Iš­ėji­mas į vie­šu­mą, ar­ba Bai­mės sin­dro­mo įvei­ki­mas

Tau­ta, ne­ži­nan­ti sa­vo is­to­ri­jos, – tar­si au­ga­las su pa­kirs­to­mis šak­ni­mis, To­dėl nestebina, kad įvai­raus plau­ko oku­pa­ci­niai re­ži­mai sten­gė­si iš tau­tos at­min­ties iš­trin­ti jos pra­ei­tį, ypač su­si­ju­sią su anks­čiau tu­rė­tu vals­ty­bin­gu­mu, ar­ba pa­teik­ti sa­vo is­to­ri­jos ver­si­ją.

Šiuo at­ve­ju man rū­pi pa­žvelg­ti, kas nu­lė­mė Lie­tu­vos vals­ty­bės at­sta­ty­mą 1990 me­tais. Gin­kluo­ta par­ti­za­nų ko­va bu­vo pra­lai­mė­ta. Ta­po aki­vaiz­du, kad tuo ke­liu nie­ko ne­pa­siek­si, ir jos at­si­sa­ky­ta.

Pas­ku­ti­niais im­pe­ri­jos eg­zis­ta­vi­mo me­tais ne­pri­klau­so­my­bę at­gau­ti bu­vo sie­kia­ma tri­mis bū­dais: a) kon­spi­ra­ci­niu: tam tik­ros gru­pės lei­do at­si­šau­ki­mus, kė­lė vė­lia­vą, lei­do po­grin­di­nius lei­di­nius ir juos pla­ti­no tar­p ar­ti­mų­jų, b) vie­šu: ne­pai­sy­da­mi gre­sian­čių pa­vo­jų, ban­dė vie­šai veik­ti ir c) la­vi­ra­vi­mo: ba­lan­sa­vo ant le­ga­lu­mo ir ne­le­ga­lu­mo ri­bų: iš­nau­do­jo vi­sus vei­kian­čius įsta­ty­mus, ieš­ko­jo jų sil­pnų vie­tų ir taip sau­go­jo kul­tū­ri­nes ver­ty­bes ir is­to­ri­nę at­min­tį. Daž­nai šie bū­dai bu­vo tar­pu­sa­vy­je su­si­py­nę. De­ja, kol kas ne vis­kas aiš­ku ir ap­tar­ta. Dėl to ir ki­lo no­ras dar kar­tą pra­bil­ti apie da­ly­kus, ku­riuos ži­nau. Į iš­sa­mu­mą ne­pre­ten­duo­ju.

Iš televizijos ek­ra­nų, per ra­di­ją ir spau­do­je vis daž­niau ir daž­niau skel­bia­ma to­kia nuo­mo­nė, kad ne­pri­klau­so­my­bės at­ga­vi­mas bu­vo spon­ta­niš­kas veiks­mas, jo Lie­tu­vo­je nie­kas ne­lau­kė. Tie, ku­rie dre­bė­jo iš bai­mės vos iš­gir­dę žo­dį „ne­pri­klau­so­my­bė“, ku­rie jos skel­bė­jus tuo­met va­di­no ne­at­sa­kin­gais avan­tiū­ris­tais, tie, ku­rie „sto­vė­jo ki­to­je ba­ri­ka­dų pu­sė­je“, šian­dien liaup­si­na­mi ir net­gi va­di­na­mi ne­pri­klau­so­my­bės šauk­liais, o An­ta­nas Ter­lec­kas, Ni­jo­lė Sa­dū­nai­tė, Al­fon­sas Sva­rins­kas, Liud­vi­kas Si­mu­tis, Vik­to­ras Pet­kus, Vy­tau­tas Skuo­dis pra­var­džiuo­ja­mi rėks­niais ir ra­my­bės drums­tė­jais. Tik Vy­tau­tas Bo­gu­šis iš­ven­gė šio epi­te­to.

Li­ki­mas lė­mė man pa­žin­ti šias as­me­ny­bes. Ke­liu klau­si­mą, ar bū­tų bu­vę įma­no­ma at­gau­ti ne­pri­klau­so­my­bę be jų veik­los?

An­ta­nas Ter­lec­kas ir Vik­to­ras Pet­kus ryš­kiau­siai at­sto­vau­ja tiems, ku­rie ne­pai­sy­da­mi pa­vo­jų ban­dė veik­ti vie­šai. Pir­mą kar­tą apie tai glaus­tai pa­ra­šiau Lie­tu­vos ži­nio­se 1 . Bet laik­raš­tis lie­ka laik­raš­čiu, ja­me dėl ap­im­ties sto­kos vis­ko ne­iš­sa­ky­si, to­dėl nu­ta­riau dar kar­tą apie tai pra­bil­ti iš­sa­miau.

Ker­ti­ne fi­gū­ra pa­si­rin­kau An­ta­ną Ter­lec­ką. Šį ma­no pa­si­rin­ki­mą nu­lė­mė tai, kad jį ge­riau­siai pa­ži­no­jau, esu su­si­pa­ži­nęs su jo kū­ry­ba. Į ma­no ran­kas pa­tek­da­vo A. Ter­lec­ko lei­di­niai (ži­no­jau, kie­no tai dar­bas) ir „Per­spek­ty­vos“ (kas jas lei­do, ta­da ne­ži­no­jau, tik at­ga­vus ne­pri­klau­so­my­bę iš­aiš­kė­jo, kad tai ma­no ap­lin­kai ar­ti­mi žmo­nės2 ). Šia­me ra­ši­ny­je tą lai­ką no­riu pa­lies­ti tik man ži­no­mu kam­pu – kal­bė­ti apie di­si­den­tų iš­ėji­mą į vie­šu­mą ir trum­pai api­bū­din­ti man ži­no­mus bū­si­mų­jų Są­jū­džio vei­kė­jų kon­tak­tus su jais (Są­jū­dis gi­mė ne ply­na­me lau­ke).

Pir­mą kar­tą An­ta­no Ter­lec­ko var­dą iš­gir­dau 1966 me­tų ru­de­nį, kai bu­vo gi­na­mos is­to­ri­jos moks­lų kan­di­da­to di­ser­ta­ci­jos, kaip ta­da bu­vo tai va­di­na­ma. Jos te­ma – Lie­tu­vos liau­dies ko­va prieš hit­le­ri­nę oku­pa­ci­ją Ta­ry­bų Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jo­je (1941–1945 m.), Au­to­rius – Vil­niaus Pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to dės­ty­to­jas Al­gir­das Ra­kū­nas. Gy­ni­mas Vil­niaus uni­ver­si­te­te vy­ko įpras­ti­ne va­ga. Di­ser­tan­tas triuš­ki­no „bur­žu­a­zi­nius na­cio­na­lis­tus, hit­le­ri­nin­kų tar­nus“. Pa­si­sa­kė ofi­cia­lūs opo­nen­tai. Po jų Moks­li­nių laips­nių tei­ki­mo ta­ry­bos pir­mi­nin­kas prof. K. Na­vic­kas pa­klau­sė, ar dar kas nors iš da­ly­vių no­rė­tų pa­si­sa­ky­ti.

Daž­niau­siai to­kių at­si­ras­da­vo, nors gy­ni­mo lai­kas bu­vo ri­bo­tas. Tą­dien nu­ma­ty­ta dar vie­na di­ser­ta­ci­ja. Pa­ki­lo An­ta­nas Ter­lec­kas, pri­sis­ta­tė: Esu eko­no­mis­tas, ne­aki­vaiz­džiai stu­di­juo­ju is­to­ri­ją. Jam lei­do kal­bė­ti. Ir stai­ga A. Ter­lec­kas su­ar­dė nu­si­sto­vė­ju­sį ri­tu­a­lą: jis pa­sa­kė apie di­ser­ta­ci­ją tie­są – ji nie­ko ver­ta. Tiems lai­kams ne­įpras­ta drą­sa tre­čia­kur­sis ne­aki­vaiz­di­nin­kas A. Ter­lec­kas pri­bloš­kė au­di­to­ri­ją. De­ra­mą at­kir­tį jam duo­ti bu­vo pri­vers­tas pat­s Is­to­ri­jos ins­ti­tu­to di­rek­to­rius – tik­ra­sis Moks­lų aka­de­mi­jos na­rys prof. J. Žiugž­da, ku­ris mė­gi­no aiš­kin­ti: „95 pro­cen­tai lie­tu­vių bu­vo už ta­ry­bų val­džią, už liau­dį, tai įro­dė 1940 m. Liau­dies sei­mo rin­ki­mai. At­ska­lū­nai ir iš­da­vi­kai – tuo­se li­ku­siuo­se 5 pro­cen­tuo­se“. Vi­są tos die­nos įvy­kių dra­ma­tiš­ku­mą gal­būt įma­no­ma  pa­vaiz­duo­ti ne­bent fil­me; ap­ra­ši­nė­ji­mai už­im­tų daug vie­tos ir ne­bū­tų to­kie įti­ki­na­mi.

Už tą pa­si­sa­ky­mą An­ta­nas Ter­lec­kas li­ko ne­nu­baus­tas, bet tie, kam rei­kia, jį už­fik­sa­vo ir įsi­dė­mė­jo. Po ku­rio lai­ko su­ži­no­jau, kad Ter­lec­kas jau bu­vo teis­tas – 1958 me­tais už an­ti­ta­ry­bi­nę veik­lą 11-os as­me­nų by­lo­je ga­vo ket­ve­rius me­tus, ka­lė­jo tre­jus Tai­še­to la­ge­riuo­se, Ir­kut­sko sri­ty­je. Grį­žęs 1960 me­tų pa­bai­go­je įsi­dar­bi­no „Pun­tu­ko“ eks­pe­ri­men­ti­nė­je ga­myk­lo­je eko­no­mis­tu.

Po tos di­ser­ta­ci­jos nuo­lat ką nors iš­girs­da­vau apie A. Ter­lec­ką. Ži­no­jau, kad 1967 me­tais per­ėjo dirb­ti į vi­suo­me­ni­nio mai­ti­ni­mo sis­te­mą (Vil­niaus mies­to val­gyk­lų tres­tą). Iš pra­džių ta­po Va­la­kam­piuo­se vei­ku­sios „Gul­bės“ val­gyk­los ve­dė­ju, vė­liau ėjo ki­tas pa­rei­gas. 1973 me­tais ge­gu­žės 23 die­ną su­im­tas ir ap­kal­tin­tas dėl pre­kių trū­ku­mo: pa­na­šiu me­tu Kau­ne bu­vo su­im­ti Vid­man­tas Po­vi­lio­nis, Ša­rū­nas Žu­kaus­kas ir keletas ki­tų tautinių pa­žiū­rų asmenų.

Ta­ry­bų Są­jun­go­je vis daž­niau ki­ta­min­čiai bu­vo už­da­ro­mi į psi­chiat­ri­jos li­go­ni­nes ar­ba jiems ke­lia­mos kri­mi­na­li­nės by­los. To­kia kri­mi­na­li­nė by­la su­kurp­ta ir A. Ter­lec­kui.

Ta­da ne tik aš įsi­dė­mė­jau A. Ter­lec­ko pa­var­dę3: šio žmo­gaus juo­di­ni­mas ta­po tuo­me­ti­nės po­li­ti­kos rei­ka­lu. Žūt­būt no­rė­ta jį pa­da­ry­ti pa­pras­tu va­gi­šiu­mi. Ide­o­lo­gai nė­rė­si iš kai­lio. Spau­do­je pa­si­ro­do vie­nas po ki­to pra­ne­ši­mai apie at­skleis­tą nu­si­kal­ti­mą, iš­sa­mes­ni straips­niai. Ta­čiau jų po­vei­kis bu­vo ne vi­sai toks, ko­kio ti­kė­ta­si. Di­des­nio su­si­do­mė­ji­mo ta­sai KGB su­kel­tas triukš­me­lis vis dėl­to ne­su­kė­lė.

Ne­pra­len­kia­mas yra P. Rim­ke­vi­čiaus (ne­ži­nau, ar tik­ra pa­var­dė, ar sla­py­var­dis) straips­nis „Kom­jau­ni­mo tie­so­je“4 . Au­to­rius ne­ži­nia ko­dėl vi­sų pir­ma ap­kal­ti­no 1956–1957 m. Lie­tu­vos vals­ty­bi­nio ban­ko va­do­vus po­li­ti­niu trum­pa­re­giš­ku­mu, pa­tei­kė iš­trau­kų iš anuo­met jų pa­si­ra­šy­tų cha­rak­te­ris­ti­kų, kai 28 me­tų A. Ter­lec­kas bu­vo ski­ria­mas į at­sa­kin­gas pa­rei­gas (net­gi ta­po Vals­ty­bi­nio ban­ko Vil­niaus mies­to kon­to­ros val­dy­to­jo pa­va­duo­to­ju). Ar tai ne tų va­do­vų įžū­lu­mas? Bet kai ku­rie iš jų 1974 m. jau bu­vo mi­rę, dau­ge­lis ki­tų ban­ke ne­be­dir­bo. Straips­nio au­to­rius grau­di­na skai­ty­to­jus, pa­sa­ko­da­mas, kaip iš­ėję iš ka­li­ni­mo vie­tos na­cio­na­lis­tai ka­dai­se dai­na­vo an­ti­ta­ry­bi­nes dai­nas, ci­tuo­ja vos ne de­šim­ties me­tų se­nu­mo pub­li­ka­ci­ją (iš jos ap­skri­tai ne­aiš­ku, ar A. Ter­lec­kas da­ly­va­vo to­je kom­pa­ni­jo­je, ar ne – mes­tas kal­ti­ni­mas, ir tiek). Pa­bai­go­je P. Rim­ke­vi­čius jau tie­sio­giai ap­kal­ti­na vo­gi­mu iš Vil­niaus mo­kyk­lų ba­zi­nės val­gyk­los Nr.1, iš­var­di­na ga­na įspū­din­gus vien per pus­me­tį pa­vog­tų pro­duk­tų kie­kius ir ap­gai­les­tau­ja, kad už tai – to­kia ma­ža baus­mė. „Ne­tru­kus Ter­lec­kas iš­eis į lais­vę – ka­li­ni­mo lai­kas – tik vie­ne­ri me­tai griež­to izo­lia­vi­mo nuo vi­suo­me­nės. Kas nors jį tik­riau­siai su­tiks. Ne­ži­no­me, kas – bu­vęs ka­pu­ci­nas, hit­le­ri­nis ka­rei­va ar šiaip pa­dug­nės… Ga­li­mas da­ly­kas, juo kas nors pa­ti­kės. Ką gi no­rin­tie­ji – ti­kė­ki­te. Tik sau­go­ki­te ki­še­nes. Puo­dus – ir­gi.“

Bet iš­ėjęs iš ka­lė­ji­mo A. Ter­lec­kas ne­pa­bū­go, net­gi dar la­biau su­in­ten­sy­vi­no sa­vo veik­lą.

Ir vė­liau  A. Ter­lec­kui te­ko su­grįž­ti į ka­lė­ji­mus. Tai tę­sė­si be­veik iki pat 1988 m. Jis bu­vo įsi­ti­ki­nęs, kad re­ži­mą ga­li­ma įveik­ti tik vie­šu­mu. Tai įro­dė sa­vo gy­ve­ni­mo pa­vyz­džiu. Šis me­to­das ta­po pa­vo­jin­giau­siu im­pe­ri­jai, ypač kad Ta­ry­bų Są­jun­ga steng­da­vo­si už­megz­ti glau­des­nius eko­no­mi­nius ry­šius su Va­ka­rų pa­sau­liu bei pa­si­ra­šy­da­vo įvai­rias su­tar­tis ir de­kla­ra­ci­jas.

1975 m. lie­pos 31 d. Hel­sin­ky­je L. Brež­ne­vas Ta­ry­bų Są­jun­gos var­du pa­si­ra­šė Žmo­gaus tei­sių ir pa­grin­di­nių lais­vių už­tik­ri­ni­mo de­kla­ra­ci­ją. Hel­sin­kio su­si­ta­ri­mas tu­rė­jo dvi­pras­my­bių. Vis­kas pri­klau­sė, kur bus su­dė­ti ak­cen­tai: Ta­ry­bų Są­jun­gai bu­vo svar­bus sie­nų, su­si­klos­čiu­sių po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro, iš­sau­go­ji­mas, ki­tiems – žmo­gaus tei­sės.

Į ant­rą­jį de­kla­ra­ci­jos rei­ka­la­vi­mą at­krei­pė dė­me­sį Ta­ry­bų Są­jun­gos di­si­den­tai. Ne­tru­kus Mask­vos di­si­den­tams ki­lo idė­ja vie­šai įsteig­ti Mask­vo­je gru­pę, ku­ri ste­bė­tų, kaip vyk­do­mi Hel­sin­ky­je pri­si­im­ti įsi­pa­rei­go­ji­mai. Kiek vė­liau to­kios gru­pės pra­dė­jo veik­ti Uk­rai­no­je, po to Lie­tu­vo­je ir Gru­zi­jo­je. Lie­tu­vos Hel­sin­kio gru­pė su­si­kū­rė 1976 me­tais Vik­to­ro Pet­kaus ini­cia­ty­va. Ji fik­sa­vo žmo­gaus tei­sių pa­žei­di­mus Lie­tu­vo­je ir sa­vo pa­ste­bė­ji­mais da­li­jo­si su žmo­gaus tei­sių gy­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jo­mis Ta­ry­bų Są­jun­go­je ir už­sie­ny­je. In­for­ma­ci­ja pa­tek­da­vo į už­sie­nio ži­niask­lai­dą, Lie­tu­vos gy­ven­to­jai  ją ga­lė­da­vo iš­girs­ti iš Va­ka­rų ra­di­jo tran­slia­ci­jų.

1978 me­tais ku­ni­gai Jo­nas Kau­nec­kas, Al­fon­sas Sva­rins­kas, Si­gi­tas Tam­ke­vi­čius, Vin­cas Vė­la­vi­čius ir Juo­zas Zdebs­kis vie­šai įkū­rė Ti­kin­čių­jų tei­sėms gin­ti ka­ta­li­kų ko­mi­te­tą. Jie taip pat sten­gė­si vie­šai reikš­ti sa­vo nuo­mo­nę vie­nu ar ki­tu klau­si­mu. Pla­čiai Va­ka­rų ra­di­jo ban­go­mis skam­bė­jo Ni­jo­lės Sa­dū­nai­tės ir ki­tų di­si­den­tų bal­sai. Kaip ma­to­me, re­ži­mo kri­ti­kai pri­sis­ta­ty­da­vo tik­ro­mis sa­vo pa­var­dė­mis. Tai ne vie­nas ir tas pats, kas slap­ta iš­ka­bin­ti vė­lia­vą ar iš­pla­tin­ti ko­kį at­si­šau­ki­mą. Apie iš­ka­bin­tą Tri­spal­vę ar at­si­šau­ki­mą ka­gė­bis­tai vie­šai ne­skel­bė (kaž­ką kaž­kas gir­dė­jo, ir tiek). Da­bar viešą balsą nu­slėp­ti bu­vo ne­įma­no­ma. Vie­ša veik­la įro­dė, kad ga­li­ma įveik­ti bai­mę, žmo­nės drą­sė­jo. Spau­do­je ir vie­šuo­se ren­gi­niuo­se im­ta di­si­den­tus ko­ne­veik­ti. Žmo­nės įsi­dė­mė­da­vo jų pa­var­des. Ne vie­nam pa­rū­po pa­čiam iš­girs­ti, ką jie kal­ba, to­kie ėmė klau­sy­tis už­sie­nio ra­di­jo sto­čių. Pa­ra­dok­sa­lu, bet fak­tiš­kai ka­gė­bis­tai pri­si­dė­jo prie in­for­ma­ci­jos sklei­di­mo. Žmo­nės pa­ma­tė, kad Lie­tu­vo­je yra to­kių, ku­rie ge­ba vie­šai iš­sa­ky­ti sa­vo nuo­mo­nę, nors re­ži­mas juos ir te­ro­ri­zuo­ja.

1978 m. A. Ter­lec­kas su ke­liais ben­dra­min­čiais įkū­rė po­grin­di­nę Lie­tu­vos lais­vės ly­gą: Ly­ga pa­skel­bė pa­grin­di­niu sa­vo tiks­lu lai­kan­ti Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mo at­sta­ty­mą. Ji lei­do sa­vo spau­dą. Jo­je bu­vo pa­skelb­ta, kad Ly­ga ne­ve­da sa­vo na­rių ap­skai­tos, to­dėl kiek­vie­nas Lie­tu­vos pi­lie­tis ga­li lai­ky­ti sa­ve tos or­ga­ni­za­ci­jos na­riu ir kur­ti jos pa­da­li­nius. Taip da­ry­ti ver­tė par­ti­za­ni­nio ka­ro pa­tir­tis: bet ko­kių pro­to­ko­lų kau­pi­mas ar sa­vo na­rių są­ra­šų su­da­ry­mas ga­li tap­ti di­džiau­siu lai­mi­kiu ka­gė­bis­tams (par­ti­za­ni­nės ko­vos me­tu dėl ap­tik­tų ar­chy­vų daug ko­vo­to­jų at­si­dū­rė GULAG‘e). Be to, sau­gu­mie­čių sam­do­mi pro­vo­ka­to­riai, vyk­dy­da­mi sa­vo šei­mi­nin­kų už­duo­tis, iš nai­vuo­lių kur­da­vo įvai­rius są­ra­šus, kad taip iš­gau­dy­tų po­ten­cia­lius prie­šus. Pats fak­tas apie to­kios or­ga­ni­za­ci­jos bu­vi­mą kė­lė ne­ri­mą sau­gu­mie­čiams. Jie ne­ga­lė­jo at­si­skai­ty­ti sa­vo še­fams Mask­vo­je, ką nu­vei­kė ban­dy­da­mi iš­aiš­kin­ti tos or­ga­ni­za­ci­jos na­rius.

1979 m. iš­pla­tin­ta 45 pa­bal­ti­jie­čių char­ti­ja, ku­rio­je pa­sa­ky­ta, kad Lie­tu­vos, Lat­vi­jos ir Es­ti­jos anek­si­ja įvyk­dy­ta po Mo­lo­to­vo-Rib­ben­tro­po san­dė­rio. Tai nei­gė mi­tą apie sa­va­no­riš­ką Bal­ti­jos vals­ty­bių įsi­jun­gi­mą į TSRS, to­dėl char­ti­ja ra­gi­no nu­trauk­ti šių ša­lių oku­pa­ci­ją. Char­ti­ją pa­si­ra­šė 45 as­me­nys sa­vo tik­ro­mis pa­var­dė­mis – jau vien dėl am­žiaus jų ne­ga­li­ma bu­vo įtar­ti ry­šiais su na­ciais. Tai pa­da­rė efek­tą: 45 pa­bal­ti­jie­čių char­ti­ja ta­po įvai­rių tarp­tau­ti­nių or­ga­ni­za­ci­jų svars­ty­mo ob­jek­tu: 1983 sau­sio 13 d. Eu­ro­pos Par­la­men­tas pri­ėmė re­zo­liu­ci­ją dėl pa­dė­ties Lie­tu­vo­je, Lat­vi­jo­je ir Es­ti­jo­je – pir­mą kar­tą per vi­są oku­pa­ci­jos lai­ko­tar­pį šis klau­si­mas svars­ty­tas au­to­ri­te­tin­ga­me tarp­tau­ti­nia­me fo­ru­me.

1979 m. spa­lio 30 die­ną A. Ter­lec­kas bu­vo nu­teis­tas 3 me­tams la­ge­rio ir 5 me­tams trem­ties.

Lie­tu­vos Hel­sin­kio gru­pė, Ti­kin­čių­jų tei­sėms gin­ti ka­ta­li­kų ko­mi­te­tas ir Lie­tu­vos lais­vės ly­ga sky­rė­si sa­vo tiks­lais: dvi pir­mo­sios ak­cen­ta­vo žmo­gaus tei­ses, o A. Ter­lec­ko va­do­vau­ja­ma Ly­ga – Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mo at­sta­ty­mą. Skir­tu­mai aiš­kiai ma­ty­ti iš po­grin­džio spau­dos: ir „Lais­vės šauk­lys“, ir „Per­spek­ty­vos“ ak­cen­ta­vo Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės at­ga­vi­mo pro­ble­mas, o ki­ti – žmo­gaus, vi­sų pir­ma ti­kin­čių­jų, tei­ses, jie ne­kal­bė­jo apie vals­ty­bės ne­pri­klau­so­my­bę. Taip at­si­ra­do ta­ko­skyra tarp Lie­tu­vos Hel­sin­kio gru­pės, Ti­kin­čių­jų tei­sėms gin­ti ka­ta­li­kų ko­mi­te­to ir A. Ter­lec­ko va­do­vau­ja­mos Lais­vės ly­gos: pir­mie­ji sie­kė veik­ti TSRS įsta­ty­mų ri­bo­se, pa­brėž­da­mi, kad ne­si­lai­ko­ma vei­kian­čių įsta­ty­mų, Hel­sin­kio de­kla­ra­ci­jos, tai įro­di­nė­jo kon­kre­čiais pa­vyz­džiais, o Lais­vės ly­ga tei­gė: Lie­tu­va yra oku­puo­ta, to­dėl įsta­ty­mai Lie­tu­vo­je ne­tu­ri ga­lios, svar­biau­sias tiks­las – ne­pri­klau­so­my­bės at­ga­vi­mas, oku­pa­ci­nės ka­riuo­me­nės iš­ve­di­mas. Šio­mis nuo­sta­to­mis Lais­vės ly­ga va­do­va­vo­si iki pat ga­lu­ti­nio Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mo įtvir­ti­ni­mo.

1987 m. pra­džio­je su­grį­žęs iš trem­ties Ma­ga­da­no sri­ty­je, A. Ter­lec­kas tę­sė sa­vo veik­lą. Da­bar jis ban­dė iš­nau­do­ti vi­sas le­ga­lias prie­mo­nes, nes jos su­si­lau­kia di­des­nio žmo­nių dė­me­sio. Lais­vės ly­ga tę­sė veik­lą le­ga­liai.

1987 m rug­pjū­čio 23 d. A. Ter­lec­ko va­do­vau­ja­ma Lais­vės ly­ga Vil­niu­je prie Ado­mo Mic­ke­vi­čiaus pa­min­klo or­ga­ni­zuo­ja mi­tin­gą gė­din­gam Mo­lo­to­vo-Rib­ben­tro­po suo­kal­biui pa­mi­nė­ti. Nors bū­ta drau­di­mų ir gra­si­ni­mų, mi­tin­gas įvy­ko. Šio fak­to jau ne­ga­li­ma bu­vo nu­ty­lė­ti. In­for­ma­ci­ja smel­kė­si į vi­sus Lie­tu­vos kam­pe­lius. Ją iš­gir­do ir be­jaus­miai Va­ka­rai. Prieš or­ga­ni­za­to­rius grieb­ta­si sank­ci­jų, bet jos ne­pri­ly­go anks­tes­nėms. Žmo­nės pa­ju­to, kad ga­li­ma pro­tes­tuo­ti. Jau ne­be­ga­li­ma bu­vo teig­ti, kad Lie­tu­vo­je vi­si pa­ten­kin­ti esa­ma pa­dė­ti­mi. Kal­bos apie mi­tin­gą prie Ado­mo Mic­ke­vi­čiaus pa­min­klo ne­ti­lo iki vė­ly­vo ru­dens.

Tų me­tų lap­kri­čio 26 d. klu­bas Is­to­ri­ja ir kul­tū­ra Moks­lų aka­de­mi­jos sa­lė­je or­ga­ni­za­vo dis­ku­si­ją „Is­to­ri­nė tie­sa“. Sa­lė­je bu­vo ke­li šim­tai vil­nie­čių, dau­ge­lis bū­si­mų Są­jū­džio ly­de­rių. Bu­vo kal­ba­ma apie mū­sų is­to­ri­jos moks­lų būk­lę, is­to­ri­nių fak­tų klas­to­ji­mą. Dis­ku­si­ją ve­džiau drau­ge su ra­šy­to­ju Vy­tau­tu Bub­niu. Žo­džio pa­pra­šė „eko­no­mis­tas A. Ter­lec­kas“. Su­tei­kiau pa­brėž­da­mas: „Žo­dis drau­gui A. Ter­lec­kui.“

Jis iš­dės­tė sa­vo po­žiū­rį į ar­tė­jan­čią Va­sa­rio 16-osios su­kak­tį: suo­miai šven­čia sa­vo ne­pri­klau­so­my­bės at­ga­vi­mą gruo­džio 6 die­ną, len­kai – lap­kri­čio 11 die­ną, ko­dėl gi mes ne­ga­li­me švęs­ti Va­sa­rio 16-osios? „Švęs Lie­tu­va va­sa­rio 16-ąją ar ne, pri­klau­sys ne nuo A. Ter­lec­ko, V. Bo­gu­šio bei N. Sa­dū­nai­tės, bet nuo KGB pul­ki­nin­ko Čes­na­vi­čiaus…“ Į tri­bū­ną įsi­ver­žė jau­nas is­to­ri­kas Al­fre­das Bum­blaus­kas. Jis iš­va­di­no A. Ter­lec­ką pro­vo­ka­to­rium, o pir­mi­nin­kau­jan­čius „ne­at­sa­kin­gais as­me­ni­mis“. Sa­lė­je ki­lo su­maiš­tis. Į tri­bū­ną dar sy­kį pa­ki­lo aka­de­mi­kas Juo­zas Jur­gi­nis. Jis pa­aiš­ki­no, kad ci­vi­li­zuo­to­je vi­suo­me­nė­je kiek­vie­nas žmo­gus tu­ri tei­sę tu­rė­ti sa­vo nuo­mo­nę. Net jei­gu ji ir ne­tei­sin­ga, jis ne­bū­ti­nai yra pro­vo­ka­to­rius. Šis mo­men­tas lė­mė ryš­kų po­sū­kį klu­bo veik­lo­je: jo da­ly­viai drą­siau ėmė kal­bė­ti apie Lie­tu­vos pro­ble­mas.

1988 m. bir­že­lį su­si­for­ma­vo Są­jū­dis. Jo ini­cia­ty­vi­nė gru­pė bir­že­lio 24 d. pa­kvie­tė TSKP XIX kon­fe­ren­ci­jos de­le­ga­tus da­bar­ti­nė­je Ka­ted­ros aikš­tė­je (ta­da Ge­di­mi­no) su­si­tik­ti su vil­nie­čiais. LKP CK at­si­dū­rė dvi­pras­miš­ko­je pa­dė­ty­je: M. Gor­ba­čio­vas rei­ka­la­vo vie­šai dis­ku­tuo­ti, su­si­ti­ki­nė­ti su žmo­nė­mis, o čia bi­jo­ma, va­di­na­si, lau­žo­mi M. Gor­ba­čio­vo nu­ro­dy­mai.

LKP CK jau­tė sa­vo be­jė­giš­ku­mą. Ofi­cia­laus lei­di­mo iki pas­ku­ti­nės mi­nu­tės mi­tin­gui ne­da­vė, ta­čiau ne­pa­skel­bė ir drau­di­mo. Aikš­tė­je rin­ko­si tūks­tan­čiai vil­nie­čių. Ne­ži­no­ta, ar kas iš de­le­ga­tų at­vyks, ar ne. Pa­ga­liau ke­li pa­si­ro­dė. O prie tri­bū­nos A. Ter­lec­kas su Tri­spal­ve5 . At­vy­kė­liai su­si­gū­žė. Ne­ži­no­jo, kaip elg­tis. Pa­si­ro­dy­ti bai­liais ne­si­no­rė­jo, bet bai­su Mask­vos. LKP CK vei­kė­jai su­vo­kė: jei­gu da­bar ne­su­re­a­guos, ar­ti­miau­siu lai­ku vė­lia­vos su­ple­vė­suos vi­sur.

Po trum­pų de­ry­bų su Ro­mu­al­du Ozo­lu, An­ta­nas Ter­lec­kas nu­lei­do vė­lia­vą, bet kai de­le­ga­tai pa­ki­lo į tri­bū­ną, vėl iš­kė­lė. Aikš­tė­je pa­si­ro­dė ir dau­giau Tri­spal­vių aukš­čiau­sių ma­rio­ne­ti­nių Lie­tu­vos pa­rei­gū­nų pa­no­sė­je. Iki tol už vė­lia­vos iš­kė­li­mą bu­vo bau­džia­ma. Da­bar nie­kas ne­nu­ken­tė­jo. Žmo­nės drą­sė­jo ir la­biau pa­si­ti­kė­jo sa­vo ga­lia. Duo­tas im­pul­sas vei­kė.

Apie tik­rą ir ta­ria­mą A. Ter­lec­ko veik­lą Lie­tu­vo­je ėmė sklis­ti įvai­rūs pa­sa­ko­ji­mai, net anek­do­tai. Pri­si­me­nu to­kį pa­sa­ko­ji­mą, be abe­jo, tau­to­sa­ki­nį, pa­skleis­tą, grei­čiau­siai, Ter­lec­ko drau­gų. Ne­va 1988 m. lie­pos 12 d. A. Ter­lec­kas pa­pra­šė lei­di­mo pa­dė­ti prie V. Le­ni­no pa­min­klo pa­dė­kos vai­ni­ką su už­ra­šu: „Pir­ma­jam ru­sui, pri­pa­ži­nu­siam Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę“. At­si­sa­ky­mas duo­ti lei­di­mą pa­dė­ti vai­ni­ką prie V. Le­ni­no pa­min­klo ga­lė­jo bū­ti in­ter­pre­tuo­ja­mas kaip ne­gir­dė­tas Lie­tu­vos val­džios įžū­lu­mas: ji ska­ti­no vi­so­mis pro­go­mis reikš­ti pa­gar­bą V. Le­ni­nui, o da­bar kaž­ko­dėl drau­džia. Bū­tent iš šio pa­sa­ko­ji­mo dau­ge­lis su­ži­no­jo, kad bol­še­vi­ki­nė Ru­si­ja vie­na iš pir­mų­jų bu­vo pri­vers­ta pa­svei­kin­ti ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos gi­mi­mą (tai­gi Lie­tu­vą pri­pa­ži­no ne ko­kie im­pe­ria­lis­tai, o pats V. Le­ni­nas). A. Ter­lec­ko var­das skam­bė­jo vis gar­siau ir gar­siau.

Tau­ta ne die­nom, o va­lan­dom bu­do. Trys Moks­lų Aka­de­mi­jos fi­zi­kai – są­jū­di­nin­kai Ar­tū­ras Grei­čius, Ša­rū­nas Ta­lan­dis ir Ri­mas Ast­raus­kas 1988 m. lie­pos 20-ąją – rug­pjū­čio 2-ąją su Tri­spal­vė­mis or­ga­ni­za­vo dvi­ra­čių žy­gį „Lie­tu­va – ma­no na­mai“. Žmo­nės ne­ga­lė­jo at­si­ste­bė­ti re­gi­niu, bū­ria­vo­si mies­tuo­se, mies­te­liuo­se ir šiaip pa­ke­lė­se. Net ato­mi­nės elek­tri­nės gy­ven­vie­tė­je, tuo­met va­din­to­je Snieč­ku­mi, ku­ria­me gy­ve­no be­veik vien ru­sa­kal­biai, nie­ko ne­at­si­ti­ko rug­sė­jį iš­vy­dus Tri­spal­vę. Dau­ge­lis pir­mą kar­tą su­ži­no­jo, kad tai ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos vė­lia­va. Jų ne­iš­gąs­di­no ir at­vy­kęs An­ta­nas Ter­lec­kas. Po dvi­ra­ti­nin­kų žy­gio su Tri­spal­vė­mis per Lie­tu­vą ir žmo­nių re­ak­ci­jos į tai, val­džiai nie­ko ki­to ne­be­li­ko, kaip su­si­tai­ky­ti su Tri­spal­ve – Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mo sim­bo­liu.

Pra­ėjus me­tams nuo mi­tin­go prie Ado­mo Mic­ke­vi­čiaus pa­min­klo, Vil­niu­je Vin­gio par­ke įvy­ko gran­dio­zi­nis mi­tin­gas Mo­lo­to­vo-Rib­ben­tro­po suo­kal­biui pa­žy­mė­ti, šį kar­tą jį ren­gė Lie­tu­vos per­si­tvar­ky­mo są­jū­džio ini­cia­ty­vi­nė gru­pė. Lei­di­mas bu­vo gau­tas. Da­ly­va­vo net ke­li val­džios pa­rei­gū­nai, net tie, ku­rie prieš me­tus smer­kė Lais­vės ly­gos or­ga­ni­zuo­tą mi­tin­gą.

1939 m. rug­sė­jo 28 d. bu­vo pa­si­ra­šy­ti pa­pil­do­mi slap­ti pro­to­ko­lai prie 1939 m. rug­pjū­čio 23 d. Drau­gys­tės ir sie­nų su­tar­ties tarp na­cis­ti­nės Vo­kie­ti­jos ir So­vie­tų Są­jun­gos. Bū­tent jie nu­lė­mė, kad Lie­tu­va bū­tų per­duo­ta Ta­ry­bų Są­jun­gos įta­kos sfe­rai. A. Ter­lec­ko va­do­vau­ja Lais­vės ly­ga nu­spren­dė šią da­tą pa­žy­mė­ti ir su­reng­ti mi­tin­gą. Val­džia ne­da­vė su­ti­ki­mo. Są­jū­džio va­do­vy­bė tak­ti­niais su­me­ti­mais mi­tin­go vie­šai ne­rė­mė, bet ir ne­at­si­ri­bo­jo. Kaip vė­liau pa­si­ro­dė, to­kia tak­ti­ka pa­si­tei­si­no (ji lei­do Są­jū­džiui su­vai­din­ti tar­pi­nin­ko vaid­me­nį).

Rug­sė­jo 28-tą Ge­di­mi­no aikš­tė­je ir jos pri­ei­go­se rin­ko­si tūks­tan­čiai žmo­nių. Lie­tu­vos ma­rio­ne­tės nu­spren­dė jė­ga juos iš­vai­ky­ti. Ta die­na į Lie­tu­vos is­to­ri­ja įė­jo kaip „ba­na­nų ba­lius“. Pa­nau­do­ta jė­ga su­si­lau­kė iki tol ne­re­gė­to žmo­nių pa­si­pik­ti­ni­mo, nors val­dan­tie­ji ir to­liau mė­gi­no de­monst­ruo­ti sa­vo ga­lią. Lie­tu­vo­je su­si­da­rė kri­ti­nė si­tu­a­ci­ja. Ji ne juo­kais iš­gąs­di­no ir Mask­vos vir­šū­nes, nes mi­tin­gas iš­vai­ky­tas be jos lei­di­mo ir aiš­kių mo­ty­vų.

Glais­ty­ti pa­dė­ties į Vil­nių at­vy­ko Mask­vos emi­sa­rai. Jie su­si­ti­ki­nė­jo ir su Są­jū­džio vei­kė­jais, svars­tė, kaip iš­bris­ti iš su­si­da­riu­sios pa­dė­ties. Bu­vo aiš­ku, kad bū­ti­na pa­keis­ti at­sa­kin­gus už pa­nau­do­tą jė­gą vei­kė­jus. Ini­cia­ty­vi­nės gru­pės na­rių nuo­mo­nė bu­vo vie­nin­ga – bū­ti­na at­sta­ty­din­ti LKP CK pir­mą­jį sek­re­to­rių Rim­gau­dą Son­gai­lą kaip pa­grin­di­nį su­si­do­ro­ji­mo ini­cia­to­rių. Mask­vos emi­sa­rai pri­ta­rė, bet vie­šu­mo po­li­ti­kos są­ly­go­mis Mask­va pa­ti sa­vo va­lia jau ne­ga­lė­jo ka­po­ti res­pub­li­kų va­do­vų gal­vų: rei­kia vie­ti­nių pa­siū­ly­mų (tai bu­vo jau vi­sai nau­ja). Jų nuo­mo­ne, pa­siū­ly­mai at­leis­ti pa­rei­gū­nus tu­ri ei­ti iš Są­jū­džio ko­mu­nis­tų. Pa­pra­šė Lie­tu­vos per­si­tvar­ky­mo są­jū­džio ini­cia­ty­vi­nės gru­pės pa­ra­mos, kvie­tė ne­pa­si­duo­ti eks­tre­mis­tų iš Ly­gos įta­kai. Ži­no­ma, su­si­ti­ki­mo su mask­vie­čiais da­ly­viai tei­gė ne­pa­si­duo­sią. For­ma­vo­si aiš­kios žai­di­mo su Ly­ga tai­syk­lės. Šį klau­si­mą rei­kė­tų ap­tar­ti at­ski­rai, bet tai ki­ta te­ma.

1988 m. spa­lio 4 d. tu­rė­jo įvyk­ti LKP CK ple­nu­mas. Mask­vos nu­ro­dy­mu į jį bu­vo kvie­čia­mi LPS ini­cia­ty­vi­nės gru­pės ko­mu­nis­tai, o ke­liems, ku­riuos pa­rinks pa­tys są­jū­di­nin­kai, bus leis­ta pa­si­sa­ky­ti ir iš­dės­ty­ti sa­vo po­zi­ci­ją dėl rug­sė­jo 28 d. įvy­kių. Ple­nu­mo iš­va­ka­rė­se iki iš­nak­tų po­sė­džia­vo Są­jū­džio ini­cia­ty­vi­nė gru­pė, gau­siai da­ly­vau­jant vil­nie­čiams. Svars­ty­ta, kas tu­rė­tų vie­šai pa­rei­ka­lau­ti R. Son­gai­los at­si­sta­ty­di­ni­mo. Sa­va­no­rių bu­vo ne tiek jau daug, nes bu­vo aiš­ku: jei­gu R. Son­gai­lai pa­vyk­tų iš­si­lai­ky­ti, pa­siū­ly­mo au­to­rius skau­džiai nu­ken­tė­tų. Po il­gų dis­ku­si­jų su­ti­kau šią mi­si­ją at­lik­ti. Ple­nu­mui va­do­va­vę CK šu­lai ži­no­jo, apie ką kal­bė­siu, ne­no­rė­jo su­teik­ti man žo­džio. Šio­je si­tu­a­ci­jo­je pa­dė­jo A. Ter­lec­kas.

A. Ter­lec­ko ra­gi­na­mi prie LKP CK pa­sta­to su­si­rin­ko ke­li šim­tai vil­nie­čių. Ly­gos va­do­vas pa­reiš­kė, kad iš pa­sta­to ne­leis iš­ei­ti nė vie­nam funk­cio­nie­riui, kol man ne­bus leis­ta kal­bė­ti. Vi­si ži­no­jo, kad A. Ter­lec­kas ne­juo­kau­ja. Jė­ga iš­vai­ky­ti ap­sup­ties da­ly­vius jau bu­vo ne­įma­no­ma. Bu­vo aiš­ku, kas bū­tų to­kio įsa­ky­mo da­vė­jams. Juo la­biau, kad ir TSKP CK at­sto­vas pri­ta­rė, kad kal­bė­čiau. Ir man bu­vo su­teik­tas žo­dis. Su­ži­no­ję tai, A. Ter­lec­kas ir mi­nia ma­ne pa­svei­ki­no ir tai­kiai iš­si­skirs­tė.

San­ty­kiai tarp Lie­tu­vos per­si­tvar­ky­mo są­jū­džio ir Lie­tu­vos lais­vės ly­gos klos­tė­si sub­ti­liai. For­ma­laus su­si­ta­ri­mo ne­bu­vo. Kei­čian­tis nuo­mo­nė­mis glau­džiau­sius san­ty­kius su Ly­ga pa­lai­kė Ar­tū­ras Sku­čas. Su A. Ter­lec­ku tek­da­vo su­si­tik­ti ir man. Kar­tą to­kia­me po­kal­by­je be­snie­gę 1988 m. žie­mą da­ly­va­vo Alo­y­zas Sa­ka­las. Fak­tiš­kai vy­ko pa­si­skirs­ty­mas vaid­me­ni­mis.

Lais­vės ly­gos pa­grin­di­nis rei­ka­la­vi­mas bu­vo oku­pa­ci­nio re­ži­mo lik­vi­da­vi­mas, ne­pri­klau­so­mos vals­ty­bės at­sta­ty­mas. Ši­to­kia po­zi­ci­ja bu­vo nau­din­ga Są­jū­džiui (lei­do jam ma­nev­ruo­ti). Dėl sa­vo rei­ka­la­vi­mų A. Ter­lec­kas pel­nė kraš­tu­ti­nio ra­di­ka­lo var­dą. Iš­puo­liai prieš Lie­tu­vos Hel­sin­kio gru­pę ir Ti­kin­čių­jų tei­sėms gin­ti ka­ta­li­kų ko­mi­te­tą su­sil­pnė­jo. Mi­nė­tos or­ga­ni­za­ci­jos kal­bė­jo apie žmo­gaus tei­ses, Są­jū­džio vei­kė­jai – apie bū­ti­ny­bę de­mo­kra­tizuoti ša­lies val­dy­mą. Mask­va to ne­bi­jo­jo, o Lais­vės ly­gos rei­ka­la­vi­mai kė­lė jai siau­bą. Fak­tiš­kai Ly­ga ren­gė dir­vą ko­vai už Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę. Pats A. Ter­lec­kas mėg­da­vo sa­ky­ti: „Aš esu ber­niu­kas mu­ši­mui“. Mask­va to­le­ra­vo Są­jū­dį, kol šis vie­šai pa­skel­bė, kad sieks Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mo at­sta­ty­mo.

Lie­tu­vos per­si­tvar­ky­mo są­jū­džio va­do­vy­bės el­ge­sio mo­ty­vas bu­vo: nie­ka­da ne­rei­kia sa­ky­ti to, kam dar ne­at­ėjo lai­kas. Ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, ar Są­jū­dis ne­pri­klau­so­my­bės link evo­liu­cio­na­vo, ar lai­kė­si anks­čiau įvar­din­to prin­ci­po. Aš ga­liu kal­bė­ti tik apie sa­ve ir man ar­ti­mus žmo­nes. Taip, Juo­zas Bu­la­vas, Mar­ce­li­jus Mar­ti­nai­tis, Ro­mu­al­das Ozo­las, In­gė Luk­šai­tė, Mei­lė Luk­šie­nė vi­sa­da ti­kė­jo, kad mū­sų vals­ty­bė taps ne­pri­klau­so­ma, kad rei­kia ne­pra­leis­ti is­to­ri­jos su­teik­to šan­so. Kad ir aš taip gal­vo­jau, ga­li pa­tvir­tin­ti ne vie­nas di­si­den­tas, tarp jų An­ta­nas Ter­lec­kas.

Tuo me­tu su­ar­tė­jau su Vik­to­ru Pet­ku­mi. Kai jo ini­cia­ty­va bu­vo įkur­ta Lie­tu­vos žmo­gaus tei­sių aso­cia­ci­ja, V. Pet­kus pa­siū­lė man bū­ti šios or­ga­ni­za­ci­jos stei­gi­mo ini­cia­ty­vi­nės gru­pės na­riu. Ta­pau aso­cia­ci­jos sig­na­ta­ru6 , jos na­rys esu iki šiol. Apie Hel­sin­kio gru­pę bu­vau ne­ma­žai gir­dė­jęs, bet anks­čiau su V. Pet­kum as­me­niš­kai ne­bu­vau pa­žįs­ta­mas, nors mū­sų ke­liai ir kry­žia­vo­si. Vė­liau V. Pet­kus pa­pa­sa­ko­jo, jog lan­kė­si vie­šo­se ma­no pa­skai­to­se.

Są­jū­džio per­ga­lė TSRS liau­dies de­pu­ta­tų rin­ki­muo­se at­vė­rė ke­lią į Ne­pri­klau­so­my­bę. Rei­kė­jo pa­de­monst­ruo­ti oku­pan­tams tau­tos su­si­tel­ki­mą. Tai su­pra­to pa­grin­di­nės Lie­tu­vos po­li­ti­nės jė­gos: ne­ga­li­ma leis­tis bū­ti Mask­vos skal­do­miems. Šis sie­kis pa­tvir­tin­tas 1989 m. rug­pjū­čio 6 d. Got­lan­do sa­lo­je (Šve­di­ja) pa­si­ra­šy­ta­me ko­mu­ni­ka­te. Ja­me pa­sa­ky­ta: „Vi­sų pa­sau­lio lie­tu­vių tiks­las yra ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos at­kū­ri­mas.“ Jį pa­si­ra­šė ir A. Ter­lec­kas.

Pa­tei­kiau tik ke­lis epi­zo­dus iš A. Ter­lec­ko veik­los. Taip, ma­nau, pa­si­tar­nausiu is­to­ri­niam tei­sin­gu­mui. A. Ter­lec­kas, V. Pet­kus ir jų ben­dra­min­čiai anks­čiau ne­gu ki­ti su­pra­to, kad vien po­grin­di­ne veik­la ne­daug ką pa­siek­si. Rei­kia veik­ti vie­šai. Ir vie­šu­mas iš­ju­di­no Lie­tu­vą. Veik­la po Ne­pri­klau­so­my­bės at­ga­vi­mo – ki­ta te­ma, kaip ir ki­tos pro­ble­mos, to­dėl jų sa­vo ra­ši­ny­je ir ne­lie­čiu.

Da­bar ofi­cia­lūs Lie­tu­vos sluoks­niai sie­kia per­ra­šy­ti is­to­ri­ją. Jei­gu ir to­liau tuo ke­liu bus ei­na­ma, tu­rė­si­me pa­min­klus A. Snieč­kui, o vi­si tie, ku­rie sto­vė­jo prie Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mo at­sta­ty­mo iš­ta­kų, bus vėl ti­tu­luo­ja­mi avan­tiū­ris­tais, kaip tai ban­dy­ta da­ry­ti Są­jū­džiui įgau­nant pa­grei­tį. Ne­gi pa­vyks įti­kin­ti tau­tą, kad Ne­pri­klau­so­my­bę iš­ko­vo­jo as­me­nys, ku­rie bai­min­gai ste­bė­jo di­si­den­tų, vė­liau są­jū­di­nin­kų veiks­mus?

Skir­čiau tris ap­ra­šy­tos veik­los eta­pus: A. Ter­lec­ko pa­si­sa­ky­mas Vil­niaus uni­ver­si­te­te 1966 m. ru­de­nį di­ser­ta­ci­jos gy­ni­mo me­tu; Hel­sin­kio gru­pės, Ti­kin­čių­jų tei­sių gy­ni­mo ko­mi­te­to pa­reiš­ki­mai ir 45 pa­bal­ti­jie­čių char­ti­ja  1976–1979 m. ir pa­ga­liau tre­čias – mi­tin­gas prie Ado­mo Mic­ke­vi­čiaus pa­min­klo 1987 m. rug­pjū­čio 23 d.

Kai bai­mė dės­ty­ti sa­vo min­tis iš­blė­so, su­si­for­ma­vo trys ju­dė­ji­mų kryp­tys, sie­kian­čios de­mo­kra­tizuoti im­pe­ri­ją, at­gau­ti Ne­pri­klau­so­my­bę. Bū­tų nai­vu kal­bė­ti apie ko­kį nors ko­or­di­na­vi­mą, nors as­me­ni­nių kon­tak­tų bū­ta. Kiek ži­nau, su V. Pet­ku­mi ben­dra­vo Mar­ce­li­jus Mar­ti­nai­tis ir kai ku­rie ki­ti man ar­ti­mi žmo­nės, bet ne­su įpa­rei­go­tas už juos kal­bė­ti. Iki 1988 me­tų ne­bu­vo jo­kio vie­nin­go ko­or­di­na­ci­nio cen­tro ir ne­ži­nau, ar bū­ta pa­stan­gų to­kį su­kur­ti. Ma­nau, kad kiek­vie­na po­li­ti­nė jė­ga vei­kė pa­gal sa­vo iš­ga­les ir pa­li­ko gi­lius pėd­sa­kus Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je.

XX am­žiaus pas­ku­ti­niais de­šimt­me­čiais im­pe­ri­ja mir­ti­nai sir­go. Be abe­jo, pa­na­šūs ju­dė­ji­mai ją de­sta­bilizavo ir pa­ren­gė dir­vą Lie­tu­vos per­si­tvar­ky­mo są­jū­džiui, Es­ti­jos ir Lat­vi­jos liau­dies fron­tams bei pa­na­šiems ju­dė­ji­mams ki­to­se im­pe­ri­jos vie­to­se.

XXX

1 B.Gen­ze­lis, Iš­ėji­mas į vie­šu­mą. Lie­tu­vos ži­nios, 2010 rug­pjū­čio 11 d.

2 V. Klum­bys. „Po­grin­džio lei­di­nys „Per­spek­ty­vos“ (1978 –1981): in­te­lek­tu­a­lio­sios sa­vi­lai­dos pra­džia Lie­tu­vo­je“, Ge­no­ci­das ir re­zis­ten­ci­ja, 2002, Nr. 2(12), p. 179–208

3 Apie A. Ter­lec­ką daug iš­girs­da­vau iš sa­vo žmo­nos vy­res­nio­sios se­sers duk­ters Lai­mos Gu­dė­nai­tės. Ji mo­kė­si vie­no­je kla­sė­je ir sė­dė­jo vie­na­me suo­le su Ter­lec­ko duk­ra Vi­li­ja. Vė­liau abi stu­di­ja­vo Vil­niaus uni­ver­si­te­to fi­lo­lo­gi­jos fa­kul­te­te. Joms skai­čiau Vi­suo­ti­nės fi­lo­so­fi­jos is­to­ri­jos kur­są. Jos bu­vo ge­riau­sios drau­gės iki Lai­mos mir­ties (ji mi­rė vos su­lau­ku­si pen­kias­de­šim­ties – ne­pri­klau­so­mo­je Lie­tu­vo­je dir­bo kraš­to ap­sau­gos sis­te­mo­je).

4 P. Rim­ke­vi­čius. Dergš­tai. „Kom­jau­ni­mo tie­sa“, 1974 m. ko­vo 30 d. (kiek pa­žįs­tu tuo­me­ti­nius šio laik­raš­čio va­do­vus, ne­įsi­vaiz­duo­ju, kad toks straips­nis ga­lė­tų pa­si­ro­dy­ti jų ini­cia­ty­va).

5 Pir­mą sy­kį vie­šai Tri­spal­vę iš­kė­lė bu­vęs par­ti­za­nas Le­o­nas Lau­rins­kas 1988 m. bir­že­lio 14 d. Lie­tu­vos Lais­vės ly­gos su­reng­ta­me mi­tin­ge Ge­di­mi­no aikš­tė­je.

6 Lie­tu­va ir žmo­gaus tei­sės. I kny­ga – do­ku­men­tų ir straips­nių rin­ki­nys. Vil­nius, 2008, p. 37.

Nuotraukoje: legenda tapęs Antanas Terleckas.

Laikraštis „XXI amžius”.

2011.09.02