Įsidėmėtina rašytojo Romualdo Granausko pagarba gimtinei


Print

Lietuva pavojingai susiskaldžiusi. Susiskaldžiusi pačiomis įvairiausomis kryptimis ir gyliais, dėl skirtingų motyvų bei priežasčių. Susiskaldžiusi į globalistus ir tautininkus, Rusijos ir Amerikos gerbėjus, polonofilus ir Lenkijos kritikus, laisvosios rinkos šalininkus bei socialinių pašalpų ištroškusius, emigraciją sveikinančius bei emigraciją smerkiančius…

Skirtingos nuomonės – neišvengiama bet kokių laikų realybė. Tačiau visur ir viskam reikalingas saikas. Ginčydamiesi saiko jausmą mes kaip tik ir praradę: skirtumų surandame net ten, kur jų, vadovaujantis sveiku protu, galėtų ir nebūti.

Pavyzdžiui, kiekvienas lietuvis didele vertybe turėtų laikyti gimtuosius namus, Tėvynę, gimtają kalbą, savo tautybę. Deja, jau turime užtektinai kosmopolitizmą liaupsinančių lietuvių. Tarsi lietuvio noras išsaugoti lietuvybę šiais laikais būtų tapęs nenatūraliu, atgyvenusiu poreikiu.

Bet šį kartą – kiek apie kitokį susiskaldymą. Ne politinį, ne ekonominį. Greičiau – apie techninį susiskaldymą. Lietuva nūnai pasidalinusi dar ir į tuos, kurie skaito tik laikraščius, žurnalus bei knygas, ir tuos, kurie nepakelia galvos nuo kompiuterio. Aišku, popierinį laikraštį skaityti labiau mėgsta vyresnioji karta, į internetinius leidinius mieliau gilinasi jaunesnieji.

Lyg ir natūralu, lyg neišvengiama? Tačiau toks atotrūkis – taip pat žalingas. Jaunesniąjai kartai neprieinama vyresniųjų išmintis, gyvenimiška patirtis, o vyresnieji menkokai susigaudo, kuo domisi jų vaikai ir anūkai.

Štai kodėl raginčiau bent retsykiais pasidomėti, kas gi rašoma vadinamosiose popierinėse žiniasklaidos priemonėse. Ypač tose, kurios neturi savo internetinių versijų.

Visuomet stengiuosi sekti, ką įdomaus rašo, sakykim, "Metai", "Literatūra ir menas" ar "Kultūros barai".

Mano nuomone, šiuose leidiniuose apstu publikacijų, kurių nerasi internete, bet kurias mums visiems būtina perskaityti, jei norime būti išsilavinusiais, lietuvybę stiprinančiais bei puoselėjančiais lietuviais.

Kas pastaruoju metu patraukė mano dėmesį? Ogi rašytojo Romualdo Granausko publikacija "Pasijos pagal Joną", pasirodžiusi žurnale "Metai" (2013-ieji, kovas). Kaip gražiai, giliai, prasmingai, ilgesingai rašytojas Romualdas Granauskas kalba apie savo gimtinę?! Kaip norėtųsi priverst šiuos žodžius perskaityti tautiečius, drįstančius tvirtinti, esą namai, gimtinė, Tėvynė yra ten, kur … atseikėjami didesni atlyginimai bei pensijos.

Internetiniams skaitytojams pateikiu  ištrauką, kurioje rašytojas su gilia meile prisimena savąją gimtinę.

Saulius Kizelavičius

XXX

Ištrauka iš Romualdo GRANAUSKO esė "Pasijos pagal Joną"

"Kažkas yra sakęs, kad visi mes rašom savo vaikystėmis. Nebūtinai apie tai, bet tuo. Glostytu kaimo šuneliu; jo akimis, kai jis šokinėdavo iš džiaugsmo, tau grįžus iš mokyklos; juoda kregžde, išplėšta iš katino nagų ir palaidota po jazmino krūmu; vakarų pusės langu; kraujo čiurkšle, trykštančia į skardinį indą, pakištą po kiaulės kaklu; prilyta sena gelda pas šulinį; vaksuotais auliniais pokario bernų batais; didėjančiais gumbeliais po klasės draugių uniformomis; savo mokytojų smilkiniais; atrasta medine saga iš seno motinos megztinio; geltonomis žvyrkelių balomis, kuriose plaukioja gluosnių lapai, pailgi kaip mažos žuvelės …

Kartais atrodo, kad už mane viską rašo gailestis; to, kas buvo, to, ko nebuvo, to, kas galėjo būti… Tik ašarų nėra. Pro jas nieko nematysi rašydamas.

Mūsų, pokario vaikų, ryšys su gimtine buvo toks stiprus, kokio vėlesnėse kartose nepastebėjau. Juk ne vien dėl to, kad tada mes gimėm, jos ilgesys, jos gailestis lydėjo visą gyvenimą.

Gimėme kenčiančiame ir kankinamame žemės plotelyje, vadinamame gimtine, buvom maži, negalėjom niekuo jai padėti, tiktai gūžtis, krūpčioti, dangstytis rankomis galvas ir kentėti kartu su ja.

Augom po svetimais. Negalėjom ilgai, vaikiškai ir nerūpsetingai juoktis, kad tas juokas staiga nenutrūktų, kažką neseno ir baisaus prisiminus.

Draskė mūsų gimtinę kaip šunys sužeistą gyvulį. Mes matėm, mes žiūrėjom, mes viską dėjomės į galvas. Patys tvirčiausi, patys gražiausi kaimo bernai (ir mes norėjome tokie būti) išeidavo ir niekada nebegrįždavo. Kaimynų bočelis, kurį dažnai matydavai tupinėjantį savo kieme aplink obelis, šį miglotą Velykų rytą sėdėjo vežime ant kelių ryšulių kartu su savo marčia ir anūkais, – kokiomis akimis jis žiūrėjo į tolstančius savo ūkio stogus!

Vos dingus tam vežimui už posūkio, kiti kaimynai jau skubėjo plėšti likusio turto: laužyti langų su visais rėmais, lupti grindų kirviais ir laužtuvais. O kaip mušdavo kolchozų karves ir arklius! Kaip mušdavo! O kaip gerdavo likę kaimo vyrai, nebeužsikąsdami net duonos pluta, tiktai kartkartėmis sugrieždami dantimis!

Kaip apšepę stribai šaudydavo į gandrus ir kryžius pakelėse! Buvau parsinešęs vieną Dievo mūkos skeveldrą, nukritusią ant žemės, – motina atėmė ir įmetė į ugnį. Bet daugiau nieko negalėjo įmesti.

Žmogus be gimtinės tėra tik pusė žmogaus. Iš tokių vėliau pasidarė "pasaulio piliečiai". Vėjo gainiojami parudavę lapai ant plyno gruodo. Mano, kad tai jie valdys pasaulį, o patys yra ko tik nori valdomi. Geriau būti iš kentėjusios, iš kruvinos gimtinės, negu be jos. Ko Milošas po tiek metų važiavo į Isos slėnį? Ko tremtiniai prašydavo parvežti bent jų kaulus ir palaidoti prie tėvų?

Mes turėjome palikti gimtinę, bet ji nepaliko mūsų. Tebeturim ją nebesančią, tik nepasilaidosim joje, – ji pasilaidos kartu su mumis. O kiti? O kitos kartos? Ką mes bežinom".

Vlado Braziūno nuotraukoje – rašytojas Romualdas Granauskas.

2013.08.16


Prisijunkite prie diskusijos