Nepraėjo nė dešimties metų, kaip aukštaičiai pasiliuosavo nuo baudžiavos, o žmonių gerovė tuoj pakilo. Atsirado ir ūpas kitokis. Jaunuomenė, kuri savo kailiu nebuvo prityrusi lažo saldybių, jos nė neatminė. Atsirado reikalas ir pažaisti kitaip. Ėmė taisyties puikias kalamaškas ant lingių, žalvariu spindinčius pakinktus, šėrė vietinės veislės karštakraujus drigantus, nedėldieniais gašavojos po savo miestelį, o šventadieniais – po atlaidus kaimynuose.
Kiti jauną savo vieką, liuosą savo dvasią gaišino gertuvėse, o paskui besimušdami miesteliuose, kur daug gudų prisirenka ir aukštaičius mušties išmokė.
Vakaruose Ukmergės ir Ežerėnų apskrities buvo dar vienas, vargu bau kitur regėtas, sportas-žaidimas – jaučių badynės per aplotus.
Koks tai žodis – „aplotas“, kas jį ir kuomet pramanė? Galima spėti, jog jį pramanė žydai, nes aplotas, tai rudeninis žydų turgus, jau tikrai jų pramanytas. Turgai paprastai esti miesteliuose tam tikromis vyresnybės paskirtomis dienomis.
Bet anuočės žydų pilna buvo ir sodžiuose; pilna jų buvo ir visais pakeliais didelėse ir mažose dvarų karčemose. Mokėdami dvarams po 100 – 300 rublių nuomos, žydai vis dėlto buvo pasiturį ir net turtingi, nes degtinę aukštaičiai traukė kaip vandenį, o ir apylinkės pirklyba buvo karčemininko rankose.
Senovės sodžiaus karčemininkų buvo tad du vyriausiu rūpesčiu: kuo daugiausia gėrimų iššinkuoti ir kuo daugiausia viso ko supirkti. Miesteliuose turgai esti retai, po sodžius vazoties gaištas. Tad ir prasimanyta pridedamieji neteisėti turgai tai prie vienos, tai prie kitos sodžiaus karčemos. Šventą dieną, žmonėms iš bažnyčios einant, žydo pigiai pasamdytas koksai girtuoklis skūrlupys, ant stogo pasilipęs, pliekė pagaliu į stogaskiedres ir užkimusiu balsu šaukė:
– Vyrai, kuopon! Vyrai, kuopon!
Neturėdami ką beveikti, sodiečiai indomavo naujienų ir, bėgtinai bėgo į namus, kur matėsi išsižiojęs driskius ant stogo. Visai jūrai žioplių žemai susirinkus, skelbikas imdavo improvizuoti. Balsiai po daug kartų šūkterėjęs, kurią popietuvę ir kame šią savaitę bus aplotai, akivaizdoje šimtinės, kartais ir tūkstantinės minios jis pasijusdavo šišo pagautas.
Prašomas „gražiai“ apskelbti, imdavo tikrai kaip pasamdytas meluoti: kokios nesvietiškos jūros gyvulių – jaučių, karvių, avių, žąsų – suvedama į N. aplotą; kokių nesvietiškai pinigingų pirklių laukiama iš pat Rygos, Dinaburgo, Liepojaus ir tik ne iš Anglijos. Visi milijonininkai, šimtų galvų gyvulių reikalaują. Tad kas tik kokį nuliekamą gyvulį turi, visa visa veskit vežkit prie N. karčemos: visa parduosite, brangiausia paimsite. Tai paskutinė proga pasipelnyti, nes aniems pirkliams striukai prisiėjo – reikia kontraktai išpildyti. Bemeluodamas skelbikas užsidegdavo, imdavo ir pats tikėti, jog kame ten už kerčios stovi pulkai Rygos pirklių ir nekantriai laukia prekių.
Jei skelbikas buvo žydas, reginys buvo dar indomesnis. Peisuotas, ciceliuotas driskius tikrai žydišku temperamentu draskės ant stogo, mostagavo rankom su pagaliais, pliekė į stogą, rangės, šaukė net atsilošdamas. Visas jis pats ir visa ant jo judėjo, kretėjo, kad net baisu buvo: rodės, štai štai paslys ir žlebterės nuo stogo.
Per ilga žmonėms apsipratus su dažnais skelbimais, ėmė jie nebeiti klausytų. Reikėjo samdyti tam tikri „lojikai“ – sąmojingi juokdariai, kurie visokių niekų tauškė, by tik minia pradėtų „žvengti“. Išgirdę garsų juoką, bėgo klausytųsi ir tolimesnieji ir gaudavo išgirsti reklamą. „Lojikai“ buvo branginami. Jie gaudavo gerai degtinės atsigerti, prieš išlipdami pro kaminą, o paskui ir keletą auksinų.
Sodiečiai, į vėlyvesnį rudenį jau turėdami gana atliekamo laiko, noromis plaukdavo į netolimą aplotą, pasiėmę vieną kitą dalyką parduoti. Dažniausia žinojo, kad neparduos, vis dėlto ėjo bent pasistumdyti minioje ir pamatyti kokios sensacijos: girtų muštynių, mintynių iš lažybų ar jaučių badynių.
„Rygos pirkliai“ – tai du trys artimojo miestelio driskiai žydeliai, karčemininko tyčia pasamdyti, kėlė lermą, bėgiojo po visą plecių, kainas balsiai šaukė, graibė kiekvieną gyvulį, pliaukšėjo ūkininkams į delnus, siūlijo vis bent kiek mažiaus ir kai jau, rodės, galima baigti „turgus“, kažin kur dingo. Jau jį matei prie kito gyvulio griežtai taip pat apsiputojusį ir lermingą. Ir pardavėjai būdavo patenkinti. Namo parsivedę neparduotą gyvulį, turėjo bent ką pasakoti, kaip karštai lygo, kiek davinėjo ir dėl kokių niekų persiskyrė.
O tuo tarpu minia it bitės avilyje ūžė karčemoje. Veik kiekvienam atsirado „reikalų“, kurių mūsiškiai ir lig šiol nemoka atlikti ne karčemoje ir be „statymo“. Inkaušę ieškojo „komedijų“; kurstė jaunus eiti mintynių, bėgtynių ar leisti jaučių badynių, žinoma, susilažinus.
Ūkininkai jaunikaičiai jau laukė su savo tekiais jaučiais; aukštaičiai juos vadina veršiais. Jie jau buvo apžiūrėję kits kito bulius. Žinojo ir anksčiaus, kas kokį bulį visą vasarą „vedžiojas“, t.y. raišioja padirviais geroje žolėje, neleisdamas prie bandos, peni miltais, bulbomis, kad „inaugtų sprandai“ ir t.t.
Kitas jaunas ūkininkas pats menkai valgė, pieno neturėjo, gerų kiaulių neužsiaugino, bet „kumelį“ ir „veršį“ turėjo riebius; penėjo juos neva parduoti, bet iš tikrųjų – kad rudenį jo būtų „viršininkas“ – priveiktų kitų bulius ar aplenktų kitų drigantus, bažnyčion važiuojant. Apie tai svajojo visą vasarą. Tad penėjo ne by kokį bulį, by tik daugiaus mėsos būtų; tik būtinai trumpais, neplačiai iškėstais ir vidun užriestais, it šakės puodams kiloti, ragais. Tokių nereta rasti vietinėje veislėje.
– Leidžia, leidžia!.. – vilnimi persirito garsas per visus ore ir viduje esančius sodiečius.
Viename akies mirksnyje visi kūliu išvirto į dirvą, kur du buliu, apynasriais pamautu ir bernaičiu sulaikomu, šnirpščia ir baubia, viens kitą matydamu; grėbia kojom žemes ir ko neapiberia aplinkui susirinkusių žmonių.
– Mauk! – girdisi vieno balsas.
Abudu sykiu numauna apynasrius. Storasprandžiai, riestaragiai įsiręžę visu sprandu, rodos, į vieną kuprą išvertę, paraudusiomis akimis eina aplink kits kitą, pasitaisę atmušti priešo užpuolimą. Štai taukš taukš ragus į ragus ir atgal. Dar kartą, jau smarkiau.
Ir kadgi inpyks, kad pradės galvas purtinti, tai tik stebėkis, kaip vikriai viens kito ragus sugaudo ir į kaklą sau inbesti nesiduoda. It viens prieš vieną su šoblėm išėjusiu mikliu fechtininku, matei čia visus kirtimo būdus: ir netikėtą staigų persimainymą vietoms, ir priklaupimą, ir nutylimą by atlyžimą, idant paskui, priešininkui pozicijoje pasilaidavus, juo smarkiaus galėtų pulti ant jo ir apversti.
Ag vienam štai ir pavyko. Iš pozicijos išstumtasis smarkiai eina atatupstas į ringį šalip apstojusių žmonių gyvos sienos, vis ragais ragus gaudydamas, kad bent nesubestų į šoną. Antrasis tik varo, tik varo, nebeduodamas laiko atsispirti ir pasitaisyti. Ein ratu vis greičiaus, vis greičiaus. Pagaliaus atsileidėlis atatupstas taip greit nebepabėga, šoka į šalį… Kits vyti… aplink, aplink…
– V-ė-ė! – girdis bjaurus kančios bliovimas. Priveikęs mojo ragais į papilvę priveiktajam: bėgančio neperdūrė, tik odą per visą pilvą perskrodė.
Sužeistasis, nebežinodamas, kur bepasidėti, puola kaip padūkęs stačiai tarp žmonių, į gyvą jų sieną. Girdis vienas bailės riksmas:
– Saugokis! – Ir tuojau antras didelis, džiaugsmingas, aržus:
– Viršininkas! Viršininkas!
Minia staugia, rankom ploja.
„Viršininko“ ponas triumfuoja; pralaimėjęs – visas piktas genas ir gaudo savo bulį. Nutvėręs apžiūri žaizdas ir regi ne tik pilvą, bet ir visas parages nudraskytas, visą kaklą nuakėtą. Vedas jį atgal į areną. Inpykę buliai nebebaubtinai baubia, bet staugtinai staugia.
– Ko jis nepriveiks, kad jo ragai skusti! – šaukia iš tolo bulį valdydamas. – Aš, vyrai, gorčinės nestatau! Prašom ano ragų pasižiūrėti!..
Ragai skusti buvo toks pat nusidėjimas, kaip per Velykas netikru kiaušiniu eiti muštų tikrųjų, nes per labai nusmailinti ragai per dideles žaizdas padaro.
Minia puola prie viršininko.
– Baisiai smailūs… Skusti! – šaukia visi.
– Jokių skutimo ruožų nėra… Neskusti! – šaukia kiti drauge su laimėjusiu jaunikaičiu.
Skutimo randų, tiesa, nesimatė, bet ir tokiomis ylomis ragai neauga. Kyla ginčai. Štai laimėjusio kaimynas – nevidonas. Balsiai neatsiliepdamas, šliaužioja minioje ir burbsi:
– Dabar neskusti, bet buvo jaunam nuskusti. Tai ir suaugo.
– Šelmystė!.. Apgavimas!.. Išmušti jį su jaučiu iš aploto! – staugia inerzinta minia. Ir gal būtų gerokai aptašiusi skutėjo šonus, kad kažin kas nebūtų riktelėjęs magiškų žodžių:
– Iš abiejų po gorčinę!
– Iš abiejų, iš abiejų! – linksmai pritarė keliolika balsų. – Iš vieno, kad pasidavė, iš antro, kad skutė!..
Abudu turėjo statyti.
Aukštaičiai žaidė – žydas pelnė. Aplotas – sekės.
O kad vienas kitas pareidavo pamindžiotas, tai niekai!
Ir jam tai labai patikdavo, nors baisiai bijojo minios spūsties ir jaučių mindžiojimo.
(Vaižgantas. Raštai, Vilnius, Pradai, 1994, T.1. Pirmą kartą publikuota „Viltyje“ 1913 m.)
2014.12.09; 05:03
