Nešunuodegiavęs žurnalistas


Print

Rug­pjū­čio mėnesį su­ka­ko dve­ji me­tai, kai ne­te­ko­me vie­no ta­len­tin­giau­sių ir są­ži­nin­giau­sių ka­ta­li­kiš­kos spau­dos žur­na­lis­tų, „XXI am­žiaus“ ben­dra­dar­bio, mie­lo plunks­nos bro­lio, nuo­šir­daus bi­čiu­lio Pet­ro Ka­ti­no.

Kiek­vie­no „XXI am­žiaus“ skai­ty­to­jo šir­dy­je Pet­ras Ka­ti­nas pa­li­ko gi­lią bry­dę; sa­vo įti­ki­na­mais straips­niais, pui­kiai ar­gu­men­tuo­ta fak­tų kal­ba, jis for­ma­vo mū­sų pa­sau­lė­jau­tą ir ati­tin­ka­mą žvilgs­nį į ne­leng­vo mū­sų tau­tai lai­ko­tar­pio po­li­ti­ką, vals­ty­bės val­dy­mą, kul­tū­rą, tau­tos eg­zis­ten­ci­jos pa­grin­dus. Pa­ė­mu­si į ran­kas „XXI am­žių“ vi­sa­da pir­miau­sia per­skai­ty­da­vau re­dak­to­riaus ve­da­mą­jį ir Pet­ro Ka­ti­no straips­nius. Ras­da­vau juo­se at­sa­ky­mus į vi­sus rū­pi­mus klau­si­mus. Daž­niau­siai mū­sų nuo­mo­nės su­tap­da­vo, o jei­gu kar­tais ne­su­tap­da­vo, po ku­rio lai­ko įsi­ti­kin­da­vau, kad žur­na­lis­tas bu­vo tei­sus.

Žur­na­lis­to, kaip ir moks­li­nin­ko, biog­ra­fi­ja – vi­sa­da yra jo bib­lio­grafija. Pet­ro Ka­ti­no se­sers Pal­my­ros Ka­ti­nai­tės, mie­lų jo ben­dra­žy­gių Da­lios Ci­dzi­kai­tės, Ro­mo Ba­ce­vi­čiaus, Vir­gi­ni­jos Ci­ru­tie­nės ir Auš­ros Šuo­py­tės su­da­ry­ta jo pa­ra­šy­tų dar­bų bib­lio­grafinė ro­dyk­lė liu­di­ja, ko­kia in­ten­sy­vi ir pro­duk­ty­vi bu­vo Pet­ro Ka­ti­no kū­ry­bi­nė veik­la. Abe­jo­ju, ar ku­ris nors ki­tas žur­na­lis­tas Lie­tu­vo­je bū­tų tiek pa­ra­šęs. O juk kiek­vie­nas straips­nis – kū­rė­jo šir­dies lieps­na, emo­ci­nis de­gi­mas, ku­ris gal­būt ir su­de­gi­no kū­rė­jo gy­ve­ni­mą.

Žur­na­lis­to Pet­ro Ka­ti­no bib­lio­grafijos aruo­de – 4011 straips­nių, fel­je­to­nų, in­for­ma­ci­nių ap­žval­gų, kny­gų re­cen­zi­jų. Iš jų – 78 iš­spaus­din­ti JAV lie­tu­vių dien­raš­ty­je „Drau­gas“ (Či­ka­ga); krikš­čio­niš­kos min­ties, kul­tū­ros ir vi­suo­me­nės laik­raš­ty­je „XXI am­žius“ – 1888, Kau­no ap­skri­ties laik­raš­ty­je „Kau­no kraš­tas“ (1994–1995) – 143, laik­raš­ty­je „Ma­no ver­slas“ (1996–1997) – 115, Jo­na­vos laik­raš­ty­je „Nau­jie­nos“ – 26, Lie­tu­vos po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių są­jun­gos sa­vait­raš­ty­je „Trem­ti­nys“ – 606, Kau­no dien­raš­ty­je „Va­ka­ri­nis Kau­nas“ (1991–1994) – 1155.

Daug Pet­ro Ka­ti­no straips­nių bu­vo pa­skelb­ta sla­py­var­džiais: Jo­nas Bal­ni­kas, Lau­ren­ci­jus Kiš­ku­tis, Vla­das Pet­ro­nis, Pi­jus Tuš­čia­sie­lis, Jo­nas Uk­me­nis, Ka­ro­lis Rai­nys, Pa­vli­kas Mo­ro­zo­vas, Ri­čar­das Šal­čius, Vy­tau­tas Opuls­kis, Vla­das Šal­čiū­nas, Ka­ro­lis Vai­ce­kaus­kas, Pet­ras Pet­ro­nis, Pet­ras Rai­nys. Ne­ma­žai straips­nių mi­nė­tuo­se lei­di­niuo­se, pa­žy­mė­ti tik ini­cia­lais P. K. ar iš­vis ne­pa­si­ra­šy­ti.

Pet­ro Ka­ti­no pub­li­cis­ti­kos kny­ga „Il­gas bus mū­sų ke­lias…“, su­da­ry­ta ir iš­leis­ta jo se­sers Pal­my­ros Ka­ti­nai­tės, žy­mios moks­li­nės li­te­ra­tū­ros re­dak­to­rės, ir il­ga­me­čio jo ko­le­gos Ro­mo Ba­ce­vi­čiaus jau po žur­na­lis­to mir­ties 2010 me­tais, ir jo kū­ry­bos bib­lio­grafinė ro­dyk­lė, įtraukta į kny­gą, ga­li bū­ti nag­ri­nė­ja­mos kaip vi­su­ma ir kaip sa­va­ran­kiš­ki kū­ri­niai. Per­žvel­gus bib­lio­grafinę ro­dyk­lę bei jos te­ma­ti­ką, ga­li­ma drą­siai teig­ti, kad ja re­mian­tis bū­tų ga­li­ma su­da­ry­ti dar 5–6 Pet­ro Ka­ti­no pub­li­cis­ti­kos kny­gas,  kiek­vie­no­je iš jų ak­cen­tuo­jant sa­va­ran­kiš­ką jo pub­li­cis­ti­kos kryp­tį be­veik ne­bu­vo te­mų, ku­rių ne­pa­lie­tė jo ašt­ri plunks­na, ne­pri­si­lie­tė jaut­ri šir­dis, trokš­tan­ti tei­sin­gu­mo. Visgi po­li­ti­ka ir Lie­tu­vos is­to­ri­ja jo kū­ry­bo­je vi­suo­met do­mi­na­vo. Jis bu­vo tik­ras Lie­tu­vos pat­rio­tas. Kiek­vie­na Tau­tos ir Vals­ty­bės ne­sėk­mė jo šir­dy­je vė­rė­si at­vi­ra žaiz­da, ku­rią jis gy­dė vie­šai pa­skelb­da­mas vals­ty­bės ne­ga­lias ir jos ne­do­rų val­džios vy­rų ir mo­te­rų nuo­dė­mes.

Pet­ras Ka­ti­nas gal­būt vie­nin­te­lis iš vi­so Lie­tu­vos žur­na­lis­tų bū­rio ati­džiai se­kė Lie­tu­vo­je ru­sų  ir len­kų kal­bo­mis lei­džia­mus laik­raš­čius ir, kaip ra­šo sa­vo at­si­mi­ni­muo­se jo ko­le­ga Ro­mas Ba­ce­vi­čius, „Pet­ras juo­se ras­da­vo to­kių da­ly­kų, ku­riuos per­skai­čius mū­sų pat­rio­tus krės­da­vo šiur­pas ir jiems kil­da­vo klau­si­mas, ar tik­rai Lie­tu­va yra lais­va vals­ty­bė?“ (Ro­mas Ba­ce­vi­čius. Tė­vy­nės la­bui // Pet­ras Ka­ti­nas. Il­gas bus mū­sų ke­lias… K., 2010. – P. 12 – 13).

Be­je, val­džios vy­rų ir mo­te­rų – vals­ty­bės iž­do va­gių – sa­vo straips­niuo­se Pet­ras Ka­ti­nas ne­va­di­no va­gi­mis, ir kad šie jo ne­ap­kal­tin­tų, ko­le­gų pa­ta­ri­mu va­di­no tik… „mū­sų tau­tos rū­pin­to­jė­liais“. Žur­na­lis­tui dėl ašt­raus žo­džio prie­kaiš­ta­vo ne tik pa­tys di­džiau­si „mū­sų tau­tos rū­pin­to­jė­liai“, ne tik se­no­sios ko­mu­nis­ti­nės gvar­di­jos suk­čiau­si ve­te­ra­nai bei dar ag­re­sy­ves­ni ir įžū­les­ni už juos kom­jau­nuo­liš­ki „rū­pin­to­jė­liai“, iš­au­gę iš to pa­ties ide­o­lo­gi­nio kel­mo, bet net­gi ir dva­si­nin­kai.

Mums, „XXI am­žiaus“ skai­ty­to­jams, at­ro­dė, kad tuo pa­čiu tam­siau­siu  ko­mu­nis­ti­nės no­men­kla­tū­ros val­dy­mo lai­ko­tar­piu Pet­ras Ka­ti­nas bu­vo vie­nin­te­lis Lie­tu­vo­je do­ras ir są­ži­nin­gas žur­na­lis­tas, ku­ris ne šu­nuo­de­gia­vo ir rė­žė tie­są į akis vi­siems suk­čiams ir gro­buo­nims. „XXI am­žiaus“ re­dak­to­rius sa­vo straips­ny­je „Darbš­tu­mu puo­šė gy­ve­ni­mą“ da­ro prie­lai­dą, kad „dėl ašt­rių Pet­ro ko­men­ta­rų, ir ne tik dėl jų, bu­vo pa­skelb­ta blo­ka­da „XXI am­žiui“ – jo ne­ci­ta­vo Lie­tu­vos ra­di­jas ir te­le­vi­zi­ja, jo ne­pri­pa­ži­no ir „de­ši­nių­jų“ (ar to­kiais ap­si­me­tan­čių) lei­džia­mi lei­di­niai ir pa­tys po­li­ti­kai…“ (Ed­var­das Šiugž­da. Ten pat, p. 15 – 17). Kai­rie­ji ži­niask­lai­dos eks­tre­mis­tai „XXI am­žių“ va­di­no „kon­se­va­to­rių ru­po­ru“, o laik­raš­tis la­biau­siai bu­vo uja­mas „bū­tent sa­vų­jų „de­ši­nių­jų“ (Ten pat).

Pet­ro Ka­ti­no ini­cia­ty­va „XXI am­žiu­je“ at­si­ra­do cik­lai „Im­pe­ri­jos griu­vė­siuo­se“ (apie 100 straips­nių); „Pas mū­sų kai­my­nus“ (apie gy­ve­ni­mą bu­vu­sio­se Lie­tu­vos oku­pan­tė­se Ru­si­jo­je ir Len­ki­jo­je) ir „Če­čė­ni­jos skaus­mas“(Apie Ru­si­jos im­pe­ria­lis­tų gro­buo­niš­ką ka­rą šio­je Kau­ka­zo vals­ty­bė­je).

Be mi­nė­tų straips­nių cik­lų, Pet­ras Ka­ti­nas sa­vo kū­ry­bo­je daug dė­me­sio sky­rė vi­sų par­ti­jų nai­ki­na­mos lie­tu­vy­bės iš­sau­go­ji­mui Lie­tu­vo­je, sie­lo­jo­si dėl tau­ti­nio ug­dy­mo ne­sėk­mių at­kur­to­je ne­pri­klau­so­mo­je Lie­tu­vo­je, dėl tau­ti­nių ma­žu­mų, ypač len­kų, įsi­ga­lin­čio įžū­lu­mo griau­nant jau­nos at­kur­tos vals­ty­bės vals­ty­bin­gu­mo pa­ma­tus pa­gal im­pe­ria­lis­ti­nės ne­drau­giš­kos vals­ty­bės sce­na­ri­jų.

Straips­ny­je „Tau­ta iš­lie­ka, kol ne­pra­ran­da sa­vi­mo­nės“ Pet­ras Ka­ti­nas pa­si­džiau­gė pa­si­ro­džiu­sia is­to­ri­ko Al­gi­man­to Lie­kio kny­ga „Lie­tu­vos sie­nų rau­da“ (V., 1997), ku­rio­je is­to­ri­kas nu­švie­tė ko­mu­nis­tų par­ti­jos no­men­kla­tū­ri­nin­kų, kal­ban­čių len­kiš­kai – R. Ma­cei­kia­nie­co, S. Peš­ko, A. Bro­dav­skio, I. Jan­ke­le­vi­čiaus, Č. Vi­soc­kio ir ki­tų pa­stan­gas 1988–1991 me­tais at­plėš­ti nuo Lie­tu­vos vi­są Piet­ry­čių Lie­tu­vos te­ri­to­ri­ją. P. Ka­ti­no nuo­mo­ne, „įstū­mus į Sei­mą kom­par­ti­jos funk­cio­nie­rius, bu­vo mes­ta  „au­to­no­mi­jos“ kor­ta, sie­kiant, kad Są­jū­dis at­si­sa­ky­tų vi­siš­ko Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo idė­jos. Juk tau­tų kir­ši­ni­mas, pju­dy­mas, krau­jo pra­lie­ji­mas ir vals­ty­bės te­ri­to­ri­jos vien­ti­su­mo ir in­te­gralumo su­nai­ki­ni­mas – Mask­vos kla­si­ki­nis gin­klas, nau­do­ja­mas iki šiol“ (Ten pat, p. 397).

Ta­da mū­sų vals­ty­bės iš­da­vi­kams ne­bu­vo duo­tas ci­vi­li­zuo­tai vals­ty­bei de­ra­mas at­kir­tis, to­dėl ko­mu­nis­tus pa­kei­tė daug ag­re­sy­ves­nė ir įžū­les­nė kom­jau­nuo­lių au­to­no­mi­nin­kų kar­ta, drums­čian­ti vals­ty­bės ra­my­bę da­bar.

Straips­ny­je pa­tei­kia­ma „bol­še­vi­kuo­jan­čių len­kų“ už­ku­li­si­nės veik­los prieš Ne­pri­klau­so­mą Lie­tu­vą ana­li­zė, ap­gai­les­tau­ja­ma, kad to me­to ge­ne­ra­li­nė pro­ku­ra­tū­ra, va­do­vau­ja­ma A. Pau­laus­ko, nu­ma­ri­no au­to­no­mi­nin­kų by­lą, to­dėl da­bar san­ty­kiuo­se su Len­ki­ja ir tu­ri­me tai, ką tu­ri­me. 1920–1924 me­tais tarp­tau­ti­nė­mis su­tar­ti­mis Lie­tu­vai bu­vo pri­pa­žin­ta 88,1 tūkst. kv. km. te­ri­to­ri­ja, o 1990 m. ko­vo 11 d., at­kū­rus Ne­pri­klau­so­my­bę, be­li­ko tik 65,2 tūkst. kv. km. „Tai reiš­kia, kad už Lie­tu­vos sie­nų li­ko daug tūks­tan­čių kv. km. et­no­gra­fi­nių že­mių.“ Be­lie­ka tik kar­tu su straips­nio au­to­riu­mi jau vos vos be­ru­se­nan­čią vil­tį gai­vin­ti, kad „Lie­tu­va gy­vuos tol, kol lie­tu­viai jau­sis lie­tu­viais“ (Ten pat, p. 398).

Prof. Vy­tau­tas Land­sber­gis sa­vo straips­ny­je apie žur­na­lis­tą Pet­rą Ka­ti­ną ci­tuo­ja jo žo­džius: „Vals­ty­bė at­kur­ta, bet nie­kas jos la­bui ne­si­au­ko­ja. Prie val­džios ver­žia­si ma­žiau­siai tau­tos li­ki­mu su­in­te­re­suo­ti žmo­nės. Vėl nu­bu­do jau­nes­nio­jo bro­lio sin­dro­mas. Taigi, kas dau­giau, jei ne mo­ky­to­jai, dės­ty­to­jai tu­ri bent jau ban­dy­ti kur­ti to­kią vi­suo­me­nę, kad kuo di­des­nė jos da­lis pa­ti­kė­tų Lie­tu­vos vals­ty­be. Kol kas šio­je sri­ty­je pra­gied­ru­lių be­veik ne­ma­ty­ti“ (Land­sber­gis V. Tie­saus žo­džio pub­li­cis­ti­ka. Ten pat, p. 9).

Vi­so­se mo­kyk­lo­se, įskai­tant ir aukš­tą­sias, pa­trio­tiš­kes­ni mo­ky­to­jai ir dės­ty­to­jai, ne­tu­rė­ję rau­do­nų bi­lie­tų, bu­vo pir­miau­siai ap­da­lin­ti bal­tais la­pe­liais ir iš­rau­ti su šak­ni­mis. Dau­ge­lis jų pa­pil­dė skur­džiau­sių­jų gre­tas, o mo­kyk­lo­se li­ko dirb­ti M. Su­slo­vo Lie­tu­vos – „Lie­tu­va bus…. tik be lie­tu­vių!“ kū­rė­jai.

Tą pui­kiai ma­tė įžval­gus žur­na­lis­tas, sa­vo straips­ny­je „Vie­nas tarp vil­kų“ pa­ro­dęs, kaip vi­sa tai vy­ko Lie­tu­vo­je švie­ti­mo mi­nist­ro, Got­fry­do von Her­de­rio pre­mi­jos lau­re­a­to, iš­ki­liau­sio Lie­tu­vos kal­bi­nin­ko, lie­tu­vių kal­bos is­to­ri­nės gra­ma­ti­kos, dia­lek­to­lo­gi­jos, ant­ro­po­ni­mi­kos, bal­tų ly­gi­na­mo­sios kal­bo­ty­ros moks­li­nin­ko, Bal­tis­ti­kos cen­tro Lie­tu­vo­je įkū­rė­jo, Lie­tu­vos Moks­lų Aka­de­mi­jos, Šve­di­jos Ka­ra­liš­ko­sios hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų aka­de­mi­jos, Nor­ve­gi­jos ir Lat­vi­jos moks­lų aka­de­mi­jų, Lie­tu­vių ka­ta­li­kų moks­lo aka­de­mi­jos aka­de­mi­ko Zig­mo Zin­ke­vi­čiaus pa­vyz­džiu. Vi­si po­li­ti­kai ta­da, kaip van­dens į bur­nas pri­si­siur­bę, ty­lė­jo, o tuometinis prem­jeras G. Vag­no­rius, tokį Di­dį­ Lie­tu­vos žmo­gų, ko­kį Lie­tu­va gal tik po 300–500 šim­tų me­tų pa­gim­dys, kom­jau­nuo­liš­kiems ša­ka­lams ir rau­do­nie­siems vil­kams lei­do su­dras­ky­ti.

Ge­rai, kad moks­li­nin­kas kny­go­je „Kaip aš bu­vau mi­nist­ru“ pa­li­ko is­to­ri­jai tų vil­kų ir ša­ka­lų pa­var­des. Kai ku­rie iš jų da­bar Sei­me sė­di ir ku­ria Lie­tu­vo­je M. Su­slo­vo Lie­tu­vą „be lie­tu­vių“. Ieš­ko nau­jų au­kų. Jiems ne­blo­gai se­ka­si. Tau­ta vėl kaus­to­ma bai­mės dėl sa­vo tau­tiš­ku­mo, o lie­tu­viai blaš­ko­si po pa­sau­lį, ieš­ko­da­mi duo­nos kąs­nio. Ką jau kal­bė­ti apie pa­pras­tus mo­ky­to­jus ir dės­ty­to­jus, jei­gu vie­ną di­džiau­sių Lie­tu­vos švie­su­lių taip su­do­ro­jo… To­kių bu­vo šim­tai… Jų ne­be­li­ko…Ty­liai, įžeis­ti, ap­vil­ti, pa­že­min­ti, nu­skriaus­ti… jie vie­nas po ki­to pa­lie­ka šį pa­sau­lį, kaip, be­je, ir žur­na­lis­tas Pet­ras Ka­ti­nas, sun­kiau­sio­mis jo gy­ve­ni­mo mi­nu­tė­mis niū­nia­vęs: „Tik vie­no te­trokš­tu, o Vieš­pa­tie ge­ras, leisk nu­mirt po Tė­vy­nės dan­gum“.

Pet­ras Ka­ti­nas, kaip ir prieš­ka­rio Lie­tu­vos Pre­zi­den­tas An­ta­nas Sme­to­na, vie­na di­džiau­sių Tau­tos ver­ty­bių lai­kė jos di­džiuo­sius žmo­nes. Žur­na­lis­tas pa­ra­šė daug straips­nių apie mū­sų Tau­tos di­džiuo­sius – Sa­lia­mo­ną Ba­nai­tį, Vy­tau­tą Land­sber­gį-Žem­kal­nį, fo­to­me­ni­nin­ką Ja­ną Bul­ha­ką, pre­zi­den­tą An­ta­ną Sme­to­ną, prof. Vy­tau­tą Land­sber­gį, akad. Zig­mą Zin­ke­vi­čių, di­plo­ma­tą Sta­sį Lo­zo­rai­tį, po­li­to­lo­gą an­ti­ko­mu­nis­tą Vi­lių Bra­žė­ną ir ki­tus.

Ve­lio­nis pa­li­ko Lie­tu­vai ne­ma­žai straips­nių Tau­tos is­to­ri­jos klau­si­mais: apie Lie­tu­vos ir Ru­si­jos san­ty­kius is­to­ri­jos tėk­mė­je „Ne­si­kei­čian­čios im­pe­ri­jos už­ma­čios“ (2003), apie 1863 me­tų su­ki­li­mą ir ku­ni­gą An­ta­ną Mac­ke­vi­čių, vie­ną iš jo va­dų (2003), apie Vil­niaus Di­dį­jį Sei­mą (2000), iš­sa­mų žur­na­lis­ti­nį ty­ri­mą apie Ma­žo­sios Lie­tu­vos tra­ge­di­ją, pa­skelb­tą ke­lių straips­nių cik­lu.

Ma­žo­ji Lie­tu­va, jos tra­ge­di­ja, už­ėmus te­ri­to­ri­ją gen. Iva­no Čer­nia­chov­skio rau­do­nar­mie­čiams, sa­vo siau­bin­gu žiau­ru­mu ne­tu­rin­ti ly­gių vi­so pa­sau­lio ka­ro is­to­ri­jo­je, at­ro­do, tiek per vi­są so­viet­me­tį, tiek ir da­bar­ti­nė­je Lie­tu­vo­je is­to­ri­kams bu­vo di­džiau­sias ta­bu. Ji be­veik ne­ty­ri­nė­ta. Su­pran­ta­ma, ko­dėl. Ku­ris moks­li­nin­kas no­rės ga­din­tis gy­ve­ni­mą, ty­ri­nė­da­mas ru­sų ka­riuo­me­nės sa­diz­mą ir Va­ka­rų są­jun­gi­nin­kų iš­ti­ži­mą, jų ser­vi­liz­mą Sta­li­nui. Pet­ras Ka­ti­nas ne­pa­bi­jo­jo ri­zi­kuo­ti vis­kuo (gar­bė „XXI am­žiui“, iš­spaus­di­nu­siam tą P. Ka­ti­no straips­nių cik­lą!) ir pa­li­ko Is­to­ri­jai siau­bin­giau­sius Ma­žo­sios Lie­tu­vos is­to­ri­jos pus­la­pius. Nei vie­nas są­ži­nin­gas at­ei­ties is­to­ri­kas, ma­nau, ne­ga­lės jų apei­ti (Pet­ras Ka­ti­nas. Ma­žo­sios Lie­tu­vos ge­no­ci­das 1944 me­tais. Ten pat, p. 154 – 159; Sa­dis­tai, p. 405 – 406).

Pri­si­mi­ni­mų sky­riu­je apie Pet­ro Ka­ti­no šei­mą, vai­kys­tę ir gy­ve­ni­mo ke­lią ra­šo jo se­suo Pal­my­ra Ka­ti­nai­tė, žy­mi moks­li­nės li­te­ra­tū­ros re­dak­to­rė, jo bu­vęs il­ga­me­tis ko­le­ga Ro­mas Ba­ce­vi­čius, mons. Al­fon­sas Sva­rins­kas, tei­si­nin­kė Jo­a­na Jač­ko­nie­nė, sū­nė­nai Dau­man­tas Ka­ti­nas ir Man­tau­tas Ka­ti­nas, bu­vu­sios ko­le­gės Auš­ra Šuo­py­tė ir Onu­tė Ku­je­lie­nė, „XXI am­žiaus“ iš­ti­ki­miau­si skai­ty­to­jai (Pet­ras Al­gi­man­tas Mar­cin­ke­vi­čius, Ire­na Kir­ve­lai­ty­tė, Jo­nas Sa­ka­laus­kas, Vy­tau­tas Vi­soc­kas), bu­vę kai­my­nai Ge­no­vai­tė ir Jo­nas Alek­na­vi­čiai.

Vi­sų jų at­si­mi­ni­muo­se žur­na­lis­tas iš­ky­la kaip Tau­tos gry­nuo­lis, Lie­tu­vos pat­rio­tas, sa­vo gy­ve­ni­mo pras­mę ma­tęs Tė­vy­nės dva­sios to­bu­li­ni­me, nie­ka­da ne­nu­si­len­kęs prieš ne­tie­są, nie­ka­da ne­šu­nuo­de­gia­vęs prieš ga­lin­guo­sius. Po­etas Ro­ber­tas Ke­tu­ra­kis apie Pet­ro Ka­ti­no pub­li­cis­ti­ką „XXI am­žiaus“ 1000-aja­me nu­me­ry­je ra­šė: „ Re­ta pub­li­ka­ci­ja lei­džia slys­te­lė­ti abe­jin­gu, vien kon­sta­tuo­jan­čiu žvilgs­niu. Ži­nau, kad dau­ge­lis „XXI am­žiaus“skai­ty­to­jų  at­si­ver­čia pus­la­pius su P. Ka­ti­no pub­li­cis­ti­ne šian­die­nos ap­žval­ga, nes čia lau­kia ne spe­ku­lia­ty­vus, o aist­rin­gas, mo­ty­vuo­tas, reik­lus tie­sos ieš­ko­ji­mas ir tie­sos gy­ni­mas.

Kaip pa­ste­bė­jau, „nau­juo­sius lie­tu­vius“ ypač už­gau­na P. Ka­ti­no ge­bė­ji­mas at­skir­ti, koks ne­tei­sė­tu­mas vyk­do­mas per žmo­nių su­teik­tus įga­lio­ji­mus, koks – per ma­žu­tė­lių pa­tik­lu­mą, koks – per me­lą ir niek­šiš­ku­mą, koks – ap­skri­tai per nu­žmo­gė­ji­mą. Taip jau yra šia­me pa­sau­ly­je – į akis rė­žia­ma tie­sa su­ke­lia drums­čia­mos ra­my­bės nie­žu­lį ar­ba ne­apy­kan­tą drį­su­siam mums pa­ro­dy­ti jau ne nu­ogą, o de­gu­tu ir plunks­no­mis ap­vel­tą „ka­ra­lių“ ir pa­sa­ky­ti, kad tai – ne an­ge­las“ (Cit. pa­gal Jo­ną Jač­ko­nie­nę. Ten pat, p. 468).

Sa­vo trum­pu­tė­je kuk­lio­je au­to­biog­ra­fi­jo­je Pet­ras Ka­ti­nas ra­šė: „O tuo, kad ne­te­ko baig­ti so­vie­ti­nės žur­na­lis­ti­kos moks­lų, džiau­giuo­si iki šiol. Tai pa­dė­jo iš­lik­ti ne­ap­kvai­lin­tam, ko ne­iš­ven­gė ir da­bar Lie­tu­vos laik­raš­čiuo­se ra­šan­tys ir dir­ban­tys dau­ge­lis žur­na­lis­tų“ (Ten pat, p. 8).

Daug me­tų Pet­ras Ka­ti­nas bu­vo vie­nin­te­lis Lie­tu­vo­je ne­me­luo­tos plunks­nos ri­te­ris. Vė­liau at­si­ra­do Vi­lius Bra­žė­nas. Jie su­kū­rė do­ro ir są­ži­nin­go, gi­nan­čio tei­sin­gu­mą ir sklei­džian­čio Tė­vy­nės mei­lę žo­džio žur­na­lis­ti­nę mo­kyk­lą. Jo­je jau pra­de­da­ma mo­ky­tis. Džiu­gu, kad „XXI am­žius“ li­ko iš­ti­ki­ma Pet­ro Ka­ti­no ja­me įdieg­tos są­ži­nin­gos, ne­šu­nuo­de­giau­jan­čios ir ne­par­si­duo­dan­čios žur­na­lis­ti­kos tri­bū­na, iš ku­rios jau skam­ba tei­sin­gi ir ašt­rūs jau­nų žur­na­lis­tų bal­sai.

Pet­ro Ka­ti­no grį­ži­mas į Gy­ve­ni­mą pra­si­de­da. Jo dva­si­nės gy­vy­bės ge­nai – kiek­vie­no­je jau­no žur­na­lis­to tau­tą, tie­są ir tei­sin­gu­mą gi­nan­čio­je pub­li­ka­ci­jo­je.

Nuotraukoje: žurnalistas Petras Katinas.

Laikraštis “XXI amžius”.

2011.09.03


Prisijunkite prie diskusijos