiąja savo poetiškos kalbos dalį svečias skyrė charizmatiškai J. Matulaičio asmenybei, kalbėjo apie jo meilę kiekvienam žmogui. Mylėti įvairių tautybių ir konfesijų žmones jis mokė savo pavyzdžiu, sakydamas: “Nebėra nei graiko, nei žydo, nei lietuvio, lenko, ruso – visi esame kažkas viena Kristuje“. Kalbėtojas pabrėžė, jog J. Matulaitis mokė visame kame ieškoti Dievo, kad Dievas būtų viso gyvenimo ašimi. Tai yra sunkus mokymas, bet Palaimintasis savo gyvenimu tuos žodžius patvirtino. Pasak svečio, J. Matulaičio gyvenimo ir veiklos medžiagos užtektų trims šventiesiems. Baigdamas dr. Janas Kosmowskis paragino: “Mokykimės iš jo tikro nuolankumo, mokykimės suprasti kitų silpnumą, tarnauti Dievui ir žmogui, jo atminimas kaip saulė tešviečia jūsų širdyse“.
Kiekvieną kalbėtoją pasitiko ir palydėjo ramiu, šiltu balsu ištarti dvasingi kunigo Vaclovo Aliulio MIC žodžiai. Jo režisūrai susirinkusieji buvome dėkingi taip pat už tai, kad renginį menine gaida puošė Nijolės Vaičiuliėnės giedojimas ir Lino Dužinsko vargonavimas. Skambėjo Prano Sližio „O Dieve mano” (ž. Jono Kastyčio Matulionio), Pietro Mascagnio „Ave, Maria”, Juozo Naujalio „Kad širdį tau skausmas” (ž. Maironio), Giedros Gudauskienės „Begalinis Viešpaties pasaulis” (ž. Brazdžionio). Ž. Bizė „Tu, kuris aukštai, palaimink” (vert. Violetos Palčinskaitės).
Paskutinė kalbėjo T. Gurskio knygos vertėja Teresė Danguolė Šniūrevičienė. Ji džiaugėsi, kad galėjo prisiliesti prie tokio paprasto ir tokio švento žmogaus, kaip Palaimintasis Jurgis Matulaitis, vadino jį naujųjų laikų šventumo žvaigžde. Daug gražių žodžių vertėja pasakė kunigui Vaclovui, šio vertimo specialiajam redaktoriui. Kunigas savo dvasia, susikaupimu, nuoširdžiu žvilgsniu, paslaugumu jai priminė Jurgį Matulaitį.
Šių eilučių autorė, pasinaudodama proga, taip pat dėkoja kunigui Vaclovui Aliuliui MIC už tai, kad jis visada randa laiko nuoširdžiai pakonsultuoti teologijos, terminijos klausimais, dosniai dalijasi savo išminties lobiais, ramia minčių eiga padeda tvirčiau stovėti ant žemės, o visiems mums savo pavyzdžiu ir kuklumu rodo, kaip galima gyventi vadovaujantis kilniais idealais.
2009.12.25
