Konferencijos Romoje 2011 birželio 23 -25 dienomis įvyko simpoziumas Universitetai ir mokslo iššūkiai. Kokia ateitis?. Tai jau buvo VIII – asis Tarptautinis dėstytojų simpoziumas, kurį suorganizavo Romos Kurijos Vikariatas, bendradarbiaujant su Italijos Švietimo ir Užsienio Reikalų Ministerijos bei Nacionaline Tyrimų Taryba.
Romos Vikariato pagrindiniai organizatoriai yra jos darbuotojai monsinjorai Lorenco Leuzi ir Emilio Bettini, nepailstančios dvasios, nuostabūs kunigai. Iš viso pasaulio: Europos, Kinijos, Indijos, Tanzanijos, Pakistano, Nigerijos, Kongo, Jungtinių Amerikos Valstybių, Peru, Argentinos ir Brazilijos atvyko 400 dėstytojų, iš kurių 150 skaitė pranešimus įvairiomis temomis.
Birželio 23 dienos ryte Laterano Universitete atskirame posėdyje rektoriai ir kolegijų vadovai kalbėjosi tarp savęs su Italijos Švietimo Ministru Mariastella Gelmini bei Laterano Universiteto rektoriumi mons. Enriko dal Covolo. Laterano universiteto didžiojoje aulėje sveikinimo žodžiais prabilo Europos Komisijos atstovas prie Italijos vyriausybės Luccio Battisotti, Romos miesto meras Alemano ir Romos ir Lazio provincijų prezidentai Nicola Zingaretti ir Renato Polderini ir kiti.
Venecijos Patriarchas Angelo Scola (buvęs Laterano Universiteto Rektorius) priminė: „Šiandien universitetas turi sudaryti vieną dėstytojų ir studentų bendruomenę, kad taip įvyktų turi būti ji pasaulietinė, tai yra atvira pajutimui įsitikinimo, kad Dievas valdo istoriją, įpareigodamas ir mus civiliniu ir universitetiniu darbu kurti istoriją. Tuo pačiu turime pripažinti visiems lygias teises ir pareigas. Tačiau kaip galima pasiekti šios harmonijos? Per atsakingų universitetų asmenų – subjektų bendradarbiavimą, kuris suartina ir atskiras tautų kultūras. Mano vizija yra tik pasiūlymas, bet niekada nebus primesta, paneigiant kito laisvę. Ji taip pat apima įsiklausimą ir į kito nuomonę bei aktyvų dialogą su kitais asmenimis vardan tiesos pažinimo“.
Laterano Universiteto Rektorius akivaizdžiai pastebėjo studento lavinimo nepakankamumą universitetuose, kai dažnai trūksta pagarbos patiems studentams. Jis teigė, kad „universiteto aplinka kartais atrodo kaip viešpatavimas profesorių – baronų, kurie pasinaudoja šiomis struktūromis parodyti galią, bet ne aprūpina studentų tuo, ko jie reikalauja, tai konkrečiai rimto pasiruošimo profesiniam darbui. Reikėtų paskatinti iniciatorius, kurie įvairiose mokslo srityse (fakultetuose) jaunimą paskatintų susiburti, kad aktyviau jie patys galėtų įsijungti į universiteto programų įgyvendinimą ir taip pasiruoštume ateities iššūkiams“. Vienuolikos įžymių mokslo ir valdžios asmenų įžanginis sveikinimo žodis prilygo plenariniam konferencijos posėdžiui.
Ketvirtadienis sutapo su Dievo Kūno švente. Į Šv. Jono Baziliką atvyko Popiežius Benediktas XVI pravesti pamaldas. Patekau į presbiteriją, taigi mačiau Popiežių iš arti. Tikras fenomenas. Baltas, žilas senelis, 84 m amžiaus ir jau Petro ir Povilo dienoje atšventęs 60 m. kunigystės gintarinį jubiliejų. Bažnyčios vadovas turi gerą sveikatą ir puikią orientaciją. Laiką taupo tik esminiams dalykams. Popiežius, baigęs šv. Mišias, paima monstranciją su švenčiausiu sakramentu ir procesijoje išėjęs iš bazilikos, pakilo į mašiną, kurioje jis adoruodamas t.y. jam klūpint prieš šv. sakramentą, vežamas mašinos miesto gatvėmis į Maria Maggiori baziliką (Marijos Didžioji bazilika) Jau temo. Dvasininkai, vienuoliai, aukštieji ganytojai, o paskui ir Dievo tauta ėjo Romos gatvėmis su degančiomis žvakėmis, žibintais.
Kaip visada būna ir stebėtojų, tik žiūrovų, kurie nieko neturi bendro su tikėjimu. Tačiau daugumos veiduose matėsi ryžtas, džiaugsmas ir ašaros akyse. Nepatikėsite, kiek galėjo būti žmonių. Jeigu didžiulė Šv. Jono bazilika buvo perpildyta, o gatvė užtverta ir apsupta gausybės žmonių. Pilna policijos, nes ji budėjo, palaikydama tvarką ir saugumą. Įspūdis žodžiais nenusakomas: senovinis miestas, žalumos oazės, universitetų grožio prabanga, seniausios bazilikos ir susirinkę svečiai šventiniais veidais. Ak buvau jau pasiilgęs Romos.
Kiekvieną rytą 8, 30 dieną pradėdavome šv. Mišiomis Šv. Antano bazilikoje. Niekas nevertė, niekas netikrino jų buvimo, bet Bazilika būdavo pilna svečių profesorių. Kiekvienam Sympoziumui organizatoriai parinkdavo vis naują universitetą, kad tie, kurie jau buvo, jiems neatsibostų, o išvystų naujas auditorijas kitame universitete, naują sodą. Roma turi teisę didžiuotis savo senoviniais pastatais, skulptūrų šedevrais. Be to, labai patogus susisiekimas. Taigi visas simpoziumo darbas virė Šv. Antano universitete, kuris yra visai netoli Laterano universiteto ir Romos Vikariato (tai Kurija, kuri valdo Romos mieste katalikų bažnyčią).
Simpoziumas buvo padalintas į 4 sekcijas: „Keturios universitetinių tyrimų kolonos – grožis, teisingumas, gėris ir tiesa“. Kiekviena sekcija vėl padalinta į specifines sritis. Grožio sritis turėjo šiuos argumentus: gyvenimo mokslas ir grožis, kalbos grožis. Profesoriai buvo pagrinde gamtininkai, medikai ir lingvistai, todėl galėję kalbėti šiomis temomis: gamtos grožis ir struktūra gyvųjų organizmų, grožis gyvųjų sistemų ir jų sudėtingumas, negimusio kūdikio gyvybė ir motinos grožis, kūnas ir jo grožis, kalbos garsai ir muzika.
Teisingumo sekcija apėmė net tris sritis: teisę, ekonomiką, taiką ir tarptautinius santykius. Teisė vėl turėjo apibrėžtą argumentą Teisė ir religija. O temos naujoviškos, šiuolaikinės, kaip Europiečio teisininko formavimas po pozityvizmo epochos, Juridinė ypatybė teisingume (L‘ habitus giuridico alla giustizia).
Ekonomikoje buvo nagrinėjamos šios temos : Jaunimo atėjimas į darbo pasaulį, Ekonominė gėrovė ir bendras gėris. Mano bičiulis prof. Francesco Chiapiatta, dalyvavęs VDU konferencijose, kalbėjo Etika, šeima, universitetas ir ryšiai. Šeima yra pirmoji formuotoja, kuri gali padėti jaunuoliui surasti savo pašaukimą specialybei. Per daug ilgai jaunimas negali mokytis, o reikia visą gyvenimą studijuoti, kad sugebėtum pritaikyti naujas technologijas. Valstybė, investuojanti į jaunimo išsilavinimą, užsitikrina savo ateitį. Vis tik turi būti išlaikomas sveikas konkurencingumas moksle, kad gabesnis arba labiau pasiruošęs jaunuolis laimėtų konkursą ir gautų darbą pirmiau. Atrodo, yra žinomos mintys, bet jos kitaip nuskamba debatuose, pranešimuose, pasidalijant su kitų valstybių profesoriais.
O aš prisijungiau prie sekcijos Taika ir tarptautiniai ryšiai. Šalia manęs prie pranešėjų stalo sėdėjo mano romėnų teisės daktarato vadovė prof. Maria Pia Baccari,. Jos pranešimas Keturi taikos piliastrai. Teramo universiteto prof. Stelio Mangiameli akcentavo taikos ir teisės sąryšį: religinė laisvė Europos viešoje visuomenėje. Pakistano Chartumo universiteto Lahore rektorius prof. Christy Munir atskleidė krikščioniškų universitetų vaidmenį islamiškoje visuomenėje. Jie yra populiarūs, lankomi jaunimo, įneša santarvę visuomenėje, islamo pasaulyje.
Pranešėjas iš Libano Universiteto prof. Munther Dajani apibūdino, koks Universitetų vaidmuo taikos procese Vidurio Rytuose. Vienas iš dalyvių pastebėjo, kaip džiugu, kad prie to paties stalo sėdi drauge žydė prof. Sophia Menache iš Haifos universiteto, o šalia palestiniečių ir izraelitų Junesko programos koordinatorius Dr. Ibrahim Matar, Sarajevo universiteto rektorius (musulmonas) Faruk Caklovica. Auditorijos klausytojai, pritardami šiai minčiai, pradėjo ploti.
Aš kalbėjau apie Estijos, Latvijos ir Lietuvos Federacinės valstybės sukūrimo galimybę. Nustebau, koks dėmesys buvo parodytas mūsų problemoms, mūsų laisvės išlikimui. Žymiai daugiau, jautriau negu pačioje Lietuvoje tarp savųjų. Dauguma dalyvių prašė manęs, kad atsiųsčiau elektroniniu paštu pranešimo tekstą. Džiaugiaus, buvo nuostabu. Idėjai pritarė ir islamo pasaulio mokslininkai, kad ELLF (Estijos, Latvijos, Lietuvos Federacija) atsirastų žemėlapyje Europos Sąjungos kontekste arba jos rėmuose. Sutikau tokį mielą, kilnų latvių kunigą. Dr. Paul Klavins iš Rygos. Jis pasidžiaugė, kad lietuviams aukoja lietuviškai šv. Mišias. Italams prisistatėme, kad esame istoriniai pusbroliai. Jis irgi už federaciją. Nusijuokėme, gerdami kapučiną, kad mes kunigai pirmieji pradėjome kurti naują valstybę.
Gėrio sekcija apėmė sveikatą, gerovę ir psichiką. Čia vėl buvo nagrinėjamos medicininės temos: etika ir hermeniautika psichiškai negaluojančio paziento priežiūroje, naujos perspektyvos protinių sutrikimų klasifikavime. Programoje nurodytos pavardės ir jų pareigos parodo jų reikšmę medicinos moksle: Ivo Colozzi, Giovanni Bertin, Mario Aletti, Giuseppe Martini ir kiti.
Beliko ketvirtoji sekcija Tiesos. Ji išskaidyta buvo į šias temas; tiesa ir kritinis mąstymas, tiesa ir mokslinis metodas, tiesa ir komunikacija. Skambėjo temos: Dante gyvas, Dante. Komedija: malda, prašymas ir galutinė vizija.
Taip penktadienį ir šeštadienį tęsėsi simpoziumo darbas pagal sekcijas ir sritis. Šeštadienyje užėjau į sekciją Grožis, o sritis aplinka. Išsirinkau Venecijos IUAV universiteto prof. Enzo Siviero pranešimą Tiltas kaip struktūra, forma ir metafora civilinė. Profesorius inžinierius, kuris dalyvauja projektavime tilto, sujungsiančio Sicilijos salą su Kalabrija ties Mesinos sąsiauriu. Laisvai bandysiu atkartoti jo mintis. Pagrindinė kiekvieno tilto savybė yra stiprumas, kad žmonės saugiai galėtų važiuoti šia susisiekimo priemone. Reikia apspręsti pirmiausia saugumo patikimumą, atsižvelgiant į visas aplinkybes. Ilgis būtų 3 km, o vandens gylis toje vietoje siekia iki 72 m, tuo tarpu kitur sąsiaurio gylis net iki 200 m. Tenai siaučia stiprūs vėjai. Norint atlaikyti 216 km/h vėjo greitį ir žemės drebėjimų stiprumą iki 7, 1 richterio skalės, mes naudojame atitinkamas technikos struktūras, sijas.
O jeigu bus stipresnis vėjo gūsis arba žemės drebėjimas? Ar išlaikys tiltas apkrovą? Čia neturi kilti abejonių. Stiprūs vėjo gūsiai ir jūros vandens judėjimas sudaro kažkokį tai ypatumą, kad tik toje vietoje yra paukščių ir žuvų telkiniai, kurių nėra visoje Viduržemio jūroje. Ar statyba nepakenks eko sistemai? Turime visa tai išspręsti ir apsaugoti. Tiltas iškils bent jau 60 m aukščio, tai kenks paukščių migracijai.
Tilto statymas negali būti spontaniškas, jis privalo grožiu įsilieti į aplinką. Statant naujus tiltus, auga miestai, gimsta naujos struktūros. Tiltai suartina žmones. Ir pagaliau, žiūrint į tolį, tiltas veda į dangų. Sužavėtas šiomis mintimis ir ypač gražiausių pasaulio tiltų vaizdais, dar pasilikau paklausyti kito pranešėjo iš Tor Vergatos prof. Paolo Giuntarelli temos Aplinka, parkai, natūrali erdvė ir peizažai. Jau dabar žemėje gyvena beveik 7 milijardai žmonių. O 2030 turėtų būti apie 10 milijardų gyventojų. Dabartinės kartos turi išmokti apsaugoti aplinką, svarbiausią nepažeisti eko sistemų.
Nedovanotina, kai naikinami miškai, o paskui kuriami parkai. Miškas yra geriausia poilsio vieta. Žmonijai augant, reikia architektams, planuojant miestus surasti, sukurti čia pat jiems žalias poilsio vietas, kad žmogus tik išėjęs iš savo namų, galėtų pailsėti plačiame balkone arba užtvertame kieme, jeigu tai įmanoma, surastų sau privatumo, tylos. Daug pažėrė ekologinių minčių apie gražią aplinką ir meilę tai šaliai, miestui ar kaimui, gatvei, kurioje vyksta tavo gyvenimas. Ir pakartojo Dostojevskio žodžius „menas (grožis) nugalės pasaulį“.
Plenariniame baigiamajame posėdyje teliko tik ištvermingieji. Konferencijos tikslas, kad ir studentams pajėgtume įdiegti tas pagrindines sąvokas, kuriomis privalome vadovautis bet kurioje mokslo srityse. Tai grožis, teisingumas, gėris, tiesa – Bellezza, giustizia, bene, verità. Gal ateityje jau pirmaus tikslieji mokslai, naujų technologijų įdiegimas? Tačiau žmogui reikės grožio, sielos atgaivos. Visuomenė yra laiminga ta, kurios nariai vadovaujasi tiesa, o valstybės pagrindas yra teisė. Todėl teisingumo vykdymas turi išplaukti iš sąžinės, vidinio įsitikinimo. Kitaip mes skęsime pastoviai korupcijos skandaluose.
Todėl jaunimas turi pasimokyti iš istorijos klaidų, kai viena klasė norėjo viešpatauti kitos sąskaita arba paneigus religinę laisvę, kurti šviesią ateitį. Niekas iš to neišėjo. Šiandien mūsų jaunimas yra pasiryžęs naikinti sienas ir kurti taikią ateitį, nes visi esame vieno ir to paties Dievo vaikai. Mokslas tiek yra naudingas, kiek tave padaro geresniu ir sąmojingesniu. Pasaulį, kuriame gyvename, gali praturtinti tik grožis, teisingumas, gėris ir tiesa.
O šeštadienio vakare mus nuvežė į Šv. Anzelmo bažnyčią pasiklausyti Popiežiškosios muzikos kapelos Sikstina koncerto. Jos vadovas direktorius Massimo Palombella. Skambėjo klasikinės giesmės Lorenco Perosi Ave, Maria, Giovanni Pierluigi da Palestina Reges Tarsis, Domenico Bartolucci Crux fidelis ir kitos giesmės, suradusios aidą širdyje. O po to vakarienė ir tostas už Romą.
Nuotraukoje: straipsnio autorius kunigas Robertas Pukenis.
2011.07.17
